Paskutinė vasaros naktis

Ona Narbutienė

Regis, ką tik klausėmės muzikologės Onos Narbutienės vedamų koncertų, iš radijo eterio sklindančio balso, skaitėme naujus straipsnius, o štai jau prabėgo vieni metai, kai ji atgulė amžino poilsio Saltoniškių kapinaitėse šalia savo tėvų.

Onos Narbutienės energija, gyvybingumas, produktyvumas, atrodė, liete liejosi. Ištisus dešimtmečius! Vargu bau ar ji kada yra kam nors atsakiusi padaryti kokį nors darbą muzikos kultūros labui. Niekada nesiskųsdavo nespėjanti, pavargstanti ar nematanti prasmės. Regėjosi, kad šis darbštumo ir veiklumo šaltinis – neišsenkantis, todėl žinia apie grėsmingai paūmėjusią mirtiną ligą trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Liepos 9-ąją profesorės artimieji, bičiuliai podraug su Lietuvos dailės muziejumi pakvietė į atminties vakarą „Metai be Onos Narbutienės“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Salė pilnutėlė: kiek daug žmonių, su kuriais bendrauta, bendradarbiauta, kuriems pagelbėta, patarta... Mokiniai, kolegos, knygų herojų artimieji, studijų draugai, muzikantai, bičiuliai... Kiekvienam įsimintinos minutės, praleistos su Profesore.

Vakaro pradžioje kamerinis choras „Aidija“ atliko vieno iš jos knygų herojų, lietuvių muzikos patriarchu praminto Juozo Naujalio „Vasaros naktis“. Tauraus liūdesio nuspalvinta melodija driekėsi tarytum epitafija Naujalio biografės ir jau mūsų dienų muzikinės kultūros patriarchės atminimui. Prieš metus ji atsisveikino su šiuo pasauliu po paskutinės savo gyvenime vasaros nakties, įdienojus liepos 10-ajai, užversdama milžinišką lietuvių muzikinės kultūros puslapį, kurį pati rašė keletą dešimtmečių.

Vargu ar greitai rasis lietuvių muzikologijoje kitas tokio darbštumo, produktyvumo, įvairiapusiškumo ir geranoriškumo šaltinis. Humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinės premijos laureatė Ona Narbutienė paliko mums 15 knygų, per 100 straipsnių, dešimtis Lietuvos radijo ir televizijos laidų, dešimtis išugdytų mokinių ir studentų, o mūsų atminty – nesuskaičiuojamus vakarus su lietuvių kompozitoriais, atlikėjais. Onos Narbutienės kūrybinės biografijos užtektų trims, o gal ir penkiems muzikologams, kad paliktų rėžį mūsų kultūroje.

Vakarėjanti saulė, ilgesingai nuauksinusi galerijos skliautus, pažadino prisiminimus. Antai Irenos Geniušienės ir Birutės Sabaliauskienės – klasės draugių pokario Vilniaus mergaičių gimnazijoje – atminty Onutė išliko romantiška mergaitė, kūrybinga moksleivė, nuoširdi draugė, stoiškai ištvėrusi vieną 1949-ųjų vakarą, kai grįžusi iš Operos teatro kartu su mama ir močiute buvo ištremtos į Sibirą.

Ona Kristina Litvinaitė. 1937 m.

Tik netekę Onos Narbutienės sužinojome apie daugelį jos skaudžių ir romantiškų patirčių. Knygose atkurdama herojų muzikų likimus, ji nemėgo pasakoti apie savo gyvenimą net patiems artimiausiems žmonėms. Tad Profesorės duktė kompozitorė Onutė Narbutaitė tarsi mozaiką dėlioja prisiminimus iš negausių mamos pasakojimų apie senelį generolą Leoną Radus-Zenkavičių, nuostabią vaikystę tėvo – Lietuvos kariuomenės kapitono Kazio Litvino – dvare Čiūteliuose, netoli Klaipėdos, karo ir pokario išblaškytų artimųjų likimus. Kaip pastebėjo Narbutų bičiulis rašytojas Juozas Aputis, gilias šaknis turinčiose šeimose inteligentiškumas, kultūra ir savivoka lyg ir paveldimi. Jų palikuonims tarsi duota žinoti, kas svarbiausia. Pasak Onos Narbutienės artimo draugo ir kolegos Edmundo Gedgaudo, ji pranoko ir savo profesijos, ir mūsų gyvensenos ribas.

Muzikologė Rūta Stanevičiūtė – viena iš gausaus būrio Profesorės mokinių – atkreipė dėmesį į tai, kaip ji vertino kiekvieną darbelį kultūros labui, skatino nesigėdyti savo nebrandžių rašinių, nes ir menkiausias indėlis vėliau gali pasitarnauti reikšmingesniam „statiniui“. Tą ji įrodė ir savo veikla. Daugelis Onos Narbutienės knygų, straipsnių yra pirmieji ir kol kas vieninteliai šaltiniai, nagrinėjantys vieną ar kitą lietuvių muzikos temą.

Onutė Narbutaitė atitarė, kad gražiausias ir reikšmingiausias jos mamos atminimo įprasminimas – jos darbų tęsimas. Ji pasidžiaugė, kad R. Stanevičiūtės rūpesčiu įsteigta Onos Narbutienės vardo premija, teikiama už reikšmingus muzikologijos darbus. Profesorės puoselėto Thomo Manno festivalio Nidoje muzikinę programą perėmė taip pat jos išugdyta muzikologė Vytautė Markeliūnienė, vedusi ir šį atminties vakarą.

Podraug su prisiminimais šio didžios Lietuvos kultūros moters atminimui skambėjo jos mėgstamų atlikėjų – choro „Aidija“, fortepijoninio Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų dueto bei Vilniaus valstybinio kvarteto atliekami kūriniai.