Pasidaryk pati

Cooltūristės. „Kultūros mainai“. Varšuva-Vilnius. 2008 m.

Anoniminė kritiškai angažuotų menininkių grupė „Cooltūristės“ susikūrė 2005 m. Vilniuje. Svarbiausias jų cooltūrinių akcijų principas – mis(s)apropriacija. Tai dominuojančių galios sistemų dekonstrukcija pasisavinant ir sukeičiant kultūrinius kontekstus. Per ketverius gyvavimo metus „pasisavinti“ visi statybininkų uždengti namai, kregždės iš Mikėno skulptūros, „Nacionalinės vyrų premijos“, ES himnas, „Tate Modern“ kaminas ir Vilniaus gatvė Varšuvoje. „Cooltūristės“ dalyvavo 12 parodų, iš kurių galima paminėti šiemetines – Europos jaunųjų menininkų parodą „Naujienos be sienų“ (Briuselis, Solonikai, Valensija), „Kitas miestas, kitas gyvenimas“ („Zachęta“, Varšuva), ir 2007-aisiais vykusias Jaunųjų menininkų bienalę Taline, III Prahos bienalę.

Kodėl tapai cooltūriste?

Gerbera: Aš nekalta, mane įskaičiavo.

Nasturta: Nes tikiu horoskopais. Ten parašyta, kad dėl savo spontaniško būdo mėgstu vaikus. Ir dar – kad mane geriau kviesti į aukštos klasės restoraną. Kai įstojau į cooltūristes, tos dienos horoskopas žadėjo, kad manęs laukia naujos galimybės, permainos. Turiu būti pasiruošusi, kad nebūčiau užklupta netikėtai – tai ir pasiruošiau.

Kaip apibrėžtum cooltūristinę praktiką?

Azalija: Tai meninė veikla, kuri a) turi aiškią poziciją ir b) nesiremia autorių pavardžių svoriu. Bent jau man šie cooltūristinės praktikos ypatumai yra svarbiausi ir patraukliausi.

Nasturta: Tai tikslų siekimo praktika, sabotažas, eliminavimas – ir ne kiekvienam tai suprasti, nes kai kurie moka tik šlapintis ant tvoros.

Gerbera: Nuolatinis stresas, prievarta, žaidimai sąvokomis/reikšmėmis, amžinas komunikatorių laiko neturėjimas, gera nuotaika, spaudimas, blogos kavinės su gera aura, išsiblaškymas, konkurencija, inteligentiškas nervinimasis.

Levanda: Kaip tarpkultūrinį turizmą ir kultūrizmą. Apsilankius Lenkijoje, prisidėjo dar vienas svarbus dėmuo – kultas. Arba kult(ūr)inių objektų sukeitimas. Dabar „Zachętos“ galerijoje, parodoje „Kitas miestas, kitas gyvenimas“, eksponuojame Vilniaus žemėlapį su Varšuvos paminklais, o Varšuvos – su Vilniaus. Mūsų projektas taip ir vadinasi: „Kultūros mainai“. Svarbi jo dalis – lenkiškai, lietuviškai ir angliškai dainuojančios merginų pankroko grupės „Zimbabwe“ koncertas „Pasaż Wileński“ prekybos centre, kurio vitrinose buvo eksponuojamos „Cooltūrisčių“ fotografijos iš Varšuvos gatvės Vilniuje ir Vilniaus gatvės Varšuvoje.

Ar tavo mokslai padeda, ar trukdo cooltūristinei veiklai?

Nasturta: Mokslai ir cooltūristinė veikla palaiko ilgalaikius ir lygiaverčius santykius. Mokslai gėlių nedovanoja, ir gerai, nes cooltūristinė veikla gėlių nevirškina. Dar mokslai labai mėgsta keliauti su cooltūristine veikla, ypač mašina, kurios valytuvai kartais neveikia ir baigiasi benzinas.

Pankroko grupės „Zimbabwe“ koncertas „Pasaż Wileński“. Varšuva, 2008 m.

Gerbera: Man trukdo turtingo finansuotojo neturėjimas. Labai norėčiau pasišvaistyti pinigais ir daug važinėtis taksi, kuriame negroja „Russkoje radijo“. Man trukdo bloga nuotaika arba lietuviškas pesimizmas.

Medetka: Padeda. Viskas, ką patiriu, būna/yra medžiaga. Mokslai visada reiškia susidūrimą su žmonėmis. Tai ir dialogas, ir nauji pasauliai. Mėgstu artikuliuotą asmenišką meną, kuris iš karto aiškus.

Kas labiausiai (ne)patinka š. mene?

Nasturta: Labiausiai (ne)patinka š. mene.

Gerbera: Mene man labiausia nepatinka tavo minėtas „š.“. Man nepatinka meno vadybininkų-kuratorių-kritikų kasta. Nepatinka, ir viskas. Aš ribotų pažiūrų. Va nepatinka, ir viskas. Aš jų negerbiu, bijau ir stengiuosi vengti.

Medetka: Pakartojimas be santykio su kartojamu dalyku ir kai dėmesys nukreipiamas į „objektyvius“ aprašymus, o nežiūrima į patį kūrinį. Trumpiau – spekuliacijos.

Kiek pažįsti kitų cooltūrisčių?

Nasturta: Tiek, kiek mano telefone kontaktų. Cooltūriste gali būti kiekviena, bet tik cooltūristė tai žino.

Medetka: Penkias.

Gerbera: Nieko aš nepažįstu, vaikeli, baik, jei žmogus savęs per visą gyvenimą negali pažinti, tai kur jau čia kitą asmenį ir dar jų daugiskaitą... Jokiais būdais neįmanoma... Be to, mano „folderiai“ jau užpildyti, naujos pažintys netelpa...

Ar laikaisi specialios dietos?

Azalija: Laikausi. Vengiu nuobodžių, siauro akiračio, stereotipiškai mąstančių žmonių.

Nasturta: Taip, valgau viską, kas skanu ir skoninga, subtilu ir protinga, geriu viską, kas svaigina. Žodžiu, viską, kas moteriška.

Medetka: Stengiuosi nenorėti.

Ar valgai mėsą?

Nasturta: Taip. Labai mėgstu graužti save, o dar labiau kitus žmones. Žodžiu, kaip jau minėjau anksčiau, valgau viską, kas moteriška.

Medetka: Retai.

Gerbera: Valgau, ir kadangi aš už Tibetą (nes dabar tas madinga), tai valgau tik saldžiarūgštę skanią kinų mėsą, mažinu jos kiekį (taip, teisingai perskaitėte). Įdomu, ar Tibetas žino mus žemėlapyje ir ar atsisakytų ko nors dėl mūsų? Milijoną jau ištrėmė, ar kas nors iš užsieniečių dėl to nemiegojo bent naktį?

Kas yra vizualinis malonumas?

Nasturta: Malonumas – tai vienas iš psichinio funkcionavimo principų, malonumas nukreipia visą psichinę energiją malonumo didinimui ir nemalonumo mažinimui. Vizualinis malonumas pasiekiamas skopofilijos principu, kai susitapatinama su moterimi ekrane. Vizualinis malonumas žiūrėti į išsidažiusius vyrus, įsispraudusius į pėdkelnes ir aukštakulnius, susiveržusius nuo alaus išpampusius pilvus, šioje matriarchalinės tvarkos visuomenėje. Vizualinis malonumas – tai moters žiūrėtojos galia, ir vyro, įkalinto „šeimininkės lėlių name“, pozicija. Vizualinis malonumas yra žiūrėti į veidrodį ir matyti, kad esi moteris.

Cooltūristės. „Didysis penetratorius“. Videofilmo kadras. 2008 m.

Azalija: O kas apskritai yra malonumas?

Levanda: Tai, kas suteikia daugiausia nemalonumų priartėjus. Geriau ne malonumas, o klampumas – kai patiri visu kūnu. Vieną malonumą paliekame kolegoms menininkams. Mes turime daug malonumų.

Kaip reaguotum, jei cooltūrisčių vardu prisidengę apsišaukėliai pradėtų rengti akcijas, priešiškas cooltūrisčių įsitikinimams?

Nasturta: Paskambinčiau Angelinai Jolie, ji turi puikų šautuvą ir tatuiruotes. Akmenų pati į kitų daržus nemėtau, nes daržų neraviu.

Gerbera: O kaip reaguoja visi, kai „valdovų rūmai“ bus prikimšti ne tik gipso kartono, bet ir komunistų nužudytų žvėrių iškamšų? Nieko, ar ne? Faina visai, ar ne? Dar po šimtą milijonų ir tada bus faina, nes kuo brangiau, tuo RIMČIAU, ar ne?

Levanda: Iššaukčiau į dvikovą, kuri, didėjant dalyvių skaičiui, taptų trikove, penkiakove ir t.t.

Medetka: Sukurčiau apie tai kūrinį.

Kodėl nusprendei apvemti „Tate Modern“?

Nasturta: Vienas dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas rašė: „Vaizdo instaliacija „Didysis penetratorius“ ir šokiruoja, ir verčia susimąstyti. (...) Ir [vemta] ne bet kur: didžiausios pasaulyje šiuolaikinio meno galerijos „Tate Modern“, kur nemažai erdvės skirta Jurgiui Mačiūnui ir jo „Fluxus“, milžiniško kamino šešėlyje. Tokia instaliacija sukelia pačių įvairiausių minčių. Kad ir tokią: tą išvemtą balutę turbūt išvalė ne kas kitas, o kuris nors mūsų likimo brolis ar sesuo iš Lietuvos. Kuo ne gyvenimiškasis „Fluxus“?!“ Mums labai rūpi lietuvių emigrantų Londone gerovė. Mano kolegė ir Puškino eilėraštį padeklamavo jų vargams Londone atminti. Tepadeda jiems cooltūristės...

Kas jūs esate?

Nasturta: Ansamblis.

Gerbera: Aš asmeniškai esu Nr. 42 (pagal „The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“), ir dar aš ne lesbietė. Ir su aukštuoju išsilavinimu, ot.

Levanda: Taigi visi žino! Arba mano, kad žino. Anoniminė menininkių grupė „Cooltūristės“ reiškia, kad potencialiai joje gali dalyvauti kiekviena/s, turinti/s įdomių idėjų ir nepritarianti/s meno seksizmui. Nors išlikti anonimiškam šiais medijų sprogimo laikais yra daug sunkiau, nei atrodo. Ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kur visos paslaptys – viešos. Bet ne toks anonimiškumo tikslas. Mūsų anonimiškumas priešingas ne viešumui, o autorystei. Visi tie genijų prisilietimai, parašai, vardai galiausiai skirti tam, kad pa(si)keltų vertę meno rinkoje. Todėl, nepaisant „autoriaus mirties“ ir masiškai tiražuojamų technologijų, bandoma išlaikyti kūrinio išskirtinumo aurą – parduodamos tik 5, o ne 1000 garsaus menininko filmo kopijų. O mums svarbu ne parašas, bet gera kompanija! Jei nori prisijungti, rašyk: [email protected]

Cooltūristės. „Mis(s)apropriacija“. 2005 m. Cooltūrisčių nuotraukos

Ar gera būti protinga kale?

Gerbera: Nežinau, nes nesu. Na gal ir norėčiau būti, bet nėr prekinės išvaizdos, va nedavė Dievas, ir viskas. Pažįstu frigidišką kalę (emigravo). Dainuojančią kalę – ta gražiausia. Raštingą kalę (jau išsisėmė). Protingos moterys būna liūdnos, nes daugiau žinai, labiau skauda, bet – daugiau matai, mažiau žinai. Aš tai iš tų, kurios per daug žiūri. Aš liūdna liūdna... (žr. aukščiau).

Levanda: Tikrai puiku. Visoms to linkėčiau!

Labiausiai tau (ne)patikusi cooltūristinė akcija.

Gerbera: Man niekas nepatiko, viskas nerimta, nes argi toks turi būti šiuolaikinis menas? Ir, po velnių, į ką lygiuojamasi, kur inte... interne... ne... intelektualusis pagrindas, kur rankų darbas, kur elegancija?

Levanda: Smagiausia buvo Varšuvoje. „Pasaż Wilenski“ prekybos centro direktorė nuoširdžiai apsidžiaugė, kad mes palikome jai fotografijas – sakė, pati iškabins tinkamoje vietoje. Ji, kartu su Joanna Sokolowska ir Benjaminu Cope’u iš „Zachętos“, tapo parodos kuratore.

Mėgstamiausia fiktyvi, istorinė, reali herojė.

Medetka: Orlando.

Azalija: Jeanne d’Arc ir Lady Vengeance. Nuspėjamas atsakymas. Bet kad oficialių moterų herojų paprasčiausiai nėra. Istorija jų nekuria, nes istoriją rašo nugalėtojai ir vyrai. Galėčiau išvardinti savo mėgstamas menininkes, bet argi jos tradicine prasme herojės?

Gerbera: Mano motina.

Levanda: Adrienne Rich – įkvepianti poetė ir eseistė.

Nasturta: Livija Gradauskienė.

Dabartinė sielos būsena.

Medetka: Kintanti.

Levanda: 3,14.

Kodėl darai meną?

Azalija: Menu galima pasakyti tai, kas kitaip nepasakoma. O man norisi tai pasakyti.

Levanda: Nes tai vienintelis legalus būdas atsiplėšti nuo „naudingo darbo“ ir daryti kažką visiškai nenaudinga. Net jei būtų nelegalu, vis tiek tai daryčiau. Man patinka mačiūniškas pigaus, visiems prieinamo meno variantas. Tokio meno, kurio net negali menu vadinti – ir niekas negali. Pavyzdžiui, tos „Aušros vartų marijos“ su gintariniais apvadais, kurias nupirkome po 3 litus Pilies gatvėje ir priklijavome prie religinių prekių parduotuvės vitrinos Varšuvoje.

Kam jūsų meno reikia?

Azalija: Meno vartotojams ir suvokėjams.

Levanda: Kunigams ir filosofėms. Kultūros ir meno turistėms, įvairių kultų sekėjams. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Nacionalinių premijų laureatams, o ypač tų premijų vertoms kūrėjoms. Statybų bendrovėms, nes mūsų dėka kiekvienas apsauginiu audiniu aptrauktas pastatas tampa meno kūriniu. Bet labiausiai mūsų reikia būsimoms pilotėms, kurios nori skristi, o ne tekėti už pilotų.

Kokie jūsų meno tikslai?

Cooltūristės. Autoportretas. 2005 m.

Azalija: Žr. atsakymą į 16-ą klausimą.

Levanda: Taika pasaulyje. Laisvė, lygybė, seserystė.

Ką jūs manote apie šeimos koncepciją ir dukras rūsiuose?

Azalija: Atrodytų, dukros rūsiuose yra akivaizdus įrodymas, kad formali šeimos, kaip ją suvokia mūsų įstatymų kūrėjai, institucija pati savaime toli gražu negarantuoja katalikiškų vertybių triumfo ir geriausios aplinkos vaikams augti. Bet Lietuvoje įstatymų kūrėjams taip neatrodo.

Medetka: Šeima tampama, ne gimstama. Kraujo ryšys – stiprus dalykas, bet stipriau bendros patirtys ir apsisprendimai. Vienuoles, jei pačios apsisprendusios, – gerbiu. Priverstų bėgti nuo savęs ar labai pavargusių – gailiuosi.

Levanda: Tokia „šeimos koncepcija“ ir yra rūsys, kuriame viešpataus dviguba „patriarchų“ moralė ir augs silpnos, mokslo ir dienos šviesos nemačiusios dukros. Kai kas nors – Seimas, Bažnyčia, partija ar Tomaševskis – nusprendžia turintys tiesos monopolį ir galintys visiems primesti savo pažiūras, tai pavojingai priartėja prie fašizmo.

Nasturta: Motina Teresė sakė, kad niekada neitų į antikarinę demonstraciją, jei vyktų demonstracija už taiką.

Ar jūsų menas gražus?

Levanda: Dabar kalbama ne apie grožį, o apie koncepcijas. Mūsų kuratoriai bando įtikinti, kad tik vyrai moka dirbti galva. Iš tiesų jų galvos daug tinkamesnės įvarčiams mušti. Mūsų menas trauklus – jis įtraukia.

Ar kuri, ar darai, ar ruoši meną?

Azalija: Jeigu jau taip užduodi klausimą – tikiuosi, kad kuriu (nors man tas žodis atrodo pretenzingas), bet ne „darau“ siaurąja prasme, nes kuriu iš vidinės būtinybės. Man nesvarbu, koks menas šiuo metu madingas, koks „eina“. Man svarbu ne tik tai, kas šiuo metu aktualu, bet ir ar man tie dalykai įdomūs – turiu omenyje tiek temas ir problemas, tiek menines priemones.

Medetka: Visą laiką užsirašinėju įžvalgas (daugiau asmeninio pobūdžio).

Kaip kviestinei žvaigždei, ar sunku buvo dirbti su cooltūristėmis?

Medetka: Labai lengva, nes buvau paprašyta būti savimi. Pasakiau daugiausia, ką galiu.

Kokio klausimo čia trūksta?

Nasturta: Ar mėgsti žalius agurkus?

Gerbera: Kokie jūsų ateities planai? Ar jūs ištekėjusi/vedusi? Kaip žiūrite į oralinį seksą? Kaip jūs žiūrite į čigon... romų bendruomenę? Koks jūsų zodiako ženklas?

Medetka: Anonimiškumo trūkumai ir privalumai. Ypač turint galvoje, kad anoniminiai komentarai tampa agresijos iškrovomis. Atsakymas – anonimiškumas padeda išvengti dėmesio nukreipimo nuo paties kūrinio. Padeda įeiti į abstraktesnį idėjinį lygmenį, vengiant bereikalingų asmeniškumų iš išorės. Trūkumas – skatina paskalas.

Levanda: Ar tavo mama žino?

Sudėjo Nasturta ir kitos darželio gėlės