Lietuvos teatras neteko savojo Šveiko

D. Matvejevo nuotr.

Balandžio 22 dieną staiga mirė aktorius Audris Chadaravičius.

Audris Mečislovas Chadaravičius gimė 1935 m. rugpjūčio 25 d. Kaune. 1953 m. baigė Vilniaus A. Vienuolio vidurinę mokyklą. 1953–1957 m. studijavo Maskvos A. Lunačarskio teatrinio meno institute aktoriaus meistriškumą (dėstytojas A. Orlovas). Diplominis vaidmuo – Grigas „Bevardėje žvaigždėje“. Baigęs studijas GITIS’e, Audris Chadaravičius pradėjo dirbti Lietuvos akademiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis dramos teatras), kurio garsiąją istoriją kūrė jo tėvai – teatro korifėjai Ona Juodytė ir Mečislovas Chadaravičius. Šiam teatrui jis paskyrė daugiau kaip trisdešimt metų. 1991–2000 m. – Vilniaus mažojo teatro aktorius.

Audris Chadaravičius teatre sukūrė per septyniasdešimt pačios įvairiausios dramaturgijos vaidmenų. Tai Mortimeras („Marija Stiuart“, 1958), Laertas („Hamletas“, 1959), Ferdinandas („Klasta ir meilė“, 1960), Ostapas Benderis („Dvylika kėdžių“, 1968), Rostanevas („Stepančikovo dvaras“, 1971), Juozapas Šveikas („Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą“, 1981), Moljeras („Moljeras“, 1984), Izoldas Kukinas („Ir vėlei tenai, kur marios šviesų“ („Žana“, 1986). Tarp ryškiausių Audrio Chadaravičiaus vaidmenų Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje – Firsas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“, 1990) ir Tėvas (M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, 2004).

Audris Chadaravičius dirbo ir kine, radijuje, televizijoje, kino studijoje dubliavo daugiau kaip 200 vaidmenų, kartu su kolegomis įrašinėjo plokšteles. Jo amplua – tragikomikas. Toks buvo ir gyvenime: rimtis, susipynusi su komizmu. Kolegos jį pažinojo kaip puikų anekdotų pasakotoją. Audris Chadaravičius nepripažino kompromisų, neapkentė tuščiažodžiavimo ir teatrinio analfabetizmo, gal todėl pastaruoju metu jis buvo retokai matomas scenoje.

Pakanka prisiminti nedidelį Tėvo vaidmenį „Madagaskare“, ir kaip mat atsiveria visas aktoriaus kūrybos meistriškumas: nuostabus balsas, paslaptingas erdvės energetinis valdymas, aristokratiškumas. Kėlė sau nepaprastai aukštus profesinius reikalavimus:

„Aš gyvenu ir vaidinu sau, o ne istorijai. Yra aktorių, kurie apie save renka kiekvieną nuotraukėlę, iškarpėlę ir jau ruošiasi nemirtingumui, o aš visą laiką gyvenu sau, nekeliu sau kokių nors uždavinių, tik – mokausi. Iš Juknos, Bratkausko, Kurausko, Kavaliausko, Derkinčio, Nako... Apie save galvoju blaiviai, žinau, ką galiu, ko negaliu. Kadaise galėjau suvaidinti ir Mortimerą, ir Ferdinandą, ir Šveiką, ir Ostapą Benderį, ir Moljerą, ir Rostanevą – tai buvo ir tragiški, ir komiški vaidmenys, šiais vaidmenimis didžiuojuosi. Profesionalus aktorius turi gerai mokėti vaidinti viską. Ne savo balsu kalbėti – dar nereiškia sukurti charakterį.

Aktoriai turi jausti nerimą, baimę. Pripažinimo akimirkos labai trumpos, o paskui vėl – nerimas, baimė iki kito karto. Ta baimė lydi visą gyvenimą. Juk niekad nežinai, iš kurios pusės prieiti, kaip į tą stiklo kalną įkopti. O kiti – sveikina, atrodo, kad jau viskas suvaidinta, kad premjera jau įvyko...

Man atrodo, kad pirmoji aktoriaus darbo maksima yra tai, jog visa savo scenine būtimi jis plėšia nuo žodžių jų literatūrinį apvalkalą. Paskui tokius skaudančius, beodžius žodžius tarsi chirurgas „įsodina“ sau į smegenis, širdį. Gydo juos. Išpeni savimi. Užaugina. Ir, žiūrėk, jie ima tave valdyti, tampi visai kitu žmogumi. Galime tai pavadinti sceninio charakterio ieškojimu arba aktyviąja pjesės analize. Ir tik viską perfiltravus per savo (aktoriaus, žmogaus) psichologinę struktūrą, tik savyje jutimiškai užčiuopus pirminę svetimos būties formą, svetimus siekius, svetimą alsavimą, tik suvokus vaidmens žmogiškąjį kontūrą, smerkiant–pritariant ar niekinant–išaukštinant galima eiti toliau.“

Audrio Chadaravičiaus scenoje skleistos rimties ir jėgos Lietuvos teatras dar ilgai pasiges.

Daiva Šabasevičienė