Muzikos atradimai

Francesco Piemontesi

Intensyvus vasaros sezono muzikos festivalių laikas baigėsi, tačiau „7 meno dienų“ puslapiuose pateikiame keletą jo atgarsių. Vienas iš jų skirtas Kristupo vasaros muzikos festivalio „Kristupo klavyrų“ ciklo renginiams.

Kristupo klavyrų koncerte „Intymūs laiškai“ Šv. Kotrynos bažnyčioje liepos 14 d. skambino jaunas pianistas iš Šveicarijos Francesco Piemontesi (g. 1983). Pasak žymios pianistės Marthos Argerich, jai šio jaunuolio skambinimas padaręs didelį įspūdį dėl vienu metu atskleidžiamo aistringumo bei inteligentiškumo, gilaus vidinio pasaulio. Kadangi šiais laikais pasiaukoję muzikos atlikimo menui jauni žmonės anksti pasiekia gana didelių virtuoziškumo aukštumų, sugeba sklandžiai, profesionaliai dėstyti išmoktą tekstą, bet dažnai neturi savo individualaus, originalaus stiliaus, puikios menininkės M. Argerich pagyrimo žodžiai sukėlė norą pasimėgauti talentingai traktuojama muzika.

„Intymių laiškų“ programoje skambėjo skirtingų stilių ir formų kūriniai: W.A. Mozarto Sonata fortepijonui Nr. 4 Es-dur; L. Janačeko kūrinio „Užžėlusiu taku“ penki fragmentai iš pirmosios knygos, F. Chopino Baladė Nr. 4 ir po pertraukos – F. Chopino Sonata fortepijonui Nr. 3. Taigi programos pradžioje ir pabaigoje – sonatinės formos skirtingų stilių kūriniai, reikalaujantys gebėjimo aprėpti ilgos trukmės muzikinę medžiagą, o viduryje – smulkios ir išplėstinės formos pjesės (tarsi eilėraščiai ir apsakymas), keliančios atlikėjui kitokias užduotis.

Skambinti fortepijonu F. Piemontesi pradėjo ketverių metų (!). 2003 m. baigė studijas Lugano konservatorijoje pas prof. Norą Doallo, o šiuo metu studijuoja Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje prof. Arie Vardi klasėje. Pianistas yra pelnęs prizines vietas ne viename konkurse, o praėjusiais metais laimėjo trečiąją vietą karalienės Elžbietos konkurse Briuselyje. Nuo pirmojo rečitalio 1994-aisiais jis daug koncertuoja Europoje, Japonijoje, Korėjoje, JAV; šių metų lapkričio mėnesį numatytas jo rečitalis (debiutas) Niujorko Carnegie Hall salėje. F. Piemontesi grojo su žymiais simfoniniais orkestrais, o kamerinės muzikos yra atlikęs su Jurijumi Bašmetu, Heinrichu Schiffu, Maria Kliegel, Anne Queffélec, „Sine Nomine“ kvartetu ir Berlyno filharmonijos orkestro nariais. Pastaruosius dvejus metus menininkas buvo Belinconos kamerinės muzikos festivalio Šveicarijoje meno vadovas.

Nuo pat pirmų W.A. Mozarto Sonatos garsų muzika prikaustė klausytojų dėmesį, jaunojo atlikėjo traktuojama nuoširdžiai, paprastai, laisvai, bet tiksliai, nuotaikingai, kiek „pilkoku“, tačiau minkštu garsu, įvairinama saikingais dinaminiais kontrastais ir įmantresnėmis puošmenomis muzikinės medžiagos kartojimo epizoduose.

L. Janačeko žavios, būdingos šiam kompozitoriui savo harmonija, mąstymu, muzikine kalba, vaizdiniais pjesės nuskambėjo tarytum graudžiai, dažnai – lyg miglos vualiu apgaubtais garsais, neskubriai (visų pjesių – negreiti tempai), įsiklausant į švelniai, ramiai tekančią nors šviesesnę ar kiek judresnę epizoduose, bet liūdesiu dvelkiančią muziką.

F. Chopino Baladėje Nr. 4, panašiai kaip W.A. Mozarto Sonatoje ar L. Janačeko miniatiūrose, pianistas dažnai skambino pagrindinę medžiagą blankoku garsu, todėl akompanimentas kartais kiek užgoždavo ją, ypač veržliose, audringo pakilimo vietose. Kai pagalvodavau, kad kiek netikslus garsinis balansas (dar reikia turėti omenyje fortepijono „Petrof“ savybes bei bažnyčios akustiką, puikiai tinkančią įvairiems instrumentalistams, bet pianistams keliančią daug rūpesčių, ypač grojant greitą muziką), temos staiga sužėrėdavo skambiai, skaidriai. Vadinasi, tai – sąmoningas sumanymas, noras labai tiksliai girdėti ir mažiau reikšmingą muziką (gal tai pasiteisintų kitokios akustikos salėje?).

Koncerto kulminacija tapo F. Chopino Sonata h-moll. Neįtikėtinas jaunojo pianisto meninis brandumas (apie virtuozinius gebėjimus, puikią smulkiąją techniką nesinori net galvoti, nes tai F. Piemontesi nekelia jokių problemų ir yra tik išraiškos priemonių rinkinys)! Ypatingas įsigilinimas į muzikos prasmę, ryškus ir įspūdingas jos perteikimas, sugebėjimas išraiškingiausias, įtempčiausias emocines būsenas aiškiai atskirti nuo antraeilių ar šviesos ramybės epizodų suteikė daug džiaugsmo klausytojams.

Publika nenorėjo atsisveikinti su šiais kerinčiais garsais, todėl karštai plojo ir prašė bisų. Po tobulo tokios sudėtingos Sonatos atlikimo Francesco dar paskambino dvi labai virtuozines, gana išplėtotas, pagrįstas smulkių natų „debesėliais“ G. Gershwino ir I. Stravinskio pjeses, kurias traktavo taip laisvai ir prasmingai, kad buvo džiugu sekti muzikos turinį. Beje, I. Stravinskio opuse veržlios greitai sklendžiančių garsų kaskados išsiliejo į akordinę kulminaciją, nuskambėjusią iškilmingai ir džiugiai, kaip galinga giesmė cerkvėje.

Apibendrinant girdėtus įspūdžius, gimsta mintys, kad F. Piemontesi – pirmiausia poetas, kuriantis jautriai, nuoširdžiai, išradingai, tai kalbantis švelniai, tai užsiplieskiantis. Be to, jis – gabus rašytojas, kuris formuoja įvairius personažus, ugdo charakterius, brėžia įdomią jų gyvenimo liniją (ypač tai buvo akivaizdu F. Chopino Sonatos lėtojoje dalyje). Pagal tai, kaip protingai sudėlioja atliekamą muzikinę medžiagą, sugeba kontroliuoti savo būsenas, tiksliai perteikia turinį, galima teigti, kad jis – filosofas, išminčius. Ketvirta vertinga menininko savybė – gebėjimas išgauti įvairių tembrų skambesius, paryškinančius reikiamą nuotaiką, kas leidžia manyti jį esant garsų dailininką.

Galima tik pasidžiaugti, kad turėjome galimybę pasimėgauti talentingo menininko atliekama turininga ir gražia muzika.

Tame pačiame koncertų cikle liepos 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje grojo trys žymūs atlikėjai – Algirdas Budrys (klarnetas), Davidas Geringas (violončelė, Vokietija) ir Petras Geniušas (fortepijonas). Kadangi muzikos gerbėjai ne kartą yra girdėję šių atlikėjų interpretacijas, belieka paminėti šio vakaro programą. Skambėjo L. van Beethoveno Trio klarnetui, violončelei ir fortepijonui B-dur, op. 11, A. Šenderovo Trio Nr. 2 ir J. Brahmso Trio a-moll, op. 114 (taip pat šiai sudėčiai).

Įspūdingiausiai nuskambėjo A. Šenderovo Trio. Užburiantis klarneto ir violončelės duetas fortepijono garsų fone buvo tikrai įtaigus ir nuotaikingas, be to, daug kam tikriausiai tai buvo negirdėtos muzikos atradimas. Kiekvienas iš šių meistrų muzikavo atsakingai, savu atlikėjišku stiliumi. Puikiai girdėjome jų individualybių ypatumus, o sinchroninis ansamblinis grojimas sužavėjo klausytojus, nepagailėjusius karštų aplodismentų. Negailėdami savo energijos, atlikėjai pagriežė du bisus – J. Brahmso dainą „Fenomen“ bei pakartojo epizodą iš jau groto šio autoriaus Trio dalies.