Muzika

Dainininko pareiga – papasakoti istoriją

Pokalbis su baritonu Steinu Skjervoldu

iliustracija
Stein Skjervold

Balandžio 29 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g.10/2) įvyks kamerinės muzikos koncertas „Atminties dainos“, skirtas gegužės 2 d. minimai Jom Ha Shoah – Europos žydų katastrofos dienai. Greta J. Brahmso ir R. Schumanno kūrinių skambės gerokai rečiau Lietuvoje atliekamo, Aušvice nukankinto XX a. kompozitoriaus Viktoro Ullmano dainų ciklas „Žmogus ir jo diena“ balsui ir fortepijonui, op. 47, ir amerikiečių kompozitorės Lori Laitman dainų ciklas „Svajonės daigas“ (2005) baritonui, violončelei ir fortepijonui pagal poeto Abrahamo Sutzkeverio eiles, parašytas Vilniaus gete 1941–1943 metais.

Šiame kamerinės muzikos koncerte kartu su lietuvių muzikais – violončelininku Mindaugu Bačkumi ir pianistu Roku Zubovu – dalyvaus dainininkas iš Norvegijos Steinas Skjervoldas (baritonas). Iš pradžių studijavęs norvegų ir rusų literatūrą bei politikos mokslą, Steinas Skjervoldas vėliau mokėsi dainavimo E. Griego akademijoje Bergene, tobulinosi Hamburgo teatro ir muzikos akademijoje pas profesorę Elisabeth Bengtsson-Opitz, o magistro laipsnį įgijo Norvegijos valstybinėje muzikos akademijoje Osle, kur studijavo pas profesorius Barbro Marklundą ir Håkaną Hagegårdą. 2002 m. debiutavo Bornholmo salos (Danija) operos teatre Guglielmo vaidmeniu W.A. Mozarto operoje „Visos jos tokios“, pastaruoju metu dainuoja įvairiuose Norvegijos operos teatruose, surengė keletą rečitalių Lietuvoje.

Nėra itin būdingas reiškinys (nors jis pastaruoju metu plečiasi), kad žmonės iš ekonomiškai labiau pažengusių šalių atvyktų gyventi į Lietuvą, ypač menininkai. Kiek laiko gyveni Lietuvoje ir ar jautiesi joje atradęs savo nišą?

Lietuvoje gyvenu nuo praėjusių metų rugpjūčio (su šiokiais tokiais pertrūkiais, kadangi tenka dalyvauti operų pastatymuose Norvegijoje), tačiau pirmą kartą į Lietuvą atvykau maždaug prieš penkerius metus, ir nuo to karto gan dažnai čia atvažiuodavau trumpoms atostogoms.

Man tikrai patinka gyventi Lietuvoje – nepasiilgstu akį rėžiančių neoninių Oslo reklamų. Vilniaus architektūroje ir aplinkoje glūdinti ramybė labai tinka mano mintims, toji ramybė tinka ir menui. Iš tiesų ekonomiškai labiau pažengusios šalys nebūtinai būna labiau pažengusios kultūros atžvilgiu. Pavyzdžiui, Osle operos teatras (t.y. būtent pastatas, skirtas operos ir baleto spektakliams) atidarytas ką tik (balandžio 12 d., – red. past.). O Vilnius naujus operos ir baleto teatro rūmus turi jau daugiau nei 30 metų.

Kalbant apie muzikinę „nišą“, esu labai patenkintas šiuo savo gyvenimo etapu. Turiu galimybę dirbti čia, Lietuvoje, labai įdomiuose projektuose su nuostabiais muzikantais. Jeigu turėčiau kurti čia savo paties „nišą“, tikiuosi, ji būtų kur kas labiau pagrįsta muzikavimo kokybe, negu tuo, kad esu iš kitos šalies. Neturiu noro nei suinteresuotumo būti baritonu, kuris dainuoja vien norvegiškas dainas. Daugiausia laiko skiriu kamerinės muzikos ir dainų (Lied) interpretavimui, o ir tokios patirties turiu daugiausia.

Kartkartėmis vyksti į Norvegiją dalyvauti tenykščiuose operų pastatymuose. Kokius vaidmenis jau esi sukūręs?

Tarp kitų – Guglielmas W.A. Mozarto „Visos jos tokios“, Papagenas W.A. Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, Sidas B. Britteno operoje „Albertas Heringas“, Remendadas G. Bizet „Karmen“.

Būtų įdomu daugiau sužinoti apie operos reikšmę ir specifiką Norvegijoje. Kaip žinia, tai nebuvo operos šalis iki pat XX a. vidurio, kai buvo įsteigta Norvegijos nacionalinė operos ir baleto kompanija. Kokios operos vyrauja repertuare? Kaip sekasi gyvuoti regioniniams teatrams?

Pasinaudosiu proga plačiau atsakyti į šį klausimą. Naujasis Oslo operos teatras atidarytas maždaug prieš dvi savaites. Iš nuotraukų ir „vidinių“ komentarų girdėjau, kad tai nuostabus pastatas, gal net vienas geriausių operos teatrų pasaulyje! Tačiau mums reikėjo 20 metų politinių diskusijų, kad jį pagaliau turėtume. O ir šiandien interneto forumuose dėl šio teatro verda diskusijos, daug žmonių yra įtūžę – kodėl tiek pinigų išleista operos teatrui, kai keliai Norvegijoje neva siaubingi, kai miršta žmonės... Ir opera dėl to kalta! Todėl, kad ji neva egzistuoja tik elitui (kaip manoma, 99,5% šalies gyventojų nesidomi opera), tik šampaną geriantiems snobams, ir neturi sąlyčio su paprastais žmonėmis. Ir dar, tarp kitko, – manoma, kad opera yra visiškas svetimkūnis Norvegijos kultūrai, istorijai ir mentalitetui!

Šie balsai yra tokie galingi ir garsūs, kad beveik gali įtikinti savo teisumu. Tačiau neseniai atliktos apklausos rezultatai rodo, kad maždaug pusė Oslo gyventojų ateinančiais metais ketina apsilankyti naujajame operos teatre, ir dauguma bilietų į artimiausių mėnesių spektaklius jau yra parduota! O bilietai įperkami ne tik elitui.

Man yra tekę šiek tiek dainuoti regioniniuose Norvegijos operos teatruose. Tai valstybės išlaikomos organizacijos, per metus surengiančios nuo vieno iki keturių naujų pastatymų vietinių orkestrų ir laisvai samdomų dainininkų pajėgomis. Kai kurie iš šių teatrų geografiškai yra gan nutolę, tačiau nuostabu matyti, kaip jų sales užpildo entuziastingi klausytojai, susirenkantys tiesiai iš darboviečių ir savo ūkių. Ir jie mėgsta operą! Su didžiuliu entuziazmu daugelis žmonių dirba savanoriais regioniniuose operos teatruose – praleidžia ten daugybę valandų siūdami kostiumus, valydami patalpas, ruošdami valgį ir už tai negaudami jokio atlyginimo. Visa tai skatina mane tikėti, kad opera – netgi Norvegijoje – reikalinga kiekvienam.

Nenuostabu, kad regioniniai operos teatrai pasirenka žinomiausias ir mėgstamiausias operas, kaip „Karmen“ ar „Traviata“. Tačiau regioninių operų lyderė – Kristiansundo opera – pastaraisiais metais laikosi politikos derinti tradicinių operų pastatymus su šiuolaikinės, pageidautina norvegų kompozitoriaus, operos pastatymu. Į tokią politiką iš pradžių žvelgta gana skeptiškai, bet vėliau ji pasiteisino. Oslo opera visuomet ir pagrįstai buvo kritikuojama dėl „senamadiško“ repertuaro, kuriame – vien pačios žinomiausios operos, ir jų pastatymai jau ganėtinai pasenę. Pastaraisiais metais padėtis šiek tiek pakito, tačiau labai įdomu, kaip viskas pakryps artimiausiu metu, ypač turint omenyje dabartinius siautulingus svarstymus. Jeigu bus pasirinkta pernelyg daug šiuolaikinių veikalų, teatro vadovybė tikrai bus apkaltinta kurianti kažką nesuprantama, suvokiama tik elitui. Jeigu statys tik „tradicines“ operas, bus kaltinami atkuriantys senamadišką kultūrą, kuri neverta šitiek investuotų pinigų. Žinau, kad teatras yra užsakęs keletą naujų norvegiškų operų, bet jau dabar aišku, kad jų neparodys. Suprantama, kompozitoriai yra įtūžę – tokia padėtis yra ženklas, kad Nacionalinė opera vis dar stokoja aiškiai suvoktos savo krypties.

Dėl naujojo Oslo operos teatro, diskusija apie repertuarą ir apie tai, kokia ir kam skirta turėtų būti opera, kaip tik yra labai aktuali nūdienos žiniasklaidoje. Tačiau aš manau, kad su šiuo klausimu susiduria visi operos teatrai – kaip, viena vertus, išlaikyti tradiciją, o kita vertus, kaip ją atnaujinti ir sušiuolaikinti. Pagaliau tai yra klausimas, apie kurį ir mes, dainininkai, turime galvoti. Kaip mes galime sukurti kažką nauja? Ar mes galime pasitelkti muziką kitose erdvėse ir aplinkoje, ar galime daugiau bendradarbiauti su kitomis meno formomis? Kaip galime savo tradiciją padaryti įdomesnę?

Grįžtant prie Norvegijos ir operos, galima paminėti, kad Norvegijoje vis dėlto yra šiokia tokia operos tradicija. Edvardo Griego šešėlyje buvo daug norvegų kompozitorių, kurie rašė operas. Daugelis jų gyveno ir studijavo Vokietijoje, ir jų operos buvo aiškiai labiau paveiktos vokiečių, o ne norvegų muzikos tradicijų, bet vis dėlto operos tradicija egzistavo. Ta tradicija, kaip ir tos operos, yra beveik užmiršta, tačiau dabar siekiama šias operas atkurti ir pastatyti. Galbūt ilgainiui tai įrodys kai kuriems kritikams, kad opera nėra absoliučiai svetima Norvegijos istorijai.

Pats operos žanras, nepaisant jo reformų ir ženklių transformacijų, yra labai stereotipiškas. Nemažai dainininkų, ne vien operos, prisideda prie stereotipinio dainininko įvaizdžio formavimo – jie atrodo tuščiagarbiškai save įsimylėję, tarsi nuolat pasirengę pozuoti, atitrūkę nuo kitų meno sričių. Turiu pripažinti, kad Tu nesukuri tipiško dainininko įvaizdžio – atrodai praktiškas ir žemiškas menininkas, neužsidaręs vien vokalo pasaulyje.

Man ir anksčiau yra tekę girdėti, kad neatrodau kaip dainininkas – tai visada mane pralinksmina. Galbūt pernelyg daug laiko esu praleidęs vaikščiodamas po kalnus – tai suteikia neįprastų, pakilių minčių ir, kita vertus, tvirtai laiko ant žemės! Tol, kol skambu kaip dainininkas, esu laimingas. Jeigu atrodau praktiškas, labai džiugu. Nematau čia nieko bloga, ir nematau nieko gera, jeigu žmogus nėra praktiškas. Stengiuosi nebūti pernelyg susikoncentravęs į save. Kai koncertuoju ar dalyvauju operos spektaklyje, turiu pripažinti, man tai labai patinka. Žinoma, susierzinu pajutęs, kad dainuoju ne itin gerai, ir jaučiuosi laimingas, kai dainuoju gerai. Tačiau stengiuosi, kad koncertas būtų sukoncentruotas ne į mane, bet į muziką ir tekstus. Jeigu muzika reikalauja piano, aš nedainuoju forte norėdamas pasirodyti. Teisybė, kad scena reikalauja artistiškumo ir autoriteto, bet tai yra visai kas kita nei pozavimas.

Taip pat Muzikos akademija Osle, kur studijavau, nėra didelių žvaigždžių vieta – dėmesys joje sutelktas ne tiek į operą, kiek į kamerinę muziką. Nors turi „savo“ mokytoją, yra įprasta tobulintis ir pas kitus. Taigi ten atmosfera, laimei, yra gan laisva ir liberali – ne tokia, kuri skatintų vien tik savimi besidominčius dainininkus. Geriausi dainininkai, su kuriais man yra tekę dirbti Norvegijoje, visi turi tokį laisvą požiūrį. Jie yra ne tiek dainininkai, kiek asmenybės, kurios dainuoja!

Kartą teko matyti TV laidą su pianistu Keithu Jarrettu (bent jau man atrodo, kad ten buvo jis), kur jis pasakė, kad muzikantai pernelyg daug laiko praleidžia repetuodami. Muzika pasakoja istorijas, tačiau tos istorijos negali būti apie muziką, nes tokiu atveju atsiduriame uždarame rate.

Ir istorijų, ir įkvėpimo reikia semtis iš kitų šaltinių – iš dailės, literatūros, iš gamtos, iš kitų žmonių. Dvejus metus dirbau norvegų kalbos mokytoju pabėgėliams ir prieglobsčio ieškotojams. Jie tai gali papasakoti istorijų! Manau, kad klausydamas jų pasakojimų tapau geresniu dainininku. Neturiu omenyje, kad koncertuodamas galvoju apie juos, tačiau, manau, tai vienaip ar kitaip praplėtė mano perspektyvą.

Manau, kad „pozuojančių“ dainininkų tradicija, laimei, po truputį nyksta! Jeigu operai apskritai lemta išlikti, ši tradicija privalo išnykti, nes ateinančioms kartoms bus visai neįdomus toks dainininkų elgesys. Daugelis režisierių tai mato, ir patys dainininkai taip pat pradeda tai matyti. Manau, kad nedaugelis dalykų taip smarkiai pakenkė menui, kaip būtent šis stereotipas!

Kalbant apie „pozavimo“ tradiciją, nederėtų pamiršti, kad yra ir kita tradicija – dainininkų, kurie buvo fantastiškai kultūringos asmenybės, puikiai išmanančios tradiciją; dainininkai, kurie dirigavo, rašė knygas, tapė, buvo puikūs aktoriai ir interpretatoriai. Paminėkime bent du: vokiečių baritoną Dietrichą Fischer-Dieskau ir prancūzų baritoną Gerard’ą Souzay – jie buvo stipraus, kartais netgi sunkaus būdo, tačiau labai sąmoningai suvokė savo, kaip kultūros nešėjų, misiją. Būtų puiku, jeigu atsisakytume „pozavimo“ tradicijos ir išmoktume daugiau iš kultūrinės tradicijos.

Tavo repertuaras labai platus – nuo bažnytinės muzikos iki operų, dainų, romansų, šiuolaikinės muzikos... Ar visi tie žanrai Tau lygiaverčiai, ar vis dėlto yra favoritai, artimiausi Tavo natūrai, sielai, galbūt ir balsui?

Kai kurie dainininkai teikia pirmenybę diferencijavimui. Aš mėgstu išbandyti savo balsą įvairiuose žanruose. Tačiau esu labai toli nuo universalaus dainininko, todėl kiekviename žanre ieškau tų dalykų, kurių dar nesu įvaldęs. Manau, kad įmanoma vieną žanrą praturtinti kitu. Pavyzdžiui, žaviuosi reperiu Eminemu. Jo laiko apskaičiavimas kelia nuostabą, ir vienu metu aš iš tikrųjų galvojau – ko galėčiau iš jo išmokti? Ir esu įsitikinęs, kad yra ko – netgi jei mūsų pasirinkti muzikos žanrai yra tokie skirtingi! Gink Dieve, nesiimčiau tokių „perėjimų“ iš vieno žanro į kitą, kaip daro kai kurie klasikos dainininkai, tačiau neabejotina, kad idėjos gali migruoti.

Vienintelis geras atsakymas į klausimą „koks yra jūsų geriausias koncertas?“ yra „kitas“. Ir vienintelis geras atsakymas į klausimą apie mėgstamą žanrą yra „tas, kurį dabar dainuoju“. Kai dainuoju Bachą, esu įsitikinęs, kad tai yra pati nuostabiausia kada nors parašyta muzika. Tačiau jeigu mane priverstų pasirinkti, pasakyčiau, kad geriausias žanras – dainos (Lied). Mano pirmoji, šokiruojanti pažintis (nuo mažens dainavau berniukų chore) su solo dainavimu prasidėjo nuo Franzo Schuberto ciklo „Žiemos kelionė“, ir tai manęs niekada neapleido. Šis žanras yra labai geras vadovas mano balsui ir technikai, ir taip pat jis man tinka kaip asmenybei. Čia mane žavi „kleine Kunst“ (mažasis menas), subtilybės, dėmesys detalėms ir psichologinė gelmė. Ir iššūkis, kai turi tik kelias minutes papasakoti istoriją iki galo. Taigi aš jaučiu didžiausią pagarbą dainuodamas Bachą, ir būnu laimingiausias dainuodamas Lied.

Dainuodamas ypač išryškini teksto ir pasakojimo reikšmę. Tai tikriausiai norvegų ir rusų literatūros studijų universitete įtaka? Kaip suvoki muzikos ir teksto santykį?

Mano šeimoje buvo skaitoma daug knygų – manau, kad tai padarė daugiausia įtakos, o studijos universitete jau buvo to rezultatas. Tačiau studijos, kaip ir viskas, ką darai, veikia požiūrį į muziką ir interpretaciją. Tikiuosi, kad skaitymas ir literatūros studijos išpuoselėjo dėmesingumą tekstui.

Apie muzikos ir teksto santykį – uždavei klausimą, į kurį ieškodami atsakymo žmonės rašo daugybę knygų! Tarp šių dviejų elementų yra simbiozė, išskirianti vokalinę muziką iš kitų muzikos žanrų.

Puikus operos režisierius, su kuriuo man teko dirbti Osle, yra pasakęs kai ką, kas man atrodo labai teisinga: „Negali suvaidinti ar sudainuoti teksto. Tai neįmanoma! Tačiau gali atskleisti potekstę, kuri yra prasmė už teksto ribų – priežastis, kodėl kažką išsakai, tavo mintys, tavo nuotaika.“ Taigi galbūt muzika ir tekstas geriausiai veikia kartu, kai jiems pavyksta sukurti tą pačią potekstę. O tokiems kompozitoriams kaip Bachui ir Hugo Wolfui pavyko sujungti muziką ir tekstą potekstėje, tik skirtingomis priemonėmis.

Iššūkis dainininkui yra surasti balansą tarp teksto ir muzikos. Manau, pernelyg dažnai repetuojame pirmiausia neįsigilinę į tekstą, ir pernelyg dažnai dainuojame frazes ir žodžius tiksliai nežinodami, ką jie reiškia. Ir kažkodėl pernelyg dažnai esame tuo patenkinti. Iš tiesų sunku būti nuolat susikoncentravusiam į tai, kaip dainuoji ir ką dainuoji, tačiau toks mūsų darbas! Dainininko pareiga yra papasakoti istoriją, nebūtinai tokią sudėtingą kaip Schuberto „Žiemos kelionėje“. Kartais istorija labai paprasta, tačiau tai vis tiek istorija. Kai dainavimas tėra tik gražus garsas, po kelių minučių man jis tampa visiškai nebeįdomus. O tai dažnai ir būna susiję su „pozuojančiu dainininku“, kuriam svarbiau yra visiems parodyti savo balsą, negu papasakoti istoriją. Laikau tai meno išdavyste. Vienas iš geriausių patarimų, kokį esu kada nors gavęs, yra susijęs būtent su šiuo dalyku: „Nesistenk padaryti įspūdžio, bet išreikšk!“ (Don’t impress, but express!)

Esi iš tų dainininkų, kurie mielai atlieka šiuolaikinę muziką. Ko ieškai joje, kas Tave turėtų patraukti, kad imtumeisi šiuolaikinių veikalų? Ar Tave domina dalyvavimas naujosios muzikos eksperimentuose išmėginant balso galimybių ribas?

Dainuoju šiuolaikinę muziką, tačiau turiu aiškias ribas. Esu dainininkas melodistas (gal, kaip kas nors pavadintų, „tradicinis“). Mano šiuolaikinės muzikos supratimas auga jos kuo daugiau klausant ar dirbant su ja. Kas anksčiau man atrodė neįdomu, dabar gali tapti labai įdomu ir patrauklu. Tačiau eksperimentinės muzikos sritis manęs (bent jau kol kas) netraukia. Kartais šiuolaikine muzika nusiviliu todėl, kad ji tampa dogmatiška – tarytum vienintelis kompozitoriaus tikslas yra atskleisti savo techniką ir kuo smarkiau sulaužyti tradiciją.

Kartą vienas kompozitorius parašė man kelias dainas, kurios nuolat balansavo ties mano balso galimybių riba ar net buvo už jos. Paklausiau, kodėl, ir jis atsakė, kad dainos turi skambėti nepatogiai. To man šiek tiek per daug! Tačiau yra daug labai geros šiuolaikinės muzikos, kuri turi ką pasakyti naujais, patraukliais ir įkvepiančiais būdais. Mūsų pačių (dainininkų) labui ir muzikos labui turėtume atkreipti į tai dėmesį.

Koncerte Tolerancijos centre pirmą kartą Europoje bus atlikta amerikiečių kompozitorės, ypač daug dėmesio vokalinei muzikai savo kūryboje skiriančios Lori Laitman dainų ciklas „Svajonės daigas“ baritonui, violončelei ir fortepijonui pagal garsaus litvakų poeto Abrahamo Sutzkeverio eiles, parašytas Vilniaus gete 1941–1943 metais. Kaip atradai šią kompozitorę? Kodėl, pats neturėdamas lietuviškų nei žydiškų šaknų, susidomėjai šiuo ciklu?

Pagaliau lengvas klausimas! Ne, aš pats neturiu nei žydiškų, nei lietuviškų šaknų, o su Lori Laitman buvo tokia istorija. Vienas iš mano mokytojų Osle, švedų baritonas Håkanas Hagegårdas prieš kelerius metus koncertuodamas JAV susitiko su kompozitore po koncerto. Ji davė jam keletą partitūrų, tačiau jis, neturėdamas laiko jų peržiūrėti, atidavė man. O prieš vieną koncertą Akademijoje, kur turėjau atlikti kitą jos ciklą Holokausto tema – „Holokaustas 1944“ balsui ir kontrabosui, ji parašė man laišką. Nuo tada palaikome gan artimą ryšį. Atlikėjui tai yra privilegija turėti artimą ryšį su žinomu kompozitoriumi – gauti patarimų, aptarti interpretacijų galimybes ir idėjas. Su Lori Laitman nuostabu bendrauti – ji labai geranoriška, visuomet noriai įsiklauso į idėjas ir komentarus. Keistas sutapimas – per vieną mūsų pokalbį ji užsiminė, kad visi jos seneliai buvo litvakai. Šiuo metu mėginame išsiaiškinti, iš kur tiksliai jie buvo kilę (kadangi jos tėvai labai seni, didžioji dalis informacijos yra prarasta). Aš gyvenu Lietuvoje, jos seneliai buvo litvakai, ji rašo dainas Vilniaus gete sukurtais tekstais... Pasaulis – stebėtinai mažas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė Rupeikaitė