Nepažeidusi savasties

Su broliu ir mama 1951 m. Irkutske

Žiūrinėdamas Onos tėvų, senelių, prosenelių atvaizdus galvoji apie sudėtingą ir nepaprastai tvirtą tos iškilios asmenybės „genų formulę“, kuri jai padėdavo įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis išlikti stabiliai, nepažeisti prigimtinės savasties. O juk matome, kaip tokie žmonės aplink mus nyksta. Chameleonizmas plinta lyg kokia epidemija. Dar prieš dešimt metų nepagalvotume, kad vienas ar kitas, sakytum, visai garbus asmuo nebegali įsivaizduoti savęs laimingo, neįsiverždamas su visa manta į kirpyklinių žurnalų puslapius arba nesimaivydamas tokio pat lygio televizijos laidose.

Nuo kultūros šiandien nusigręžiama tarsi nuo kokio „menkesnio vaidmens“. Tą matydama, Onutė mokėdavo būti atlaidi, bet – manytina – atleisdama ji vis dėlto įsidėmėdavo, nepamiršdavo. Jos draugai jausdavo, kad dėl tokių dalykų jai gėda, kad tai – širdgėla, kurią šmaikščiu žodeliu (humoro ji nestokodavo) Ona vydavo į pašalę. Kad netrukdytų jos tauriajai savimonei, be kurios gyvenimas menksta, o kartais dar ir slysteli parodijos link.

Stebėję, kaip plačiai ji protu ir širdim aprėpdavo įvairias meno kūrybos apraiškas, gal ne vienas iš mūsų ir šiandien pagalvojame: „...kad Lietuvai tokį kultūros ministrą...“ Nejau iš tiesų nesame (ir dar ilgai nebūsime) to nusipelnę? O gal tik pernelyg retai sutelkiame mintis į grynuolių padermę, deramai neįvertindami jiems būdingų dvasios savybių. Mintys juk materializuojasi, kad ir ką ten kalbėtų skeptikai.

Su vyru 1955 m. Vilniuje

Lyg geras režisierius, siekiantis „išnykti aktoriuose“, Ona persikūnydavo į kitų gyvenimus. To ryškūs pėdsakai – jos knygose, jos mokiniuose. Savaip ir jos šeimoje, gal ir draugų gyvenimuose.

Šiandien galvas linguodami pasamprotaujame: derėjo Onai imtis memuarų, įtraukiant į juos ne bet kokius tėvų, senelių, prosenelių ir aibės kitų artimųjų gyvenimus. Galvojame, kad jai dar būtų tikęs dienoraštis – Ona juk ir iš to žanro epochos. Bet gal neabejokime, kad pati ji geriau už mus žinojo, kas yra jos savastis, o kas – ne visai. Kuždant oriai savimonei (bruožui, kurį taip vertino Hermannas Hesse), Ona jai skirtuose laiko tarpsniuose rinkdavosi tinkamiausią gyvensenos variantą.

Ne mums suvokti dar ir kiek kitokio jai priskirtino laiko ribas. Kad ir kaip vartytume kalendorius ar dar kaip nors stengtumėmės išžvalgyti gilų praeities šulinį, mes tikrai nesugebėtume paženklinti, kada šis kiek kitoks Onos laikas prasidėjo. Bet juk jaučiame, kad jis – nors ir tyliai – tęsiasi. Tad dažniau jame pabūkime.