Siaubo kambarys

Giedrius Jonaitis. „Transformacija“. 2008 m.

Nieko panašaus Lietuvoje nesu mačiusi, bent jau šiuolaikiniame mene. Tai siaubo filmų, idealizuojančios mirtį gotų subkultūros ir savotiško moralizavimo mišinys. Bendros atmosferos sudedamosios dalys, prieštarauja viena kitai, todėl instaliacija pirmiausia sutrikdo. Kurį laiką tiesiog nežinai, ką galvoti. Todėl norint patirti kūrinį verta įsileisti emocijas. Išmuša iš vėžių ir detalių gausybė, nes jos nors ir kartojasi, šiaušia gyvaplaukius lyg pultų kvaitulingas parazitų debesis. Išsigelbėjimo nėra. Bėda ta, kad gali patikti. Tai kažkas panašaus, lyg būtum įmestas į košmarišką Šarūno Saukos paveikslą. Tik vietoje dvokiančių pūlių, gurgždančių šašų, kliuksinčių žaizdų ar kitų fiziologinių prakeiksmų apsupa demonizuoti, paprastai tyrumą ar naudą reprezentuojantys pavidalai: lėlės sadizmo sustingdytais veidais, iltimis, šarvais ir pjūklais protezuoti barsukai, nuodingi patiekalai, sudoroti į skutelius pinigai.

Plastmasė, lemputės ir paauksuoti rėmai primena „siaubo“ atrakcionus. Tuos menko baisumo tunelius, kur susėdusiuosius į kabinas ant bėgių vežioja tarp dirbtinių pamėklių. Griaučiai netikėtai čiumpa už apykaklės, nurieda kokia nors raudonai patepliota galva. Susimokėjęs už bilietą gali saugiai pasigąsdinti ir patirti apsigavimo malonumą. Jonaičio „Muziejuje“ viskas atvirkščiai. Žaislai ir lemputės žada juodo humoro linksmybes, o gauni patirti realios, mirties baimės iškreiptos būsenos dozę. Sakytum, menininkui pasimaišė? Nemanau. Panašu, kad Jonaitis labai sąmoningai ir preciziškai sudėliojo savo mintis ir apmąstė būdus joms išreikšti. Idėjos ir jų tyčinis absurdiškumas perskaitomi labai aiškiai. Jas jaukia nebent kūrinių keliamos emocijos, kurios irgi iš anksto suplanuotos, kaip siaubo filme.

Kad „Muziejus“ nėra tik menininko emocijų chaotiška išdava, o daugiau minties žingsnių turintis pranešimas, liudija jame pinigams suteiktas vaidmuo. Jei G. Jonaitis nebūtų pats tų pinigų išvaizdos sukūręs, sakyčiau, tai elementarus nihilizmas. Pinigai čia išniekinti. Jie pirmiausia sudraskyti, tai reiškia – praradę vertę. Jais, nors ir beverčiais, iškloti karstelių dugnai, jų kemšama į dešras, iš jų gaminamas „Paskutinis patiekalas“. Šalia mirties „spalvoti popierėliai“ tikrai nieko nereiškia. Ko gero, yra nemažai žmonių, kuriems ir turintys nominalią vertę pinigai reiškė ne per daugiausia, bent jau ne viską, ir nebuvo laimės sinonimu.

Tačiau paroda turi savo šviesiąją pusę antrame aukšte. Ten – pastele atlikti peizažai, senesni ofortai ir litų kupiūrų eskizai. Susidaro kūrybos ir destrukcijos ciklas. Kaip tik todėl šiurpus vaizdelis apačioje yra kažkoks džiaugsmingas. Griovimas su pakeliui įgaunamomis iškreiptomis grimasomis turi sveiko stichiškumo. Tirštumas ir inercijos jėga jau pasiekusi tą ribą, kai banga lūžta. Kaip visi žinome, lūžusi banga virsta jau kita forma. Vadinasi, tai transformuojanti patirtis. „Muziejus“ yra iškrova ir suteikia iškrovą. Vienąkart pamatęs, toks pat nebeišeisi.