Vyriškos melodramos – retos

„Likęs laikas“

Žvelgiant iš palyginti netolimos praeities, visada sunku nubrėžti epochų ribą. Tačiau svarbiausias ateinančios televizijos savaitės filmas – Bernardo Bertolucci „Paskutinis imperatorius“ (BTV, gegužės 1 d. 20.15) yra savotiška riba tarp modernistinio ir postmodernistinio kino. 1987 m. sukurtas ir rekordiškai – net 9 „Oskarais“ – apdovanotas filmas skelbė naujo stiliaus įsigalėjimą. Bertolucci meistriškai suderino tai, kas iki tol buvo atskirta: refleksiją apie istoriją ir rafinuotą žaidimą užuominomis, spalvomis, erotika. Asmeninę dramą ir kvapą gniaužiančias masines scenas. Egzotiškos buities autentiką ir autentišką poeziją. Režisierius sąmoningai griovė įvairių žanrų ribas ir tabu. Tai buvo naujo kino, kuriame dominuoja reginys, intensyvus, prisodrintas įvairių prasmių vaizdas, manifestas. „Paskutinis imperatorius“ savaip prisidėjo ir prie naujojo kinų kino išpopuliarėjimo, nes atvėrė iki tol nelabai pasaulinį kiną ir jo žiūrovus dominusį egzotišką kraštą.

Filmo pagrindas – paskutiniojo kinų imperatoriaus Pu Yi autobiografija, kurią jis parašė kartu su savo broliu Pu Chieh ir redaktoriumi Li Wenda. Pastarieji tapo ir filmo konsultantais. Iš pradžių buvo sumanytas dešimties valandų trukmės televizijos serialas. Tik vėliau sumanymas įgijo filmo pavidalą. „Paskutinis imperatorius“ – pirmasis pilno metražo filmas, kurį buvo leista filmuoti Kinijos imperatorių rezidencijoje. Filmuojant buvo pasitelkta net 19 tūkstančių statistų. Filmavimo grupė privalėjo laikytis įvairiausių draudimų, pavyzdžiui, filme pasirodančių budistų lamų negali liesti moteris. Todėl jų kostiumininkai buvo tik vyrai.

Tačiau režisieriui pirmiausia rūpėjo papasakoti pagrindinio filmo personažo gyvenimo istoriją, kuri atspindi svarbiausias XX a. permainas. 1908 m., būdamas trejų metų, Pu Yi tapo imperatoriumi. Gyvenimo pabaigoje jis dirbo sodininku Pekino botanikos parke – kinų revoliucija naudojo įvairias „perauklėjimo“ procedūras. Ko gero, Pu Yi buvo pritaikyta ne pati griežčiausia. Tarp tų dviejų epochų – silpno žmogaus gyvenimas. Bet juk XX a. nebuvo didvyrių amžius. Ko gero, bandymas išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, ir yra vienas pagrindinių filmo tikslų.

Iš televizijų dar „nenutrintų“ filmų atkreipsiu Jūsų dėmesį į Iros Sachs 2005 m. „40 liūdesio spalvų“ (LTV2, 28 d. 22.10). Ne todėl, kad pasakojimas apie baltaodį soul muzikantą, legendą Alaną, jo jauną rusę žmoną Laurą ir Alano sūnų iš pirmos santuokos Maiklą siūlytų itin originalų meilės trikampį. Ko gero, ne. Tiesiog į JAV nutekėjusią rusę filme suvaidino įdomi aktorė Dina Korzun, kurią ne vienas kino gerbėjas įsidėmėjo Valerijaus Todorovskio filme „Kurčiųjų šalis“. Jos likimas klostosi sudėtingiau už kitos „Kurčiųjų šalies“ aktorės Čiulpan Chamatovos, šioji tapo ryškiausia pastarojo dešimtmečio rusų teatro ir kino žvaigžde.

Televizijos vis dažniau rodo prancūzų filmus. Matyt, tai ir savotiška reakcija į visur – ir kino teatruose, ir televizorių ekranuose – dominuojančią amerikietišką produkciją. Ar prancūzų filmai gali būti alternatyva, nežinau. Bet jų intonacija kitokia. Jau ir tai gerai. Gérard’o Pireso 2005 m. filmas „Dangaus riteriai“ (LTV, 1 d. 22.30) sukurtas pagal 1959 m. pasirodžiusį komiksą apie dviejų pilotų nuotykius. Režisierius tuos pilotus ir jų nuotykius, suprantama, sušiuolaikino, atsirado net teroristų motyvas. Tačiau man filme įdomiausias aktorių ansamblis: pagrindinius vaidmenis sukūrė iš „Pianistės“ gerai pažįstamas Benoit Magimelis bei Philipe’as Torretonas, Clovis Cornillacas ir Geraldine Pailhas. Siūlau atkreipti dėmesį į šias pavardes, o ne tik į iki tol niekad nematytas, išradingai keturiomis 35 mm ant „Mirage 2000“ sparnų sumontuotomis kameromis 50 tūkstančio pėdų aukštyje nufilmuotas scenas.

LTV pratęs neskelbtą François Ozono retrospektyvą ir trečiadienį (30 d. 23.15) „Elito kine“ parodys vieną naujausių šio režisieriaus filmų „Likęs laikas“. Filmo herojus yra sėkmingas ir talentingas mados fotografas Romenas (Melvil Poupaud), kuriam liko gyventi trys mėnesiai. Jis nusprendžia nuslėpti savo nepagydomą ligą nuo artimųjų, nutraukia su jais santykius ir išsirengia pas močiutę (Jeanne Moreau). Jie niekad nebuvo labai artimi, bet dabar Romenas viliasi, kad gyvenimą baigianti moteris sugebės jį suprasti.

Viename interviu režisierius prisipažino, kad pasakojimą apie mirties link artėjantį jauną žmogų paskatino noras sukurti trilogiją apie gedulą: „Ją pradėjo filmas „Po smėliu“. Tai buvo „melodrama be ašarų“ apie tai, kaip susidoroti su artimo žmogaus mirtimi. „Likęs laikas“ pasakoja apie tai, kaip susidoroti su artimos savo mirties perspektyva. Trečioji dalis, kurią galbūt kada nors sukursiu, bus skirta vaiko mirties problemai.“

Nors Romenas serga vėžiu, už jo ligos iškyla AIDS šešėlis. Ozonas sakosi dar nesijaučiantis toks tvirtas, kad galėtų kurti filmą apie AIDS: „Tačiau esu įsitikinęs, kad kada nors tai padarysiu, kai būsiu sukaupęs daugiau įžvalgų apie gyvenimą ir visa tai, kas įvyko aplink mane. Tačiau „Likęs laikas“ yra pažymėtas tam tikros baimės, kurią mano karta patyrė ir kuri susijusi su AIDS. Mūsų seksualinį pabudimą lydėjo neatsiejamas ligos ir mirties artumo suvokimas.“

Ozono filmų herojės dažniausiai yra moterys. Jis pripažįsta: „Melodramos apie vyrus yra labai retos. Tais retais atvejais vyrai dažniausia būna arba vaikai, arba senoliai. Emocinį melodramų bagažą dažniausiai velka moterys. Šiame filme norėjau išbandyti vyrišką melodramą, norėjau pamatyti, ar to jauno vyro istorija sugebės išspausti ašaras, vadinasi, turėjau suteikti aktoriui erotizmo. Svarbu, kad žiūrovai „įsimylėtų“ Romeną, tai sukels jam užuojautą ir palengvins jo permainų priėmimą. Norėjau parodyti Melvilį moters akimis, padedant apšvietimui, kuris pabrėš jo grožį. Gal todėl operatore pasirinkau Jeanne Lapoirie.“

Kenčiantys vyrai kine – dažniausiai menininkai. BTV (27d. 23.05) parodys Micko Daviso filmą „Modilianis“ (pirmąkart susidūriau su tokia keista Modigliani pavardės transkripcija, bet, deja, šiais visuotinio neraštingumo laikais tai jau nestebina), pasakojantį apie tragišką genialaus dailininko likimą. Režisieriui nepavyko išvengti nė vienos biografinio filmo schemos, todėl šis nevykęs filmas yra savaip pamokantis reginys. Jis verčia mus įsisąmoninti kai kuriuos niekaip iš apyvokos neišnykstančius stereotipus apie egoistiškus ir kartu nelaimingus menininkus kankinius, grimztančius į depresiją (alkoholizmą, narkotikus, beprotybę ir pan.). Filmas rodo paskutinius dailininko ir jo draugės Jeanne Hébuterne gyvenimo metus. Davisas pasirinko tai, ką lengviausia parodyti, – patį spalvingiausią Modigliani gyvenimo periodą, kai dailininką kankino ne tik skurdas, liga, bet ir potraukis alkoholiui bei narkotikams. Šalia jo – įsimylėjusi jauna žavi moteris, dėl meilės žydui išsižadanti savo katalikiškos šeimos. Tačiau filmui pirmiausia stinga tikrumo. Andy Garcia vaidina dailininką tarsi klounas, isteriškai viską perdėdamas, todėl jo Modigliani atrodo tuščias žmogus, nesugebantis mylėti, dirbti.

Dar vieną garsią nesėkmę – George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ ekranizaciją LNK 26 d. rodo labai originaliu laiku – 9 val. ryto, kai filmus dažniausiai žiūri vaikai. Ką jie supras iš šios totalitarizmo parabolės, kurios vieną garsiausių frazių – „Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni“ – dabar dažnai cituoja ne vienas „lygiausias“ politikas, negaliu įsivaizduoti. Pasiryžusiems saulėtą rytą praleisti prie televizoriaus priminsiu kai kurias Orwello užuominas: senasis majoras knygoje yra stilizuotas a la Karlas Marxas, kuilio Napoleono prototipas, be abejo, yra Stalinas, kiaulės simbolizuoja Stalino partijos draugus.

Filmo režisierius Johnas Stephensonas buvo pasirinktas todėl, kad turėjo daug gyvūnų animatoriaus (t.y. jų „sugyvinimo“ kompiuteriu) patirties, bet to akivaizdžiai nepakako.Režisierius didžiuojasi sugebėjęs filmui įkvėpti šiek tiek vilties, nes Orwello knyga baigiasi pernelyg pesimistiškai ir depresyviai. Tačiau aš vis dar esu linkęs labiau pasitikėti Orwellu.

Jūsų – Jonas Ūbis