Karmino politika

Alina Melnikova. „Savistaba“. 2008 m.

Nemaniau, kad kada nors išvažiuosiu tolimon atostogų kelionėn... į Vilnių. Paprastai žmonės, kuriuos pažįstu, važiuoja kur nors prie šiltų jūrų, kiti štai pabandė praleisti atostogas Gruzijoje, dar kiti bent į sodybą miške išvažiavo. Mano maršrutas šiemet įgavo atvirkštinę kryptį. Buvau išsiilgusi Vilniaus ir kartu džiaugiausi, kad pačiame „agurkų sezono“ įkarštyje užtiksiu net du meno projektus, kuriuos būtina pamatyti – ypač sėkmingą „Kulflux“ platformą upės krantinėje ir Adomo Danusevičiaus bei Alinos Melnikovos kūrinių parodą „Karminas“ naujoje „Tulips & Roses“ galerijoje.

Kalbu apibendrinančiai, bet niekada labai nesižavėjau lietuviška tapyba ir per daug iš jos nesitikėjau. Galbūt tai mūsų lietuviškos modernizmo tradicijos nuopelnas, galbūt ir nuo laiko atsiliekančios akademinės sistemos, kuri diegia patriarchalines šio žanro vertybes. Taip, yra tokios, pavyzdžiui – vis dar gyvas genijaus, autoriaus ar dėstytojo kultas, sekimas autoritetais individualumo sąskaita, hierarchiškumas, menkas moterų tapytojų būrys pastarųjų dešimtmečių istorijoje, užsidarymas formos eksperimentuose vengiant aštresnių socialinių kampų. Meno kūrinyje man visada svarbus socialinis ir politinis kontekstas, nes nė vienas kūrinys negimsta vakuume.

Alinos ir Adomo kūriniai mane privertė pakeisti savo išankstinius nusistatymus. Akivaizdu, kad šių jaunų autorių tapyba yra išties svarbus žingsnis lietuviškos tapybos atsinaujinimo ir įvairumo link.

Adomas Danusevičius, tikėdamas laisva žiūrovo interpretacine valia, neseniai publikuotame interviu klausia: „Ką tu matai?“ „Tulips & Roses“ galerijoje rodomuose Adomo kūriniuose aš pirmiausia pamačiau trivialias laisvalaikio sceneles, virstančias pornografinių svetainių pastoralėmis, kuriose užkoduotos politinės reikšmės, t.y. opozicija heteronormatyvinei lyčių reprezentacijos tvarkai. Adomo kūriniai diskutuoja ir su tapybos tradicija bei modernistinėmis jos vertybėms. Šiuose kūriniuose, galima sakyti, gimsta ir lietuviškosios queer subkultūros užuomazgos, tegalimos kol kas tik saugioje meno (o ne žiniasklaidos) erdvėje.

Čia rodomi kūriniai žadina vizualinį malonumą, tik šį kartą malonumo objektu yra ne moters kūnas, bet jauni vyrai. Žvelgiant istoriškai, vyrai paveiksluose dažniausiai buvo vaizduojami užsiimantys kokia nors rimta veikla: kovojantys, laiminantys, mąstantys, kuriantys ir pan. Adomo kūriniuose jie žaidžia gamtoje, kažko laukia, kažkur eina, būriuojasi grupelėmis. Jų apnuoginti kūnai liečia vienas kitą arba atsitraukę įtampą keliančiu atstumu. Jie bendrauja tik vienas su kitu, užsiėmę vyriškos draugystės, artumo, intymumo ritualais.

Kai Germaine Greer 2003 metais išleido meno istorijos knygą „Berniukas“ („The Boy“), spaudoje pasipylė pykčio kupini straipsniai, o kritikai negailėdami įžeidimų apšaukė ją iškrypėle. Mat autorė pasikėsino ne tik į vyro, kaip seksualinio objekto, tabu, bet į paauglišką seksualumą, kaip vizualinio malonumo, skirto ne tik homoseksualiems vyrams, bet ir heteroseksualioms moterims, šaltinį. Greer, kaip teigė pati, siekė sugriauti paskutinį vakarietišką tabu ir ne tik sugrąžinti žiūrėjimo malonumą moterims, bet ir priminti vyrams, kiek daug jie prarado pamiršę savo berniukiškumą, t.y. sugebėjimą laisvai judėti tarp „moteriškumo“ ir „vyriškumo“. Adomo kūriniuose vyriškasis motyvas yra gerokai nutolęs nuo šiuolaikinio normatyvinio vyriškumo. Autorius šiuos motyvus siūlo objektyvizuojančiam žiūrovo žvilgsniui, o siužetams suteikia akivaizdžių homoerotinių reikšmių.

Nuo paskutinių dešimtmečių lietuviškos tapybos Adomo kūriniai skiriasi ne tik turiniu. Iš karto į akis krenta maži formatai ir purpurinis, rausvas koloritas. (Apie spalvą ir kitas formalias abiejų autorių kūrybos savybes pristatydama parodą nemažai kalbėjo parodos kuratorė Milda Žvirblytė, tad apie tai čia sąmoningai nekalbu). Vakaruose ypač mažų formatų aliejinė tapyba nėra naujiena, dar prieš penkerius metus stebėjau, kaip madingiausios Stokholmo galerijos rodė spalvingus, kasdienius įvaizdžius eksploatuojančius tapybos kūrinius, sukurtus menininkų iš Paryžiaus, Londono ar Berlyno. Galbūt ši nauja tendencija (ar mada) gimė kaip reakcija į stambių formatų, plataus fizinio ir simbolinio užmojo tapybą ir pradėjo šio apmirusio žanro atgimimą šio amžiaus pradžioje. Kad ir kaip būtų, Adomo kūriniai šalia kitų Lietuvos tapytojų atrodo nauji, netikėti ir neturintys analogų. Sutinku su parodos kuratore, kad Adomo kūriniuose stengiamasi ištrinti pačias tapatybių ribas. Kitaip tariant, sakyčiau, kad čia išryškinamos queer idėjos (queer suprantant kaip sociopolitinį terminą, apimantį platų tapatybių diapazoną, arba visa tai, kas yra už heteroseksualiomis kategorijomis apibrėžiamo normalumo ribų). Galima sakyti, kad šiuose kūriniuose gimsta lietuviškos queer vizualinės kultūros užuomazgos, kol kas įmanomos tik saugioje meno (o ne viešojoje) erdvėje.

Adomas Danusevičius. „Bučinys“. 2006 m.

Queer kategorijas galima pasitelkti ir kalbant apie Alinos kūrinius. Juose aiškiai juntamas fluidiškumas arba pastangos išsisukti iš bet kokių apibendrinimų, tapatybės įvardijimų, „moteriškumo“ ar „vyriškumo“ ir visada likti „tarp“ apibrėžimų. Alina savo kūryboje pasisavina konvencionaliam vyriškumui priskiriamus bruožus: agresiją, dominavimą (žiūrovo atžvilgiu), fizinio mosto akcentavimą.

Kita vertus, aistringa, karščiu pulsuojanti autorės kūryba yra asmeniška, isteriška ir seksuali. Emocinių patirčių registrai rezonuoja šiuolaikinei moteriai pažįstamą ne tik vertybių, bet ir sąmonės dvilypumą, kai iš vienos pusės nuolat girdi: tu gali, tu turi būti stipri, protinga, kūrybinga; o iš kitos: būk silpna, gundanti, trapi, žavi. Baltame drobės fone blaškosi kraujo spalvos kūnai ir jų fragmentai. Motyvai nužymi visą būsenų-pozicijų amplitudę: nuo aikštingos princesės iki šuniškų pavidalų (kalės?) introspektyvios figūros, sumaniai ironizuojančios mąslaus herojaus kultą.

Tad kas iš tiesų yra „moteriškas“ ar „vyriškas“ tapymas? Nežinau, ar vien „paversti paveikslą kūnu“, tapyti kūnu ar pigmentą priartinti prie fiziologinių skysčių yra grynai moteriška. Garsaus JAV tapytojo Jacksono Pollocko pataškymai ant drobės yra akivaizdi nuoroda į vyrišką fiziologiją, o pati jo legenda minta grynai tradiciniais vyriško genijaus mitais. Čia galima prisiminti ir Yvesą Kleiną, tapiusį pačiais moterų kūnais. Apskritai, manau, kad remiantis vien formaliomis kūrinio savybėmis apibrėžti lytiškumo neįmanoma, tai gali atskleisti tik turinys ir kontekstai. Alinos kūriniai tuo ir įdomūs, kad galutinai sutrikdo ir suardo visus apibrėžimus ir priverčia nuolat abejoti vyriškumo ar moteriškumo kategorijomis.

Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus kūryba yra įdomi ir nauja net tik pačia tapybos stilistika. Situacija išties yra ne tik palanki, bet ir būtina aštriems lyties tapatybės klausimams kelti, tad šie jauni menininkai teikia vilčių. Kai filosofai pasineria į politiką, menas lieka bene vieninteliu bekompromisiu visuomenės kritikos bastionu.

Jei žvelgtume plačiau į tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, matytume, kad ši paroda atsirado vis stiprėjant valdžios kontrolei kūno, šeimos ir asmeninio pasirinkimo atžvilgiu, aktyvėjant konservatyvistiniam fundamentalizmui ir homofobijai, Bažnyčiai vis agresyviau kišantis į piliečių gyvenimus, didėjant valdžios pastangoms nurodyti, kas yra šeima, drausti abortus, kontracepciją ir lytinį švietimą. Žvelgiant iš socialinės realybės perspektyvos, ši paroda ir šių menininkų pozicija suskamba daug gilesniais ir radikalesniais tonais nei vien estetinės karmino spalvų metaforos.