Žvilgsnis į norvegų sielos kraštovaizdį

Oskaras Koršunovas. Jon Fosse D. Matvejevo nuotr.

Po savaitės nutrauksi intensyvias „Hamleto“ repeticijas Vilniuje ir vėl važiuosi į Norvegiją, Stavangerį, kur rugpjūčio 19 d. įvyks Tavo režisuojamo spektaklio pagal Jono Fosse pjesę „Tos akys“ premjera projekte „Pasakos kraštovaizdyje“. Papasakok, koks tai spektaklis ir koks projektas?

Tai labai specifinis projektas ir spektaklis, nes jo atspirties taškas ir įkvėpimo šaltinis – kraštovaizdis, gamta. Visiškai nebūdinga teatrui, iš pirmo žvilgsnio tiesiog priešinga. Kurti spektaklį apie gamtovaizdį galima turbūt tik Norvegijoje. Stavangeryje, šių metų Europos kultūros sostinėje, buvo sugalvota prikelti kultūrai fiordų apsuptą pusiasalį, kuriame kažkada glaudėsi NATO kareivinės. Kareiviams pasitraukus, pusiasalis liko tuščias. Kadangi vieta labai graži, buvo nuspręsta paversti ją miesto kultūros parku. To pusiasalio „inauguracijai“ buvo sumanytas projektas „Pasakos kraštovaizdyje“: žiūrovai leisis į kelionę gamtoje, kur patirs daugybę meninių įvykių – mažų spektakliukų, įvairių instaliacijų ir pan. Pavyzdžiui, vienas tokių – šokio performansas: raudonai žydinčių aguonų pievoje pasirodys šokėjai. Arba sakykla ant kalno – skulptūra, greičiausiai ją reikėtų sieti su protestantiška norvegų tradicija. Žodžiu, žiūrovai atsidurs savotiškoje žaidimų erdvėje, kurioje galioja tam tikros taisyklės. O šio maršruto kulminacija, spektaklis „Tos akys“, bus vaidinamas pusiasalyje pastatytame amfiteatre, kuris atgręžtas „veidu į jūrą“.

Pjesę specialiai šiam projektui parašė Jonas Fosse, dabar visoje Europoje garsus dramaturgas, kurio pjesės statomos daugelyje Europos teatrų. Norvegams jis labai svarbus, matyt, todėl, kad išreiškia tam tikrus norvegų savimonei esminius dalykus. Projekto sumanytojai sakė neįsivaizdavę čia jokio kito rašytojo, tik Fosse. O tai nėra taip paprasta, nes Fosse pjesės intymios: du, trys personažai, kamerinė erdvė, kamerinė istorija. Todėl pakviesti jį tokiam projektui atviroje erdvėje – didelis netikėtumas. Tačiau dabar suprantu, kad niekas kitas ir nebūtų galėjęs įgyvendinti sumanymo geriau. (Iki tol svarstyta, gal statyti antikinę pjesę, tragediją, o gal kviesti Bobą Wilsoną. Finansinė pusė norvegų neriboja, gelbsti nafta.) O Fosse savo ruožtu norėjo, kad tą pjesę režisuočiau aš: po mano 2003 m. statytos jo „Žiemos“ Oslo nacionaliniame teatre mes labai susibičiuliavome, ir tai, kad pjesę rašys būtent Fosse, padrąsino ir mane. Taigi stovėjom abu su dramaturgu ant uolėto kranto, prieš mus – jūra ir kalnai. Nemaniau, kad teatras gali prasidėti nuo susitikimo gamtoje, bet taip įvyko. Abu intuityviai nutylėjom apie vikingus ir kitokias batalijas, kurias būtų galima įkomponuoti tokiame kraštovaizdyje. Iš Fosse žvilgsnio supratau, kad tai turi būti visiškai kamerinis dalykas.

Perskaičiau Fosse pjesę „Tos akys“. Ji, švelniai tariant, neįprasta, kita vertus, Fosse atpažįstamas (Vilniuje matėm iš Oslo atvežtą Tavo režisuotą „Žiemą“, NDA buvo atvežusi „Kažkas ateis“, „Gražu“, Kristupo festivalis rodė Sodeikos operą „Vinter“): veikėjai neindividualizuoti, veiksmas minimalus, bet, kaip ir minimalistinė muzika, taip ir čia kiekviena minties slinktis išdidėja tarsi po mikroskopu.

Taip, Fosse sukūrė kamerinę pjesę didingam norvegiškam kraštovaizdy. Pagrindinę jos mintį galima nusakyti ir taip: gamtos peizažas, kraštovaizdis – tai žmogaus sielos atspindys. Egzistuoja gal net ne kraštovaizdis, tik žmogaus žvilgsnis į jį, to grožio suvokimas. Šis sielos judesys galbūt apskritai yra esminis ir svarbiausias dalykas. Galbūt todėl ir galima pasakyti, kad kraštovaizdis, landskap, kaip sako norvegai, – tai norvegiška religija. Taip jie su juo susigyvenę. Norvegas, žvelgdamas į jūrą, fiordus, pradeda suprasti, atpažinti save. Apie tai ir yra pjesė. Ji beveik nieko neįvardija, žodžiai, žmonių santykiai nepažeidžia gamtos ramybės ir didybės, nesudrumsčia jos. Paradoksaliai iš to išauga begalinė įtampa. Pjesėje keturi personažai: jaunas vyras, jauna moteris, senas vyras, sena moteris (tai tie patys žmonės jaunystėje ir senatvėje). Pradžioje veiksmas vyksta kaip vyresnio amžiaus poros jaunystės prisiminimas, o paskui – kaip jaunos poros savo senatvės nuojauta. Yra būtasis laikas ir būsimasis, o esamojo nėra. Esamasis laikas – tai peizažas ir viena visiškai trumpa pjesės dalis, suskaičiuojama sekundėmis: kai senas žmogus sako „aš ir esu tos akys“. Tada suprantame, kad viskas vyksta jo galvoje – jo pokalbis su jau mirusia moterim – ir kad tai yra tiesiog jo mirties akimirka. Manau, kad šita pjesė norvegams bus labai svarbi.

Kodėl taip manai? Minėjai, kad ėmei geriau suprasti norvegus?

Garsi lenkų filosofė, sociologė ir antropologė Nina Witoszek parašė knygą „Norvegai“, kur įdomiai samprotauja apie bazinius norvegiškos kultūros dalykus, Ibseno, Muncko kūrybą. Ji pastebi, kad visi Ibseno personažai blogai jaučiasi namuose, juos kankina klaustrofobija, pernelyg didelė žmogiška įtampa, ir mano, kad tai gali būti susiję su atstumais: juos sekina pernelyg maži atstumai tarp žmonių. Nora „Lėlių namuose“, statytojas Solnesas, kiti personažai – tai vis žmonės, įsprausti į apibrėžtą, ribotą erdvę. Išeitis jiems viena – išeiti į tikruosius namus, t.y. į gamtą, ką ir padaro Borkmanas. Tas pats ir Muncko paveiksluose – visi jie byloja apie neviltį ir mirtį. Tie žmonės, kurie kaip garsiajame „Šauksme“ yra pakeliui iš gamtos į namus, nutapyti veidu į žiūrovą, o veidas iškreiptas siaubo. O tuose, kurie nusukti į gamtą, yra tam tikra harmonija ir ramybė. Mirtis gamtoje, susiliejimas su gamtos amžinybe – tai norvegiška religija, apie tai yra ir mūsų spektaklis. Beje, yra toks Muncko paveikslas, kur senas vyriškis sėdi beveik tokiame pačiame kaip Stavangerio pusiasalyje peizaže prie jūros. Nutapyta taip, kad jį sunku ir pastebėti, jo bruožai beveik susilieja su kalnais ir jūra. Fosse tekste irgi yra žodžiai „ištirpti peizaže“.

Ir dar vienas svarbus dalykas toje pjesėje – Vyras, kuris ir yra „tos akys“, nesuvokia to kraštovaizdžio ir savo vietos jame be moters, su kuria jis susitinka ir kuri jį galiausiai palieka, nes ją pasiima mirtis. Tada visa tai, kas buvo laimė, kuri atsispindėjo kalnuose ir jūroje, tampa visiška vienatve. Spektaklis – tai peizažo ir vienatvės meditacija.

O kaip visa tai atrodys spektaklyje?

Tai labai įdomu – pačioje pradžioje atrodė, kad bus norvegiškas Žalgirio mūšis. Nes pinigai milžiniški: apie 20 milijonų kronų. Specialiai statomas dviejų tūkstančių vietų akmeninis amfiteatras. Kad ir kaip pavyktų spektaklis, amfiteatras stovės šimtmečius. Tai galbūt ir yra esminė projekto dalis. Amfiteatras bus unikalus, minėjau – nukreiptas į jūrą, t.y. žiūrovai, sėdėdami veidu į sceną, sėdės veidu į jūrą. Amfiteatras liks ilgam, jame vyks koncertai, spektakliai. Žiūrėti į kraštovaizdį iš amfiteatro – tai jau dramaturgija, įtampa, kylanti tarp gamtos ir žmogaus.

O mūsų spektaklio veiksmas vyks jūroje: statomi povandeniniai tiltai, suprojektuoti milžiniški veidrodiniai kubai, atspindintys vandenį, tarsi veidrodiniai namai. Tai bus užkulisiai, grimo kambariai, bet jie pakreipti tokiu kampu, kad tiesiog dings jūros fone. Scenografiją kuria švedas Peteris Lundquistas ir ji bus tokia, kad žmonės tarsi ištirps kraštovaizdy. Jie „vaikščios“ jūra, o veidrodiniai objektai, atsispindėdami vandeny, jame irgi tiesiog išnyks – tokia žmonių ir gamtos simbiozė. Bus dramos artistų, šokėjų, operos solistų, simfoninis orkestras, vyrų choras, moterų choras, vaikų choras, nemažai statistų. Žodžiu, daug žmonių, bet kartu viską stengiamės daryti labai minimalistiškai, kad nepažeistume žmogaus žvilgsnio į fiordus, kuriuose jis mato savo likimą. Efektingumas nėra mūsų tikslas, nors spektaklio masteliai, turint galvoje kamerinę temą, įspūdingi. Žinoma, bus ir efektingų dalykų, pavyzdžiui, iš jūros išneriantis laivas, kuris užsidegs ir vėl panirs. Bet vėlgi, tai nebus triukšminga ir efektai jokiu būdu neturėtų gožti kameriškumo ir atitraukti dėmesio nuo paties kraštovaizdžio.

Jau parodėme spektaklį teatre, žiūrovai reagavo labai jautriai. Dabar važiuoju perkelti jo į jūrą. Tai labai rizikingas dalykas, nes Stavangeris – tai ne Avinjonas, kur visada geras oras. Gali lyti, pakilti bangos (nors statomi molai, kurie turėtų sulaikyti, „nulaužti“ bangas, beje, net laivyba bus pristabdyta spektaklio metu), bet tikimasi, kad norvegai nepabėgs, net jei būtų audra – taip manoma apie norvegų charakterį. Nes norvegams pavyko tai, kas dar nepavyko lietuviams. Iki XX a. pradžios norvegai neturėjo savo tautinės valstybės. Tik XIX a. gimė tokios valstybės idėja, ir jie pradėjo vykdyti šį savo projektą, ėmė galvoti apie savo kalbą, apie tai, kuo jie skiriasi nuo danų ir švedų. Iš čia Munchas, Ibsenas, iš čia Griegas. Ir gamtos suvokimas tapo atraminiu dalyku: jie suprato, kad gamta jiems svarbiausia – ji juos supo, saugojo. Geopolitinė norvegų padėtis visiškai kitokia nei, pavyzdžiui, lietuvių, kurių niekas nesaugojo, kurie buvo visų keliuose. O norvegai – nuošaliai, savo gamtos prieglobsty. O dabar šitai tapo ir jų ekonominio saugumo garantu (nafta), leidusiu įgyvendinti ir išsaugoti tautinės valstybės projektą. Norvegai nestojo į Europos Sąjungą ir niekada nestos. Todėl gegužės 11-ąją, jų tautinės valstybės dieną, visi norvegai traukia į gatves: ištisi paradai – vaikų, šeimų, kokie tik nori, visai kaip tarybiniais laikais pas mus, skirtumas tas, kad ten jie eina savo noru ir švenčia labai džiaugsmingai. Todėl ir tikimasi, kad norvegai sėdės tame spektaklyje ties Senojo žmogaus žvilgsniu į peizažą, ties tuo, kas juos galėtų sukaupti. Jeigu tai pavyks. Teatre tai buvo pavykę, bet dar reikia perkelti viską į atvirą erdvę.

Prie spektaklio dirba ir daugiau lietuvių?

Taip, Gintaras Sodeika parašė muziką, o Vesta Grabštaitė ir Edita Stundytė yra spektaklio choreografės ir šokėjos.

Užrašė Alma Braškytė