Kinas

ABBA yra, kino ir nereikia

nauji filmai

iliustracija

Catherine Deneuve yra prisipažinusi: „Tam tikrame amžiuje galima turėti arba veidą, arba užpakalį. Vieną arba kitą. Aš pasirinkau veidą, o visa kita liko... už manęs.“ Prisiminiau šį posakį žiūrėdama į penkiasdešimt devynerių Meryl Streep, kurios herojė filme „Mamma Mia!“ (D. Britanija, JAV, 2008) bėgioja laiptais, siaučia su draugėmis, dainuoja, šoka ir apskritai yra nuostabi. Ko gero, Streep vis dar neiškilo panašaus pasirinkimo klausimas.

Dviejų „Oskarų“ (ir keliolikos nominacijų) savininkė pastaraisiais metais intensyviai filmuojasi ir vaidina stiprias, valdingas moteris. Streep nuomonę, tai susiję su faktu, kad vis daugiau moterų užima vadovaujančius postus pramogų versle. Aktorė yra puikios formos ir pagaliau galėjo įgyvendinti svajonę – vaidinti ir dainuoti miuzikle. Šią svajonę kadaise iš Streep atėmė Madonna – būtent ji buvo pasirinkta pagrindiniam vaidmeniui miuzikle „Evita“.

„Mamma Mia!“ Streep pamatė praėjus kelioms dienoms po 2001 m. rugsėjo 11-osios. Pagal ABBA dainas sukurtas miuziklas padarė Streep didžiulį įspūdį. Ji parašė laišką miuziklo kūrėjoms – prodiuserei Judy Cremer, tekstų autorei Catherine Johnson ir režisierei Phyllidai Lloyd. Po kelerių metų jos pasiūlė savo „gerbėjai“ suvaidinti pagrindinį vaidmenį filme „Mamma Mia!“

Streep tinka pagyvenusios, bet jaunystės principų ir idealų neišdavusios hipės Donos Šeridan vaidmuo. Pabėgusi nuo pasaulio, ji augina dukterį Sofi (Amanda Seyfried) nuošalioje Graikijos saloje. Viskas pasikeičia, kai Sofie nusprendžia tekėti ir nori sužinoti, kas yra jos tėvas. Ji slapta perskaito motinos dienoraštį ir sužino, kad tėvu galėtų būti trys vyrai. Buvusius mamos draugus mergina slapta pakviečia į savo vestuves. Taip ji išprovokuoja pokyčius ne tik savo gyvenime. Netikėta Donos akistata su praeitimi, kurią įkūnija trys Pierce’o Brosnano, Stellano Skarsgardo ir Colino Firtho bravūriškai suvaidinti buvę mylimieji, suteikia daug peno nostalgijai. Pirmiausia žiūrovų, kurie mielai pasineria į pažįstamų dainų pasaulį. Ko gero, jau kelioms kartoms ABBA žadina nostalgiškus prisiminimus. Tad nenuostabu, kad pagrindinė „Mamma Mia!“ tema yra nostalgija – jaunystės, svajonių, tolimų kraštų ir saulės. Viso to filme tikrai yra su kaupu.

Sunkiai įsivaizdavau, kad buvusi hipė gali dainuoti ABBA dainas – jos man visada labiau atitiko salsvą miesčionišką skonį, bet Streep lūpose dainos skamba visai natūraliai ir įtikinamai. Ne vieną muzikinį spektaklį Brodvėjaus ir Vest Endo scenose pastačiusiai „Mamma Mia!“ režisierei Phyllidai Lloyd nelabai rūpi kino specifika. Ji pirmiausia kuria reginį ir akivaizdžiai yra įsitikinusi, kad ekrane visąlaik kas nors turi intensyviai judėti, šokti, bėgti, dainuoti. Žodžiu, svarbiausia nenutrūkstamas vyksmas ir muzika. Kita vertus, iš „Mamma Mia!“ dramaturginės medžiagos, matyt, nepavyktų išspausti ką nors daugiau kaip tik parodyti šokius ir ABBA dainas gražiuose interjeruose ir eksterjeruose. Siužeto apmatus kartais pernelyg nustelbia pasakiško grožio gamtos vaizdai, ir „Mamma Mia!“ ima priminti reklaminius Graikijos kurortų atvirukus, bet vos tik kadre atsiranda Dona ir trys jos mylimieji, jis prisipildo užuominų, humoro ir jaukaus atpažinimo jausmo.

Todėl ieškantys kino gali nesivarginti – „Mamma Mia!“ jo paprasčiausiai nėra. Bet yra daug saulės, 27 ABBA dainos, mielai kartu su mumis savo jaunystę prisimenantys ir ją ironizuojantys aktoriai ir pasaka, kuri baigsis privalomomis vestuvėmis. Tik iki pabaigos vargu ar atspėsite, kas ištars priesaikos žodžius.

Živilė Pipinytė