Teatras kaip pasipriešinimas tikrovei

Šįmet dešimtą kartą įvyks „Naujosios dramos akcija“. Per dešimt metų ji gerokai pasikeitė, ir tam įtaką padarė pati realybė. NDA tikslas nebėra pristatyti naujas pjeses. Jų jau pakankamai daug mūsų teatruose. Ir nors neretai kyla klausimas, kiek jos meniniu požiūriu vertingos, apie tai tegul sprendžia žiūrovas. Teatruose vyksta naujų pjesių skaitymai, rengiami projektai netradicinėse erdvėse, – vadinasi, NDA pradiniai siekiai nenuėjo veltui. Tačiau naujos pjesės pačios savaime šiandienos teatrui, išgyvenančiam idėjų badą, nieko naujo nebegali duoti. Todėl NDA gręžiasi į asmenybes, generuojančias idėjas ir mąstančias apie kūrėjo vietą šiandieniame pasaulyje.

Simboliška, kad jubiliejinis festivalis susijęs su Krzysztofo Kieślowskio vardu. Ši sąsaja, galima sakyt, atsitiktinė. Praėjusių metų pabaigoje peržiūrėjau visus „Dekalogo“ filmus ir supratau, kaip jie ne tik nepaseno, bet tapo gal net aktualesni negu prieš dvidešimt metų, kai buvo sukurti. Tuo pat metu pasirodė belgų režisieriaus Johano Simonso, kurio kūrybą norėjau pristatyti Lietuvoje, spektaklis pagal „Dekalogo“ scenarijus. Šitaip pradėjo formuotis NDA ’08 programa.

„Dekalogo“ aktualumą galėčiau susieti su tuo, ką praėjus dešimčiai metų po Kieślowskio mirties pasakė režisieriaus draugė ir bendramintė Dorota Paciarelli. Ji teigė, kad „triukšmingame ir greitame šiandienos pasaulyje Kieślowskio filmuose iškelti klausimai tapo dar svarbesni negu anksčiau. Jis nustatė ribas, kurių negalima peržengti, kad neprarastum savo tapatumo. Šiandien, kai madinga peržengti visas ribas ir laužyti tabu, verta sugrįžti prie Kieślowskio filmų ir paklausti savęs, ar dar jaučiame santarvę su savo sąžine, ar jau tapome tik muilo operų herojai?“ Šis klausimas sieja ir skirtingus NDA ’08 programos spektaklius, – su juo susiduria amžinos jaunystės eleksyro beieškantys ir sekso turizmą propaguojantys naujieji europiečiai Johano Simonso pastatyme pagal Michelio Houellebecqo „Platformą“, jį sprendžia šiandieniai dvidešimtmečiai to paties Simonso spektaklyje „Dešimt Dievo įsakymų“ pagal „Dekalogo“ scenarijus, jis keliamas Dorotos Masłowskos pjesėje „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“. Kitas klausimas – estetinis „Dekalogo“ novatoriškumas. Dabar, kai kine ir teatre akivaizdus vizualumo perteklius, „Dekalogo“ filmų asketizmas atrodo kaip novacija. Kieślowskio filmai moko tiesiogiai, be estetizuotų „akinių“, matyti supantį pasaulį ir žmogų.

NDA ’08 pradės „Dekalogo“ filmų retrospektyva ir unikali paroda „Krzysztofas Kieślowskis. Ženklai ir atmintis“, dokumentiškai perteikianti kūrybinį ir asmeninį Kieślowskio gyvenimą. Parodą 2006 m. parengė Lodzės kino muziejus specialiai Berlyno kino festivaliui. Ji sulaukė didelio pasisekimo ir nuo tada keliauja po skirtingas Europos šalis. Į parodos ir „Dekalogo“ retrospektyvos atidarymą atvyks Kieślowskio bendražygis ir daugelio jo filmų bendraautoris Krzysztofas Piesiewiczius. Filmai ir paroda taip pat aplankys Kauną ir Palangą. Ši programos dalis įgyvendinama bendradarbiaujant su Lenkų institutu.

NDA ’08 teatro programą papuoš vieno ryškiausių šiuolaikinių Europos režisierių Johano Simonso spektakliai „Platforma“ ir „Dešimt Dievo įsakymų“. Abu jie pastatyti viename seniausių ir kartu moderniausių Belgijos teatrų „NTGent“, kuriam Simonsas vadovauja.

„Naujosios Europos teatro realybės“ premijos laureato ir vieno iš nedaugelio teatro menininkų, sugebėjusių atspindėti pastarųjų dešimtmečių Europos socialines ir politines transformacijas, Johano Simonso karjeros pradžią Olandijoje ženklino motto „kurti teatrą ten, kur jo niekada nebuvo“. Simonso kūryboje svarbūs teatro ir socialinės tikrovės ryšiai. Devintajame dešimtmetyje iš įvairių meninių disciplinų atėjusių menininkų, atstovaujančių skirtingiems stiliams ir meno pakraipoms, subūręs trupę „ZTHollandia“, Simonsas siekė ne tik kurti aktualius spektaklius, bet ir apmąstyti šiuolaikinio teatro paskirtį bei galimybes keičiantis laikui.

„Teatras privalo būti pasaulio įvykių centre, kad galėtų pasipriešinti tikrovei“, – deklaruoja Simonso šiuo metu vadovaujamas „NTGent“. Gento teatras yra modernaus šiuolaikinio miesto teatro pavyzdys. Jame vaidinama keliomis kalbomis, bendradarbiaujama su skirtingų šalių aktoriais, režisieriais, scenografais, kompozitoriais ir muzikantais. Tarp jų – tokios šiuolaikinio Europos teatro garsenybės kaip Frankas Baumbaueris („Münchner Kammerspiele“), Ivo van Hove („Toneelgroep Amsterdam“), Gerard Mortier („Opéra de Paris“), Frankas Castorfas („Volksbühne“), Christophas Marthaleris. „NTGent“ teatro kūrybinė amplitudė labai plati – nuo Aischilo tragedijų iki Michelio Houellebecqo romanų interpretacijų (beje, Houellebecqas suteikė Simonsui išskirtines teises inscenizuoti jo kūrinius). Simonso darbus prodiusuoja ir pristato didžiausi Europos teatro forumai – Avinjono ir Vienos festivaliai, Rūro trienalė, o nuo kito sezono jis pakviestas vadovauti prestižiniam „Münchner Kammerspiele“ teatrui.

Spektakliai „Platforma“ ir „Dešimt Dievo įsakymų“ yra savotiška dilogija. Joje keliami dabar aktualūs skirtingų religijų, visuomenių, kartų bendravimo klausimai. „Platformoje“ aštriai nuskamba Houellebecqo mintis apie šiuolaikinės Vakarų visuomenės moralinį dekadansą: „Tokie, kokie esame, mes dvokiame, nes mes persisunkę egoizmo, mazochizmo ir mirties dvoko. Mes sukūrėme sistemą, kurioje nebeįmanoma gyventi; ir dar blogiau – mes norime paskleisti ją visame pasaulyje.“ Ir nors „Platformos“ herojai įkūnija Vakarų civilizacijos bankrotą, Simonso interpretacijoje labai svarbu, kad jie tragedijos akivaizdoje patiria tai, kas duota nedaugeliui – tikrą meilę. Spektaklyje „Dešimt Dievo įsakymų“ meilės patirtis išgyvenama per akistatą su savo paties sąžine. Kino pasakojimus adaptavęs Koenas Tacheletas daugiau rėmėsi Kieślowskio ir Piesiewicziaus scenarijumi, o ne filmais. Scenoje matome dvylika personažų, dar kartą išgyvenančių savo prisiminimus. Vujarizmas, žmogžudystė, motinos meilė ir kitos didžiosios temos lakoniškos formos spektaklyje nagrinėjamos su emociniu įkarščiu ir įtampa. Scena skendi akinančioje neoninėje šviesoje. Tai dieviška ar greičiau dusinančių moralinių dilemų šviesa?

Spektakliuose „Platforma“ ir „Dešimt Dievo įsakymų“ vaidina buvę Simonso mokiniai ir jau spėjusios pagarsėti jaunos šiuolaikinio olandų teatro grupės „Wunderbaum“ nariai. Kartu su savo spektakliais į Vilnių atvyksiantis Johanas Simonsas ves edukacinį seminarą jauniems lietuvių teatro menininkams.

NDA ’08 vainikuos Maksimo Gorkio teatro Berlyne meno vadovo Armino Petraso režisuoto spektaklio pagal Dorotos Masłowskos pjesę „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ premjera, pristatoma bendradarbiaujant su Goethe’s institutu ir „Vokietijos kultūros pavasario“ programa.

Maksimo Gorkio teatras yra mažiausias valstybinis repertuarinis Berlyno teatras. Jis buvo įkurtas po Antrojo pasaulinio karo Rytų Berlyne ir nuolat garsėjo politine pakraipa. Šiame teatre prieglobstį rado žymiausi to meto režisieriai, pavyzdžiui, čia debiutavo Thomas Langhoffas. Ir vėliau Gorkio teatras išlaikė į politines aktualijas reaguojančio repertuaro kryptį, tuo sukeldamas nemažai ginčų.

2006-ųjų rugpjūtį Gorkio teatro meno vadovu tapo jaunas režisierius ir dramaturgas Arminas Petrasas. Jam pavyko sukurti novatorišką repertuarą bei suburti stiprias jaunojo vokiečių teatro pajėgas. Gorkio teatre dera klasikos ir modernių pjesių interpretacijos, romanų ir kino filmų adaptacijos. Be to, teatras turi su šiuolaikinės dramaturgijos tekstais dirbančią studiją. Be Armino Petraso, Gorkio teatre Berlyne dirba šiandienio vokiečių jaunojo teatro avangardas – režisieriai Janas Bosse, Stefanas Bachmannas, Tilmannas Köhlleris, Jorinde Dröse, Barbara Weber, Felicitas Brucker, Stefanas Pucheris ir Davidas Martonas. Pats Arminas Petrasas stato spektaklius „Berliner Ensemble“, „Volksbühne“, Hamburgo „Thalia“ teatre, Berlyno „Deutsches Theater“ ir kituose Vokietijos teatruose.

„Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ – tai makabriškas pasakojimas apie šiuolaikinę Lenkijos realybę, kuri yra panaši ir kitose Rytų Europos šalyse, per trumpą laiką išgyvenusiose dideles permainas. Sostinės ir provincijos atskirtis, nepakantumas „žemesnėms tautoms“, drastiškos socialinės ir moralinės perversijos – visa tai yra jų rezultatas. Vieną naktį du jaunuoliai po svaigaus vakarėlio jiems patiems nežinomu būdu atsiduria gūdžioje Lenkijos provincijoje ir desperatiškai bando sugrįžti į sostinę, kelionėje patirdami neįtikinamiausius nuotykius... Priversdama savo herojus pamažu atsiverti, dramaturgė atskleidžia gyvenimo tikrovės dvasinį bei moralinį skurdą ir pastangų pabėgti nuo jos bergždumą. Pjesės „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ pradžia yra tarsi sarkastiška Kieślowskio „Trumpo filmo apie žudymą“ reminiscencija naujų laikų fone.

Dorotos Masłowskos žvaigždė patekėjo 2002-aisiais, pasirodžius pirmajam jos romanui „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“. Dvidešimtmetės rašytojos literatūrinis debiutas sukėlė kontroversiškų nuomonių audrą, tačiau ir skaitytojai, ir kritika įvertino Masłowskos autentišką kalbėjimo apie savąją kartą ir šių dienų Lenkiją būdą bei gebėjimą virtuoziškai valdyti kalbą. „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ yra debiutinė Masłowskos pjesė, sukurta 2006 m. Varšuvos „Rozmaitosci“ teatro užsakymu.

Armino Petraso režisuotas spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ atkeliaus į Vilnių iškart po premjeros festivaliuose „Wiener Festwochen“ ir „Theaterformen“. Petrasas taip pat garsėja kaip dramaturgas, rašantis Fritzo Katerio slapyvardžiu. Jo pjesės statomos įvairiose Europos šalyse ir pelnė ne vieną apdovanojimą. NDA ’08 programoje bus surengtas naujausios Fritzo Katerio pjesės „Heaven“ skaitymas. Pasitelkęs mitinius intarpus ir istorinius atspindžius, romantikas ir sykiu nuožmus realistas Fritzas Kateris kuria Dantės „Dieviškosios komedijos“ inspiruotą pjesę, savo personažus iš Rojaus per Skaistyklą vesdamas į šiandienį Rytų Vokietijos Pragarą.

„Naujosios dramos akcija“ prieš dešimtmetį atvėrė apleistos „Tiesos“ spaustuvės duris naujiems teatro projektams. Šiandien čia įsikūrusios „Menų spaustuvės“ rekonstruotoje salėje NDA pristatys dviejų modernių repertuarinių Europos teatrų spektaklius.

Man patinka Kieślowskio mintis apie žiūrovus – jis sakosi nesiekiantis sutraukti minių į savo filmus, bet norintis jausti, kad jų kažkam reikia. Tą patį galėčiau pasakyti apie NDA. Drįstu manyti, kad šįmet pavyko sudaryti bene stipriausią programą per visą NDA gyvavimo laiką. Gal kas nors joje atras tai, ko jam būtent dabar reikia.