Dailė

Pasakotoja vaizdais

Ninos Bondeson grafikos paroda galerijoje „Kairė-dešinė“

Justina Augustytė

iliustracija
Nina Bondeson. „Pamoka“. 1995 m.

Nina Bondeson savo grafikos darbų parodos atidaryme perskaitė pranešimą „Sekamos pasakos – apie aktyvią vaizduotę ir abejonę“, jame ji kalbėjo apie vizualų istorijų pasakojimą. Tai pirmoji šios menininkės paroda Lietuvoje, o kontaktas su Vilniaus grafikos meno centru užsimezgė jau pernai, kai čia savo darbus pristatė bei litografijos ir skaitmeninės grafikos meistriškumo seminarą vedė jos vyras Jimas Berggrenas. Dešinėje galerijos salėje veikiančioje parodoje eksponuojama pora dešimčių Bondeston piešinių bei grafikos lakštų (atliktų derinant litografijos ir skaitmeninės grafikos technikas), sukurtų iki 2005 metų.

Ekspozicija dvelkia siurrealizmu: grafikos lakštuose pinasi tikri ir išgalvoti dalykai. Koliažo principu dėliojant motyvus, sulydant fiktyvius ir realius elementus, randasi groteskiški mechanizmų ir žmonių, gyvūnų ir žmonių hibridai, fantastinės būtybės. Nostalgija dvelkiančių prislopinto kolorito interjerų ir saldokų peizažų fone šie keisti personažai užsiima absurdiškais ritualais bei eksperimentais, o kasdieniai veiksmai „sukeistinami“ iki nepatogumą ir šiurpą keliančių reginių (manikiūro darymosi veiksmas ir įrankiai labiau primena chirurginę operaciją, o ne grožio procedūrą). Fotorealistinį tikslumą jungiant su deformacija ir stilizacija, žaismingus vaikiškus įvaizdžius – su erotika ir agresyviu seksualumu, sukuriama atmosfera, nepaklūstanti mūsų pasaulio dėsniams ir besiremianti sapno bei fantazijos (ne)logika.

Menininkė šioje parodoje atsiskleidžia kaip talentinga pasakotoja vaizdais ir itin išplėtoto naratyvo mėgėja. Į popieriaus lakštus perkeliamas fiktyvus pačios grafikės sukurtas pasaulis su išgalvotais personažais (vienas mėgstamiausių – sinjora Canedotto), kurie vieni kitus pažįsta, yra tarpusavyje susiję keisčiausiais ryšiais. Kiekvienas personažas turi savo gyvenimo istoriją, kurios didžioji dalis slypi už kūrinio ir neatsiveria žiūrovui. Lyg vartytum svetimą šeimyninių fotografijų albumą – be komentarų ir pasakojimo jis tebūtų tiesiog vaizdų, svetimo gyvenimo akimirkų rinkinys. Menininkės darbų pavadinimuose pateikiamos užuominos provokuoja žiūrovus įsitraukti, interpretuoti, kurti savas istorijas jos personažams.

Pasak Ninos Bondeson, iš meno kūrinio siužeto apie patį menininką nesužinome nieko, tačiau išvydus gerą meno kūrinį gali paaiškėti šis tas apie mus pačius. Tie atradimai, nors ir ne visada malonūs, dažniausiai būna įdomūs. Ši grafikos paroda – puiki proga tuo įsitikinti.