Verta kalbėtis su kaimynais

„Miestas prie jūros“

Peteris Brookas (g. 1925) yra vienas fenomenaliausių XX a. menininkų. Šis teatro, operos ir kino režisierius, scenaristas, kompozitorius, scenografas, prodiuseris, baleto kritikas, meninių manifestų autorius, teatro teoretikas ir pedagogas, be abejo, ryškiai paveikė praėjusio amžiaus kultūrą, pirmiausia – teatrą. Būdamas tikras keliautojas, jis ieškojo įkvėpimo kelių žemynų kultūrose. Ne vienam savo amžininkui jis buvo tikras guru, mokytojas. Brooko kūryba pasižymi nuolatiniu ribų peržengimu. Jam buvo per ankšta tradiciniame teatre. Brookas sėmėsi iš Brechto ir Grotowskio, liaudies tradicijų ir šamanizmo, skirtingų pasaulio teatrų istorijos. Jo spektakliai – savotiškos viso to amalgamos, visada tiksliai išreiškiančios laiko dvasią.

Pirmasis ir pats keisčiausias šios rūšies spektaklis buvo Peterio Weisso pjesės „Maratas–Sadas“ pastatymas Londono „Aldwych Theatre“, dalyvaujant „Royal Shakespeare Company“ aktoriams. Spektaklis nubrėžė naujas meninio protesto kryptis. 1966 m. Brookas pats perkėlė spektaklį į ekraną. Filmą „Maratas–Sadas“ (tikrasis pavadinimas skamba „The Persecution and Assassination of Jean-Paul Marat as Performed by the Inmates of the Asylum of Charenton Under the Direction of the Marquis de Sade“, bet filmo prodiuseriai išsigando tokio ilgo pavadinimo) trečiadienio naktį (23 d. 23.15) parodys LTV. Abejoju, ar buvo įmanoma rasti blogesnį šio unikalaus filmo rodymo laiką. Bet, matyt, tokia jau likimo ironija – vieno revoliucingiausių 7-ojo dešimtmečio kūrinio nereikia vartojimo revoliucijos amžininkams.

Be abejo, protesto, maišto nuotaikos 7-ajame dešimtmetyje siejosi ne tik su menu, naujomis jo formomis. Filme kalbama apie nelygybę ir revoliuciją, nekontroliuojamą maištą ir nelaisvę, cenzūrą ir atvirą tiesos skelbimą. Libertinas markizas de Sade’as, po šimtmečio paskelbtas iškrypėliu, gyvenimo pabaigoje Napoleono buvo uždarytas į beprotnamį Šarentone, netoli Paryžiaus. Čia kartu buvo laikomi ir psichiškai nesveiki žmonės, ir politiškai pavojingi veikėjai – vėliau šį „išradimą“ perėmė bolševikai. Būtent Šarentone de Sade’as parašė dalį savo kūrinių. Tačiau Weissą labiau domino 1808 m. liepos 13 d. įvykiai, kai Marato mirties penkioliktosioms metinėms ligoninės vonioje markizas pastatė spektaklį apie Marato nužudymą. Aktoriai buvo ligoninės pacientai. Tai nebuvo ypatingas atvejis – tokie spektakliai laikyti ligonių terapijos dalimi, į juos atvykdavo Paryžiaus dendžiai ir nuvorišai. Tačiau tąkart markizas spektaklyje paslėpė savotišką bombą, nes didžioji jo dalis buvo skirta radikalizmo bei teroro šalininko Marato ir mirties bausmės priešininko bei tezės, kad revoliucinės idėjos yra klaidingos, šalininko markizo diskusijai. Nors ligoninės direktorius ir apsidraudė, pataisydamas pjesės tekstą, pagrindinių vaidmenų kūrėjai taip susitapatino su savo personažais, kad pradėjo revoliuciją, nukreiptą prieš sanitarus ir visus „liaudies priešus“.

Be abejo, Weisso pjesė Brooką pirmiausia sudomino kraštutiniu markizo pesimizmu. Taip pat jam buvo artimos psichodramos ir reginio problemos bei bendravimas su neįprastais žiūrovais – Brookas yra rodęs spektaklius Sacharos klajokliams, kaliniams, neįgaliesiems. Teatro teatre temą Brookas subtiliai perteikė ir perkeldamas spektaklį į kino juostą. Ekranizacija leido papildyti „Maratą–Sadą“ išraiškingais stambiais planais, montažu pabrėžti svarbias jo temas. Ypač reikšmingas tapo operatoriaus Davido Watkino darbas ir sėkmingas spalvos panaudojimas. „Maratas–Sadas“ iš esmės yra nufilmuotas spektaklis, bet jis atvėrė naujas teatrališkumo kine galimybes, kuriomis naudojamasi iki šiol.

Dar vienas naktinis kino seansas, kurio rekomenduočiau nepramiegoti – Jacko Hillo „Mirtina kavutė“ (LTV, 19 d. 23.00). Pirmiausia tai filmas Quentino Tarantino gerbėjams, mat jis yra kultinių Tarantino filmų sąraše. (Tas sąrašas ilgas ir įdomus, jis paaiškina, iš ko radosi postmodernistiniu vadinamas kinas, bet gal kada nors įtikinsiu „7 meno dienas“ jį paskelbti?). „Mirtina kavutė“ priklauso 8-ajame dešimtmetyje itin populiariai amerikiečių kino krypčiai, kuri buvo pavadinta blaxploitation. Pagrindinę filmo heroję Kofi – narkomanės mamą, kuri paskelbia karą narkotikų platintojams, – suvaidino Pam Grier. Populiari aktorė 9-ajame dešimtmetyje buvo pamiršta, ji filmavosi televizijoje ir dirbo teatre. Pam Grier sugrįžo į didįjį kiną Tarantino filme „Džekė Braun“.

Šią savaitę – daug kartojamų filmų, bet kai kurie buvo rodyti senokai. Kad ir Michaelo Catono-Joneso 2002 m. „Miestas prie jūros“ (BTV, 19 d. 23.30) – jaudinanti drama apie susitikimą su praeitimi. Filmo herojus Roberto De Niro vaidinamas policininkas grįžta į savo jaunystės miestą tirti narkotikų platintojo nužudymo. Netrukus jam iškyla problema – gali būti, kad pagrindinis įtariamasis yra jo sūnus, su kuriuo jis beveik nebendravo. Filmo pagrindas – 1997 m. žurnale „Esquire“ paskelbtas Mike’o McAlary straipsnis.

Apie tėvą, kuris iš visų jėgų stengiasi susigrąžinti po skyrybų prarastą sūnų, pasakoja Haroldo Beckerio 2001 m. trileris „Slapta grėsmė“ (LNK, 19 d. 00.05). Šio filmo idėją scenaristui Lewisui Colickui pasufleravo jo kaimynas – ekonomikos profesorius. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Johnas Travolta. Gal iš amerikiečių vertėtų pasimokyti ir lietuvių scenaristams: pagaliau pradėti skaityti ir kalbėtis su kaimynais apie kiną?

Dar viena kriminalinė variacija tėvų ir vaikų tema – 1970 m. sukurtas Claude’o Leloucho filmas „Niekšelis“ (LTV2, 20 d. 19.10). Pagrindinį filmo personažą – iš kalėjimo pabėgusį nusikaltėlį – suvaidino Jeanas-Louis Trintignant’as. Simonas siekia atkeršyti nesėkmingą vaiko pagrobimą suplanavusiems ir jį išdavusiems sėbrams, tarp jų ir aukos tėvui.

1953 m. sukurtas Anatole’io Litvako „Meilės aktas“ (LTV2, šiandien, 18 d. 19.40) – tradicinių melodramų gerbėjams, nesigėdijantiems jausmų ir ašarų. Filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Kirkas Douglasas ir kadaise populiari, bet visai pamiršta prancūzų žvaigždė Dany Robin, perkelia į 1944-ųjų Prancūziją. Amerikiečių kareivis įsimyli paryžietę ir nori ją vesti, bet jo viršininkai netiki merginos jausmais. Karininkai yra įsitikinę, kad ji paprasčiausiai nori gauti galimybę gyventi JAV. Mergina įrodo savo meilę... Beje, filmo scenarijų parašė populiarus rašytojas Irwinas Shaw, o savo pirmą epizodinį vaidmenį anglų kalba „Meilės akte“ suvaidino netrukus sekso simboliu tapsianti Brigitte Bardot.

Jūsų – Jonas Ūbis