Clintas Eastwoodas nepasiilgsta Purvinojo Hario

„Purvinasis Haris“

Clintui Eastwoodui – septyniasdešimt aštuoneri. Jis tapo vienu labiausiai vertinamų amerikiečių kinematografininkų. Jo filmai ir vaidmenys pelnė „Oskarus“. Eastwoodo kelias į šlovę prasidėjo tada, kai jis buvo lieknas vesternų herojus – šiek tiek „sugadinta“ didvyriškų Johno Wayno personažų versija. Dabar jis dažnai pavadinamas šiuolaikiniu Johnu Fordu, mat su Eastwoodo filmu „Menantis pikta“ siejamas vesterno atgimimas. Geoffo Bouchero „Los Angeles Times“ puslapiuose išspausdintas straipsnis primena vieną svarbiausių ne tik Eastwoodo karjeroje, bet ir amerikiečių kine filmą „Purvinasis Haris“. Originalų kinematografininko portretą spausdiname sutrumpintą.

Vieną popietę „Warner Bros“ būstinėje Clintas Eastwoodas padarė pertrauką montažinėje ir nuėjo į tylią peržiūrų salę. Ten jo tykojo ginkluota ir pavojinga praeitis. Kinematografininkas susiraukė ją pamatęs. Jis paklausė: „Kas tas jauniklis?“, ir šypsenos šešėlis nusirito jo raukšlėmis išvagotu veidu. Ekrane buvo maždaug 1971-ųjų Eastwoodas. Jis žiūri į didžiulio pistoleto vamzdį, veide ramus žiaurumas. Šis personažas, suprantama, Haris Kalahanas – gerų ketinimų, bet blogų įpročių kupinas San Francisko policininkas. Jis šaudo „Purvinajame Haryje“ – filme, kuris pradėjo naująjį amerikiečių kriminalinį veiksmo kiną. Haris šaudė pistoletu dar keturiuose filmuose. Per septyniolika metų jis paliko daug lavonų. Purvinasis Haris savo žygį pradėjo Nixono laikais, o baigė Reagano eros pabaigoje.

Eastwoodas, kuriam neseniai sukako 78-eri, tapo vienu labiausiai vertinamų amerikiečių kinematografininku. Jo kelias prasidėjo, kai jis buvo lieknas, „sugadintas“ Johno Wayno personažų įsikūnijimas. Bet kažkokiu būdu jis sugrįžo iš dykumos kaip šiuolaikinis Johnas Fordas. Turint omenyje jo karjeros raidą, nebūtų keista, jei Eastwoodas nusigręžtų nuo Kalahano, kurio niūrūs žodžiai po daugelio metų komikų, politikų pastangomis ir dėl automobilių lipdukų neteko tikrosios grėsmės.

Bet Eastwoodas grįžta kaip senas paniuręs beprotis su ginklu. „Warner Home Video“ išleido prabangų visų penkių „Purvinojo Hario“ filmų rinkinį su priedu – netikru policininko žetonu elegantiškoje kišenaitėje. Ten yra ir Eastwoodo laiškas. Pastaruoju metu jis kūrė filmą „Sukeistas vaikas“ („Changeling“) ir rūpinosi jo rodymu Kanų kino festivalyje.

Sėdėdamas „Warners“ peržiūrų salėje Eastwoodas paaiškino, kad Kalahano vaidmuo buvo tikras „posūkio taškas“ – ir jam, ir amerikiečių popkultūrai. Filmą gaubia sentimentali aura – jį režisavo Eastwoodo mokytojas ir draugas Donas Siegelas, jis ir sugrąžino aktorių į jo gimtąjį San Franciską. Eastwoodas taip pat žino, kad žiūrovų atmintyje jis visada bus apsiginklavęs Kalahano „Magnum 44“.

Jis juokiasi: „Žmonės nusivilia, kai prieina prie manęs ir nori pamatyti pistoletą, o aš atsakau, kad dažniausiai nesinešioju su savimi ginklo.“ Atsipalaidavęs, kaip žmogus, kuris visiškai pasitiki savimi, Eastwoodas ekrane gali atrodyti niūrus, bet iš tikrųjų labiau primena ramų „Medisono grafystės tiltų“ herojų.

Aktorius dar prieš „Purvinąjį Harį“ buvo laikomas „kietuoliu“, po to, kai nusifilmavo Sergio Leone’s spagečių vesternuose ir suvaidino nepriklausomą policininką Siegelo „Kugano blefe“. Tačiau po „Purvinojo Hario“ jis tapo ypatingas.

„Purvinajame Haryje“ Skorpionu pasivadinusį žudiką suvaidinęs Andy Robinsonas mano, kad filmas tapo toks populiarus dėl niūraus herojaus: „Tai – policinis trileris, vesternas ir siaubo filmas kartu. Jis gimė savo laiku, todėl ir tapo filmu, apie kurį žmonės daug galvojo. Ar jame yra fašizmo? Ar jis pilnas ironijos? Suvaidinęs šiame filme kurį laiką nebuvau kviečiamas į aktorių atrankas. Daugybė žmonių Holivude pasiuto.“

Nors Paulina Kael „New Yorker“ žurnale gyrė filmą kaip „pasvertą, žiaurų ir labai įdomų“, ji taip pat parašė, kad tai „itin vienpusiškas liberaliųjų vertybių puolimas“. Kritikas Rogeris Ebertas rašė: „Moralės požiūriu šis filmas yra fašistinis. Tai nekelia jokių abejonių.“ Visa filmų serija JAV uždirbo 228 milijonus dolerių, filmai dažnai buvo rodomi per televiziją ir tapo viena būtinų filmų parduotuvių prekių. Robinsonas: „Clintas galėjo visam laikui likti „pririštas“ prie to vaidmens. Bet jis yra didesnis už Purvinąjį Harį, ir tai labai svarbu.“

Tačiau jauni vyrai (kaip ir vyresnieji) nuolat užkabinėja Eastwoodą, cituodami jo filmo monologus, arba dar keisčiau – šypsodamiesi prašo žilstančio aktoriaus, kad šis juos necenzūriškai iškeiktų ir jiems pagrasintų. Eastwoodas: „Anksčiau sakydavau tiems jaunuoliams: „Vaikinai, tai tik filmas.“ Bet paskui dariau tai, ko jie norėjo. Jie būdavo laimingi. Kartais net ir aš būdavau laimingas ir darydavau tai nuoširdžiai...“

Praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje Holivudas buvo gana pasiutęs. Filmų „Nerūpestingas keliautojas“ bei „Bonė ir Klaidas“ antiherojai buvo jauni, nerūpestingi ir pasirengę laužyti apsimetėliškos visuomenės teises. Tų filmų sėkmė atvėrė duris nepriklausomai dvasiai, kuri politiniu požiūriu pakrypo į kairę. Ne vienas manė, kad „Purvinasis Haris“ turi maištingo skambesio.

Eastwoodas nuo 6-ojo dešimtmečio priklauso respublikonų partijai, bet pats tvirtina, kad yra libertinizmo šalininkas. Aštuntajame dešimtmetyje jis buvo Nixono paskirtos meno tarybos narys. Devintajame dešimtmetyje Eastwoodas buvo išrinktas spalvingo Šiaurės Kalifornijos miestelio Karmelio meru. Gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris jį paskyrė Kalifornijos parkų komisijos nariu, bet vėliau Eastwoodas buvo iš tos komisijos išmestas. Jis mano, kad nė vienas iš tų užsiėmimų neturėjo nieko bendra su Kalahanu: „Buvo daug kalbama apie filmo politinę ištarmę ir mano politines pažiūras – ir apie išgalvotas, ir apie tikras. Daugybė žmonių laikė mane renegatu. Visi tuo domėjosi. Gal filme tai ir buvo. Gal filme jie pamatė tai, ko jame nebuvo. Tai – tik vaidmuo. Būtent tai žaviausia aktoriaus profesijos dalis – gali būti tuo, kuo nesi.“

Žmonės prašo, kad jis pasirašytų ant šautuvų, bet Eastwoodas – tai ne Charltonas Hestonas (Holivudo žvaigždė, aktyviai kovojusi už kiekvieno amerikiečio teisę laikyti namuose ginklus, – red. past.). Jis yra veganas. Išgirdęs, kaip Hillary Rodham Clinton gyrėsi sumedžiojusi paukštį, Eastwoodas susinervino: „Pagalvojau: „Vargšė antis, kam jinai tai padarė?“ Medžioklė man nepatinka. Nemėgstu užmušinėti. Nebent kas nors norėtų užmušti mane. Tada tai būtų pateisinama.“

Eastwoodas tvirtina, kad jaučia pagarbą teismo procesams ir Mirandos teisei (standartinis perspėjimas, kurį pasako policininkas suimamajam, – red. past.). Bet jis juokiasi išgirdęs, kad duoti peno nusivylusių policininkų fantazijai gali būti ir prasminga: „Ne vienus metus tai saugojo mane nuo baudų už greičio viršijimą.“

Inspektoriaus Hario Kalagano pravardės Eastwoodas nesieja su korupcija. Tai signalas, kad Haris yra pasirengęs susitepti rankas atlikdamas nesankcionuotą tyrimą arba, kai to reikia, ką nors kankinti. Tai jau nieko nebešokiruoja. Po „Los Andželas. Slaptai“, „Išbandymų dienos“, „Niujorko policininkų“ ir kompiuterinių žaidimų Kalahanas atrodo išmintingiausias ekrano policininkas.

Tačiau būtent „Purvinasis Haris“ išplėtojo amerikiečių kriminalinį veiksmo kiną. Vėliau Eastwoodui pasiūlė suvaidinti pagrindinį vaidmenį filme „Mirties troškimas“ – jautrų architektą, kurį į prievartą stumia liūdesys ir neapykanta. Jis atsisakė, nes jo, kovotojo su randu, įvaizdis buvo pernelyg ryškus ir apibrėžtas, ir vietoj savęs pasiūlė pakviesti impozantišką Gregory Pecką. Vaidmenį gavo piktas Charlesas Bronsonas. Eastwoodas priduria: „Kartais šiame versle svarbiausia daryti tai, kas turi prasmę.“

Tas žanras vis dar puikiai laikosi. Vis atsiranda naujų filmų, mėgdžiojančių „Purvinojo Hario“ besiliejantį kraują. Bet pasitaiko ir ambicingų filmų. Neseniai Neilo Jordano „Nepalaužiamoje drąsoje“ Jodie Foster stojo prieš gatvės nusikaltėlius su šypsena teisuolės veide ir revolveriu rankose. Ateinančiais metais Nicolas Cage’as vaidins Wernerio Herzogo „Blogo leitenanto“ perdirbinyje. Leitenantas – ekstremaliai vulgari Purvinojo Hario versija.

Daug žmonių mėgdžioja Eastwoodo suvaidintą Purvinąjį Harį. Jam pačiam labiausiai patinka Jimas Carrey, kuris vieną ankstyvųjų savo vaidmenų suvaidino serijos filme „Mirties kulka“. Bet kai girdi, kaip pats Eastwoodas cituoja monologą „Feel lucky?“, tai jau šis tas. Prisimeni kiekvieną žodį, nors paskutinįkart filmą būtumei matęs prieš dešimt metų. Dar įdomiau klausytis, kaip Eastwoodas šaiposi iš „Purvinojo Hario VI“: „Haris yra pensininkas. Jis stovi upėje ir gaudo žuvis. Jis pavargo laikyti meškerę ir... pykšt-pokšt! Ar Haris yra pensininkas ir vejasi banditus savo automobiliu? O gal jis turi kavinę? O jie ten ateina ir nenori užsimokėti, tad Haris kiša ranką po baro stalu: „Ei, vaikinai, dabar aš statau...“

Rembo, Rokis ir Indiana Džounsas sugrįžo į ekranus. Eastwoodas: „Taip, manęs nuolat apie tai klausia. Manau, jei būtų tikrai geras scenarijus arba kažkas panašaus, bet visada yra problemų su gerais scenarijais, ką jau kalbėti apie tuos, kuriuos reikia gerokai pakarpyti, kad jie tiktų kurios nors serijos tęsiniui. Dabar mane domina filmai, perkeliantys mane į naujas erdves.“

Parengė Kora Ročkienė