Trijų stebuklų knyga

Chaimas  Kaplanskis. M. Mikalauskytė. XX a. 3–4 deš.

Šitaip fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis įvardijo fotoalbumą – katalogą „Fotografas Chaimas Kaplanskis“ per knygos pristatymą, surengtą ją išleidusios Vilniaus dailės akademijos leidykloje. Surinkti duomenis apie XX a. pradžios provincijos fotografą, kurio viena šeimos dalis išsiblaškė po pasaulį, o kita buvo tragiškai sunaikinta holokausto, atrodė, pasak kritiko, neįveikiama užduotis. Netikėtas likimo pokštas ar tikras stebuklas – Telšių „Alkos“ muziejaus rekonstrukcijos metu kažkur rūsiuose statybininkai atrado išlikusius aštuoniasdešimties metų senumo stiklo negatyvus. Tuomet iš viso buvo surasta apie 3000 įvairių stiklo negatyvų, bet dauguma jų buvo visiškai sunykę, su ištrupėjusia emulsija. Pavyko atgaivinti, nuvalyti, sutvarkyti 427 Ch. Kaplanskio stiklo negatyvus. Didžiausias stebuklas, pasak kalbėtojo, yra pats leidinys, parengtas Telšių „Alkos“ muziejaus, Vilniaus dailės akademijos leidyklos darbuotojams bendradarbiaujant su Ch. Kaplanskio vaikaičio, Škotijos gyventojo Mejerio Averbucho šeima.

„Aš netikiu stebuklais, bet...“ – taip pristatyme savo kalbą pradėjo žilagalvis Ch. Kaplanskio vaikaitis. Jis nuotaikingai ir su autoironija papasakojo, kaip su žmona atsidūrė Telšiuose. Nors Lietuvoje jų giminaičių neišliko, vis dėlto kažkas jį traukė pamatyti protėvių šalį. Vilniaus Žydų muziejuje atsitiktinai įsigijo prieš keletą mėnesių išleistą „Lietuvos Jeruzalė“ laikraštį anglų kalba. Pavartė, kelis kartus metė į šalį, bet kažkokios jėgos veikiamas vėl akimis klaidžiojo po pastraipas, kol pagaliau akys užkliuvo už Chaimo Kaplanskio pavardės. „Juk tai mano senelis!“, – nė nepajuto suklikęs taip garsiai, kad net miegojusi žmona pašoko iš lovos. Jau kitą dieną jie atsirado Telšių „Alkos“ muziejuje ir puolė Marinai Petrauskienei į glėbį.

Nuo tada jie jau kartu rinko Kaplanskių veiklos Telšiuose duomenis. Kas iš archyvų, spaudos, iš atsiminimų rinko žinias, o kas iš giminaičių atminties traukė verbalinę ir vaizdinę medžiagą. Mejeris Averbuchas apie fotografą senelį negalėjo papasakoti, nes nebuvo jo matęs. Yra tik girdėjęs savo motiną pasakojant. Ji daugel metų bendravusi su tėvais tik laiškais, nes iš Lietuvos iškeliavo 1922 metais.

Iš pristatyme kalbėjusiųjų neišaiškėjo, kam pirmajam kilo idėja išleisti albumą. Ne vienų metų reikėjo knygai parengti. Kaplanskių fotosalonas Telšiuose veikė net 47 metus (1894–1940), jame darbavosi Chaimas ir jo vaikai. Muziejaus darbuotojai nustatė, kad pirmosios Ch. Kaplanskio nuotraukos darytos prieš 130 metų, t.y. 1878-aisiais.

Kaplanskių šeimos istoriją ir fotografą Chaimą, kaip meniškos prigimties asmenybę su būdingais charakterio bruožais, knygoje M. Petrauskienė pristato glaustu, bet gana informatyviu straipsniu „Fotografo keliu“. Jame gausu informacijos apie Lietuvos ir Telšių istorinius įvykius ir jų veikėjus, jų atspindžiai matomi nuotraukose. Minėdama pirmąsias nuotraukas tyrinėtoja primena, kad jos atsirado kaip kunigaikščių Oginskių filantropinės veiklos išdava. Jie buvo įsteigę gyvulių globos draugiją, kuri organizuodavusi žemės ūkio parodas. Šias įamžinti kviestas fotografas Ch. Kaplanskis.

Visi rašiusieji apie Telšius mini prieš šimtą metų (1908) buvusį gaisrą, nusiaubusį miestą, kai sudegė 400 namų. Kraupūs sudegusio miesto vaizdai išlikę Ch. Kaplanskio fotografijose. Pirmasis apie gaisrą tais pačiais metais rašė M. Brenšteinas laikraščiuose „Kurier Litewski“ ir Varšuvoje leidžiamame „Swiat“. Pastarajame informaciją „Požar Telsz“ iliustravo trimis Ch. Kaplanskio fotografijomis (jų albume nėra). Vienoje matomas miesto gatvės vaizdas prieš gaisrą, kitoje – sudegę žydų maldos namai ir ugnies nepaliesta Telšių bažnyčia.

Fotografijos įamžintu paveldu naudojasi ir šių dienų istorikai, menotyrininkai. 2005 m. išleistos monografijos „Telšių kraštas“ autorius A. Butrimas pasinaudojo keliomis Ch. Kaplanskio nuotraukomis, iliustruodamas istorinius įvykius, aprašydamas Telšių miesto būklę konkrečiame istoriniame tarpsnyje.

Albume dominuoja pavieniai žmonių portretai ir grupinės fotografijos. Jos išdėstytos gana chaotiškai, nors sudarytoja pristato šiokį tokį sugrupavimą. Pradžioje yra Kaplinskių šeimos fotografijos. Seniausia jų nuotrauka pažymėta 1908 metų data. Kitų 25 nuotraukų nurodomi tik galimi sukūrimo dešimtmečiai – daugiausia XX a. 2-asis dešimtmetis. Toliau sudėtos visos kitos įvairaus žanro fotografijos, o dar toliau – stiklo negatyvai. Jie nėra kaip nors grupuojami. Nepavyko nustatyti tikslaus jų sukūrimo laiko, todėl kokia nors chronologinė seka nebuvo įmanoma. O nuotraukų grupavimo pasigendama. Gal vertėjo sisteminti nuotraukas pagal temas. Pavyzdžiui – pristatyti visas grupines nuotraukas pagal įamžintos veiklos pobūdį. Tarkim, galėtų viena po kitos sekti visos čia esančios mokyklų nuotraukos su mokytojais, mokiniais ir mokyklinės vinjetės. Toliau galėtų būti užfiksuota išlikusi telšiškių teatrinė, meno draugijų, kitų visuomeninių organizacijų veikla, atskirai sportininkai ir kariai. Atskira grupė galėtų būti išlikusios stiklo negatyvuose katalikų vyskupų, kunigų, diakonų fotografijos – grupinės ir portretinės. Ar nevertėjo vienoj vietoj sudaryti jų seką? Šeimynines nuotraukas taip pat galima buvo grupuoti į vestuvines nuotraukas, grupines visos šeimos, vaikus, kūdikius ir t.t. Paieškas palengvina knygos gale pridėti iliustracijų aprašai, signatūruotas iliustracijų sąrašas ir pavardžių rodyklė. Visa tai – lietuvių ir anglų kalbomis, kaip ir įvadiniai M. Petrauskienės, S. Valiulio straipsniai.

Teisingai M. Petrauskienė teigia, kad „Vakarų Lietuvos krašto istoriją puikiai papildo Kaplanskio fotografijoje ryškūs iškilių žmonių portretai, kultūros, švietimo, visuomeninių organizacijų veiklos atspindžiai“, taip pat net „niekuo nepasižymėjusių žmonių portretai ar šeimyninių įvykių vaizdai laiko tėkmėje tampa svarbiu istoriniu vaizdiniu dokumentu“. Jie atspindi savo laiko žmonių tarpusavio santykius – skirtingų tautų ir religijų koegzistenciją Telšiuose. Rodo, kaip be jokio antagonizmo, konfrontacijos bendrauja žemaičiai, lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai; katalikai, judėjai, liuteronai ir stačiatikiai. Visą tą dermę atspindi gana vienoda apranga, rodanti to meto madą. Scenografai, norėsiantys aprengti Žemaitės, Šatrijos Raganos personažus, ras iš ko pasirinkti.

Žydų bendruomenės įsikūrimą Telšiuose nuo XVII a. ir jos veiklą iki 1940 metų analizavęs A. Butrimas minėtoje monografijoje tuometinę žydų bendruomenę apibendrina žodžiais: „Žemaitijoje ji sudarė vieną gausiausių ir reikšmingiausių tautinių grupių, žymių savo mąstytojais, verslininkais, gydytojais, menininkais.“

Ch. Kaplanskio fotoalbumas garsina Lietuvos provincijos gyvenimo darną nepaisant tautybių, religijų skirtingumų, pirmasis atveria mažo Lietuvos miestelio fotografo kūrybą, kelia teigiamas emocijas bei verčia susimąstyti apie gyvenimo pilnatvę jo įvairovėje.