Nojaus laivas?

Lietuvos dailininkų sąjungai priklauso apie 1300 narių. Įvairių sričių ir įvairaus gerumo, aktyvumo. Nemažai jų daliai norisi patekti į „Dailės“ žurnalą, nes šis yra tarsi laivas, kuris gali juos išplukdyti į platesnius vandenis. Bendruomenė didelė, o laivas tik vienas (išplaukia tik du kartus per metus). Pripažinkite, būti tokio leidinio redaktore yra nemenkas iššūkis. Todėl mano pagarba Danutei Zovienei yra didesnė nei viskas, kas bus pasakyta žemiau. Juolab kad tos leidinio savybės, kurios, mano manymu, kritikuotinos, yra bendros visai Lietuvai, o ne tik konkrečiai redakcijai.

Šis žurnalas visuomet atrodė gerai. Stambus, solidus, gausiai iliustruotas. Bet skaityti jį nebūdavo įdomu, nepaisant to, kad surinkta daug įvairių autorių. Manau, tekstus nužudo leidinio reprezentacinės laikysenos imperatyvas. Tekstų apie personalijas praktiškai išvis galima net nepradėti skaityti – jie įdomūs kaip pažymių knygelės arba korporacijų metinės ataskaitos. Įdomioji žurnalo dalis – rubrikoje temos ir reiklių sau autorių tekstai apie parodas, įvykius, procesus.

„Dailės“ situacija paradoksali – žurnalas yra per mažas, kad atspindėtų savo bendruomenę, o kartu turi per daug puslapių, kad jie visi būtų užpildyti išliekamąją vertę turinčiais kūriniais. Trūksta reiklių sau autorių. Atidirbinėjama, pritempinėjama, užsiimama viešaisiais ryšiais, leidžiamasi į kompromisus. Esame mandagi tauta ir prie šeimos stalo nenorime nieko įžeisti, daug mieliau keliame tostus, švenčiame jubiliejus, maloniai prisimename. Netyčia nusižiovaujame, bet prisidengę burną vis tiek atrodome gerai.

Šioje padorioje dailėtyros šeimoje pasitaiko įdomių giminaičių, keistesnių svečių ir išsišokančio jaunimo. Tuos kartus geriausiai ir prisimename. Manau, seniai laikas pradėti dailėtyrininkų ir meno kritikų reanimacijos programą, nes pastaraisiais metais buvo vykdomas genocidas absoliučiai ignoruojant jų materialius poreikius ir visą kitą motyvaciją. Todėl tai, kad Danutė atranda bent keletą gerų autorių vienam numeriui, jau yra stebuklas.

Paskutiniame „Dailės“ žurnale irgi viskas atrodo gerai. Pristatyti tikrai ryškiausiai šiais metais pasirodę autoriai: Inga Likšaitė, Žilvinas Kempinas, Alfonsas Andriuškevičius (ir jo performansas su Nacionaline premija), Laisvydė Šalčiūtė. Aptartos įdomiausios parodos. Laima Laučkaitė panagrinėjo bendrumus ir skirtumus trijų nebe chronologiškai, o pagal turinį sukonstruotų parodų: „Žvilgsnio galia“, „1907–2007. Privatūs pokalbiai“ ir „Eksperimentas“. (Šis tekstas yra vienas iš tų mano minėtų stebuklų, kur autorė neleidžia aplinkybėms nulemti kokybės ir kuris turi išliekamąją vertę.) Vis dėlto nemaža tekstų dalis yra lavonai.

Vienas iš vertų dėmesio tekstų yra jau pribrendęs pokalbis „Tekstilės kultūra: kritinis diskursas“. Įdomūs pašnekovai (Janis Jefferies – menininkė, rašytoja, kuratorė; Victoria Mitchell – tekstilės magistrų programų Norviče vadovė; ekscentriškoji Fiona Kirkwood – menininkė ir aktyvistė iš Pietų Afrikos; Edas Carrollas – edukacijos srityje dirbantis tyrinėtojas; Fernandas Marquesas Penteado – menininkas iš San Paulo; Virginija Vitkienė – viena iš Kauno bienalės „Textile“ organizatorių), taigi ir kalba rimta – apie turinį, procesus, o ne atpasakojimai apie gražius daiktus.

Donatas Jankauskas. „Raigardas“. 2007 m.

Visai vietoje Kęstučio Šapokos straipsnis apie menininko identitetą. Kur nors Europoje toks tekstas atrodytų ganėtinai pasenęs, bet Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei kaip tik laiku, nes nemažos dalies (ypač vyresniosios kartos) menininkų pažiūros glaudžiai susijusios su romantizmu, modernizmu – įsivaizduojant, kad tai vienintelė ir natūrali tikro menininko būsena.

Sutinku ir su Raminta Jurėnaite, kuri rašydama apie parodą „Eksperimentas“ nuogąstauja, kad tiek išsiilgtų kūrinių buvo nukišta į nuvytusias Radvilų rūmų, o ne į išpuoselėtas Arsenalo sales. Jurėnaitė visuomet buvo iš tų autorių, su kurių nuomone gal ir negali sutikti, bet niekada neturėsi progos apkaltinti, kad ji šios neturi arba negali išsakyti. Kartais Ramintos tiesumas išjudina net „mandagiuosius“ ir, ačiū jai, įneša šiek tiek veiksmo.

Kad ir kas paimtų naująją „Dailę“, turbūt neišvengiamai perskaitys pokalbį su ilgamečiu Ramintos Jurėnaitės oponentu Alfonsu Andriuškevičiumi. Po Nacionalinės premijos su juo daug kas nori kalbėtis. Čia jį kalbina buvusi meno kritiko studentė Austėja Čepauskaitė – žmogus, su kuriuo Andriuškevičiui pokalbis mezgasi. Gal tik pradžioje teksto suirzau – na, kiekgi galima tą meno kritiką ginti? Juk Andriuškevičius ją jau šimtą kartų yra apgynęs. Beskaitant atrodo, kad jis, kartodamas judesius, prisimena seną kovą. Kita vertus, perskaičiusi nesigailėjau, nes suguldyti mintis tas žmogus moka taip, kad net beždžionė suprastų.

Smalsu buvo paskaityti apie tapytoją ir mokytoją Igną Piščiką, nes Vidos Mažrimienės paruoštas tekstas nereprezentatyvus. Kuklus žmogus, marginalus menininkas, todėl galima buvo apeiti „teisingo atspindėjimo“ pastangas ir kalbėti apie realų gyvenimą, idėjas ir subjektyvią istoriją.

Ir šiame, ir praėjusiame numeriuose dėmesio skirta knygoms, kalbėta apie leidinių dizainą. Beskaitydama nevalingai pavarčiau rankose ir patį žurnalą, vertindama jo „drabužį“. Nors jis patogus – lengva skaityti, aiškus skirstymas, nėra jokių pašalinių papuošalų, – bet ar tik ne laikas atsinaujinti? O kai kada nors bus sukurtas naujas „Dailės“ dizainas, ar ir toliau viršeliuose bus dedami vien tik nuosaikūs ir politiškai korektiški meno kūriniai? O gal aš per daug (tiksliau, ne to) noriu?

Jubiliejiniame (2007/2) numeryje Danutė Zovienė redaktorės skiltyje rašo: „Žurnalas orientuojasi į visus dailės proceso dalyvius – kūrėjus (profesionalius dailininkus ir dailėtyrininkus), meno vertintojus ir naudotojus, akademinį jaunimą. Taigi greta teorinio pobūdžio dailėtyrinių straipsnių yra rašinių, kurie „prieinami“ eiliniam skaitytojui, besidominčiam daile.“ Tokie platūs užmojai vertingi pildant paraišką, nes nė vienas vertintojas nepasijus už borto, tačiau pačiam leidiniui tai suteikia mišrainės pobūdį. Aš balsuočiau už tikslesnes užduotis ir mažiau tekstų, bet gerų. Vietoje „atidirbimų“ geriau įdėti porą įspūdingų iliustracijų. Galbūt, jei į šį leidinį žvelgtume kaip į metraštį, galima būtų tai daryti ramiau. Bet metraščių beveik niekas neskaito...