Sistemai nepaklūstantis šokis

Balandžio 30 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks šokio spektaklio „Nepaklusti“ premjera. Muziką sukūrė ir ją atliks Arkadijus Gotesmanas (perkusija), choreografė ir atlikėja – Loreta Juodkaitė, dailininkė – Renata Valčik.

Apie naująjį spektaklį mintimis dalijasi kompozitorius Arkadijus Gotesmanas ir choreografė Loreta Juodkaitė.

Daiva Šabasevičienė: Kaip Jūs susitikote?

Arkadijus Gotesmanas: Mes sutikome prie Vilniaus banko bankomato. Ėmėme pinigus ir nutarėme nepaklusti sistemai: kodėl reikia stovėti ir traukti pinigus būtent iš ten, suprantat?

D. Š.: Ir nusprendėt „traukti pinigus“ iš teatro?

A. G.: Ne. Nusprendėm visai kitaip.

Loreta Juodkaitė: Aš jau seniai galvojau su Arkadijumi kažką sukurti. Jau ir anksčiau dirbau su muzikantais. Nuolat stebėjau Arkadijų, man buvo įdomu susidurti su perkusija – su ritmu. Kai netyčia susitikom, nusprendėm dirbti kartu. Pirma mintis buvo kurti spektaklį apie laiką. Nes perkusija man asocijuojasi su ritmu ir su laiku. Tada galvojau, kad ta perkusija, kurią girdžiu, nėra mano širdies ritmas, nėra mano vidaus tempas. Tam tikri ritmai sukuria muziką. Nors spektaklyje „Nepaklusti“ perkusijos nepavadinčiau muzika – tai tam tikri ritmai. Iš pradžių mes labai daug šnekėjomės: laikas mieste, laikas visuomenėje, laikas pasaulyje. Bet tuomet pamanėm, kad laikas – per daug abstrakti sąvoka. Ėmėm svarstyti apie miesto ritmą. Viskas susivedė į tašką, kuriame susitinka vidinis žmogaus ritmas. Kai kuriems dalykams jaučiu vidinį pasipriešinimą, visiškai nenoriu judėti pagal tą muziką, bet vis tiek ją girdžiu. Juk dažnai mes, gyvendami tam tikroje sistemoje, nenorime paklusti kai kuriems dalykams, nors tai daryti privalome. Turime nuveikti tam tikrus darbus, nueiti į parduotuvę ir t. t. Viskas yra sistema. Miestas yra sistema. Žmonės mieste yra sistema – jie veikia pagal sistemą (pavyzdžiai – piko valandos, tušti sekmadieniai). Pasaulis – didžiulė sistema. Tuomet susimąsčiau: kiekvienas žmogus turi savo vidinį ritmą. Dauguma jau tą ritmą yra pametę, nes sistemos tempas mus užgožia, mes pametam pačius save – aš kalbu apie save. Kas būtų, jeigu nepriklausytum šitam bėgimui, jeigu sugebėtum sustoti ir pabandytum save išgirsti. Todėl spektaklis ir vadinasi „Nepaklusti“. Tai yra pasipriešinimas: juk skubam nuo ryto iki vakaro, net naktimis dažnai sapnuojam savo darbus. Stresas mus taip veikia, kad pamirštam ramybę, pamirštam, kaip susikurti vidinę pilnatvę, kaip kvėpuoti giliai, ramiai, kaip pasidžiaugti saule, žole... Spektaklis ir yra apie tai: apie sugebėjimą arba nesugebėjimą nepaklusti sistemai, jos ritmui, o išgirdus save, sustabdžius laiką, atrasti save iš naujo.

D. Š.: Paradoksas, nes būtent šokėjai iš visų menininkų išsiskiria ypač griežta sistema. Antraip geru šokėju nebūsi.

L. J.: Sistema reikalinga, kad galėtum dirbti su savo kūnu, nori tu to ar nenori. Privalai daryti pratimus, apšilimus kasdien, kitaip prarandi formą ir negali normaliai tęsti savo darbų. Tačiau jeigu būčiau tik atlikėja ir rūpinčiausi tik savo technika, negalėčiau kurti. Mano, kaip šokėjos, sistema yra mano apsisprendimas. Ir aš visuomet stengiuosi nepriklausyti tai sistemai. Galiu nieko nedaryti – mano laisvė yra būtent mano apsisprendimas.

D. Š.: Pavojų kelia ne sistema, o įpročio jėga?

L. J.: Visur yra sistema. Šiuo kūriniu tik noriu pasakyti, kad kiekvienoje sistemoje turime mokėti gyventi. Šalia sistemos privalome ir sustoti, ir išgirsti save kaip žmogų.

D. Š.: Kodėl pasirinkote Nacionalinį dramos teatrą?

L. J.: Atėjau čia, nes buvo reikalingos patalpos kurti. Esu dėkinga Nacionaliniam dramos teatrui, kuris mane įsileido ir galiu čia kurti. Man tai svarbiausia.

D. Š.: Jus, Arkadijau, vis dažniau kviečiasi teatro žmonės. Visada buvote atviras visoms geroms idėjoms. Kuo Jus suviliojo Loreta?

A. G.: Man įdomu tradiciniai ritminiai dalykai, įdomu būti tarp tekstų. Su teatro žmonėmis jau seniai bendrauju ir ketinu bendrauti ateity. Vaizdas, tekstas ir ritmas. Kaip visa tai jungiasi, kaip visa tai įmanoma sujungti – mano ieškojimų pagrindas. Kaip skaitomas tekstas jungėsi su muzika, galima buvo regėti spektakliuose „Stotis N mieste“ ar „Oidipas karalius“. Kiekvieną kartą dirbdamas prie tokių projektų įgyju kažką naujo. Taip jau atsitiko gyvenime, kad pažįstu daug įdomių žmonių, mus sieja bendri darbai. Gyvenimas mane suvedė ir su Dalia Michelevičiūte, ir su Šarūnu Naku, ir su Rolandu Rastausku, ir su Leonidu Donskiu. Su šiais žmonėmis mano kūrybiniai susitikimai tęsiasi. O šokis man taip pat įdomus. Tai yra kita kalba. Aš ją mokausi ir noriu išmokti. Taip pat noriu daugiau suprasti, kas yra teatras. Tuo labiau kad šios dienos muzika neapsiriboja tik muzikiniais tekstais, muzikiniu mąstymu. Privalai jausti, kada keičiasi personažai. Viskas eina į priekį. O elektronika, kuri įsiveržė į visą muzikinį atlikimą! Kalbant apie kūrybinį momentą, kuris būdingas ir džiazui, ir improvizacijai, jį sudaro daugybė supratimų, suvokimų ir pojūčių. Aš ilgai stebėjau, ką daro vienas ar kitas menininkas. Loretos darbai man labai patiko, norėjosi kažką su ja padaryti. Tikiu tuo gyvenimu, kuris vyksta. Nieko nėra atsitiktinio. Mūsų darbas iš tikrųjų nėra lengvas. Mes ėjome sunkesniu keliu. Ilgą laiką improvizavom ir tik vėliau pradėjom ieškoti taškų. Ieškojom savo vidinės atramos, kad nebūtų jokių atsitiktinių sprendimų. Viską „perleidom“ per save. Man šis darbas labai įdomus.

O muzikinė sistema turėjo patikti Loretai. Norėjosi pabėgti nuo melodikos. Sistema yra žiaurus dalykas. Aš visada bėgau nuo sistemos. Mano vidus dažnai daug kam prieštarauja. Pirmiausia man svarbu bendras suvokimas, aš pats turiu viską suvokti asmeniškai. Todėl daug vaikščiojau po miestą, žiūrėjau, kaip išreikštos architektūrinės formos. Ieškau tilto tarp savo suvokimo ir bendro suvokimo. Gal muzika šiek tiek ir keisis, bet šį kartą ji yra kaip niekad labai „išrašyta“.

D. Š.: Ačiū už pokalbį. Linkiu nepaklusti sistemoms, su kuriomis kovojate.

Užrašė Daiva Šabasevičienė