Teatras

Apdovanoti Europos teatro geriausieji

Įspūdžiai iš Salonikų renginių

Daiva Šabasevičienė

iliustracija
„Hamletas“ (scenos iš spektaklio),
rež. O. Koršunovas

Balandžio 10–13 d. Salonikuose, Šiaurės Graikijos nacionaliniame teatre, vyko įvairūs teatriniai renginiai, kuriuos vainikavo Europos teatro prizų teikimo ceremonija. Nežinia kodėl teatro žmonės, gyvendami nuolatinių iškilmių ir nuolatinių nesėkmių sraute, nemoka tokių ceremonijų paversti šventėmis. Gal taip yra dėl elementariausios priežasties – viskas priklauso nuo režisieriaus? O juos ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje gali ant pirštų suskaičiuoti. Todėl nieko nuostabaus, kad pagrindinė šventinė diena buvo panaši į partinį susirinkimą, tik, aišku, kalbančiųjų intonacijos ir veidai skyrėsi nuo pilkų pasaulio valdytojų. Tačiau bendras vaizdas buvo gana matematiškas, apskaičiuotas, o demokratiškai atrodanti teatrinė bendruomenė niekuo nesiskyrė nuo kasdienių teatro vartotojų.

Įdomu ir tai, kad mūsų mažoje šalelėje gyvena gana daug šviesių žmonių, kurie sugeba į Lietuvą atvežti pasaulio teatrinį elitą. Audronio Liugos ir „Sirenų“ dėka lietuvių bendruomenė supažindinta su pagrindiniais pasaulinio teatro reiškiniais. Šių metų apdovanojimuose skambėjusios pavardės mums visiems pažįstamos – jei ne iš realių darbų, tai iš įvairių rašinių. Ir, aišku, tai paglosto savimeilę – norisi padėkoti lietuvių festivalių rengėjams, kad jie kol kas nepriklauso jokioms grupuotėms ir stengiasi į Lietuvą įvežti tik meninius produktus.

O pasaulis atrodo įprastai: demokratinė teatrinė bendruomenė prikimšta smarkiai pagyvenusių dėdžių, kurie kadaise buvo garsūs įvairių festivalių direktoriai. Kai kurie iš jų ir dabar dar įtakingi. Jie vaikšto po du, po tris ir vienas kitam kažką įrodinėja. Ypač aktyvūs rytiečiai, kurie savo skvarbiomis akytėms viską „fotografuoja“ ir paskutinę dieną pradeda aktyvų bendradarbiavimą. Šiaip tokie dėdės užmiega vos tik prasidėjus kokiam nors spektakliui. Todėl tūkstantinėje žiūrovų salėje išgirsti knarkimą – ne naujiena. Tačiau kai po pagrindinės ceremonijos prancūzų režisierius ir aktorius Patrice’as Chéreau pateikė savo dovaną – monospektaklio „Coma“ skaitymą, sukurtą specialiai šiam renginiui, salė jau buvo tiek išvarginta, kad prisnūdo daugelis, tarp jų ir specialiai Krzysztofui Warlikowskiui apdovanojimą įteikti iškviestas rusų teatro meistras Anatolijus Vasiljevas. Nuo dešimtos ryto iki pirmos nakties išdėliotas teatrinis meniu Salonikuose išvargino visus.

Į Salonikus teatro žmonės atvažiavo tiesiog pabūti, pasidžiaugti vienas kitu, todėl įtampą jautė tik tie, kuriems reikėjo pristatyti savo spektaklius. Vienas tokių – Krzysztofo Warlikowskio režisuoti Sarah Kane „Apvalytieji“. Kad ir matytas 2004-ųjų „Sirenose“, čia spektaklis nustebino tobulumu: ėjo tiksliai kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas. Tik unikalus režisierius gali sužiūrėti tokią spektaklio polifoniją, nebijoti būti nesuprastas ir taip tiksliai smogti profesinį smūgį. Netgi titrai virš aktorių galvų buvo rodomi kiekvieno personažo atodūsių tikslumu. Nevėlavo ne tik tobula šviesa ir kiti sudėtingi techniniai šio spektaklio segmentai. Iš pradžių atrodė, kad veiksmą paskui save velka tik dainininkė Renate Jett, bet režisierius leido visiems pasisukti teatriniame smagratyje. Kiekvienas aktorius turėjo nemirtingų scenų, todėl pirmosios dienos prizininkas iš karto pateisino šio renginio turinį. Gana destruktyvi dramaturgija Warlikowskio režisūroje įgavo svarių argumentų.

„Apvalytuosius“ aplankė nemažas būrys lenkų, ne tik atvykusių, bet ir vietinių. Jų lakstymas, susišūkaliojimai, rankų mosavimai spektaklio pradžią nukėlė visa valanda. Aišku, buvo gaila tų, kurie į salę nepateko – tokių buvo nemažai.

Svarbiausiu Europos teatro apdovanojimų personažu tapo Patrice’as Chéreau. Daug apie jį girdėta. Ir štai legenda prieš akis. Jis suvaidino dviejuose Thierry Thieu Niang režisuotuose spektakliuose – minėtame „Coma“ ir pagal Marguerite Duras sukurtame „Sielvarte“, kur moters vaidmenį atliko Dominique Blanc. Prancūziško teatro chrestomatinės subtilybės: banguojanti kalba, subtiliausių intonacijų paletė, impresionistiškai besikeičiančios šviesos... Vien tik pustoniai ir išraiškingiausia mimika. Aktorius niekur neskuba, tik emociškai kyla į minčių ir jausmų padanges. Nepaisant tokių subtilybių, labiau patiko jo režisuota opera „Užrašai iš mirusiųjų namų“ pagal Fiodoro Dostojevskio to paties pavadinimo kūrinį, pastatytą Vienos operoje. Filmą, sukurtą ne vien užfiksuojant šios operos ypatumus, bet, svarbiausia, jo režisūrinio braižo subtilumus, pristatė pats režisierius. Teatro mene ypač retai tenka matyti taip nufilmuotus spektaklius. Čia galėjai jausti ne vien režisieriaus darbą, bet ir viso orkestro, dirigento unikalumą. Neabejoju, kad Dostojevskio dvasia skrajojo kažkur greta. Operoje – dostojevskiškas Dostojevskis! Tai teko regėti pirmą kartą. Todėl neįmanoma pasakyti, kas geriau – Patrice’as Chéreau aktorius ar režisierius.

Kadangi pietietiškas gyvenimas tvyrojo visas dienas, visi renginiai vėlavo jei ne valandą, tai bent penkiasdešimt minučių. Nustebino tik vienas laiku pradėtas demonstruoti filmas. Jis buvo skirtas visai vokiečių choreografės Sashos Waltz kūrybai. Iš pažiūros paprastumu ir gamtiška aistra trykštanti menininkė į renginį atsiimti prizo neatvyko. Tačiau jos darbų mastas galėtų priblokšti visus šiuolaikinio šokio kūrėjus. Tai, ką tenka matyti Lietuvoje, atrodo kaip maži Sashos Waltz pratimai. Tokia Europos teatro realybė.

Du teatrai, kuriuose vyko visi apdovanojimo renginiai, išsidėstę prie pat jūros kranto, tačiau pavyko užkopti ir į aukštutinį miestą, kuris lyg bičių aviliais nusagstytas gražiais namukais. Salonikai slepia nemažai bizantiškos, antikinės kultūros pavyzdžių. Ir tai pamatyti tikrai ne mažiau įdomu, nei, pavyzdžiui, lietuviams jau žinomą komandą „Rimini Protokoll“, kuri svečiams pristatė pagal Stefaną Kaegi kurtą „Mnemoparką“. 2005-ųjų „Sirenose“ turėjome progą matyti jų „Sabenation“. Nors temos ir dekoracijos kitokios, pats „Rimini Protokoll“ darbo principas tas pats. Tai teatras, sukurtas protu ir be galo išradingais techniniais vokiečių ir šveicarų atradimais. Tai suaugusiųjų „legolendas“, kuriame jie ne tik veikia, bet ir patys žvelgia į save kaip į lėles.

Apie vieną Europos teatralų globotinių – baltarusių „Laisvąjį teatrą“ – kalbėti sunku. Jis kenčia nuo Lukašenkos, jį stebi ir palaiko viso pasaulio disidentai, tik meno jo veikloje labai nedaug. Negali pasakyti, kad tai, ką daro šio teatro kūrėjai, yra blogai, nes gali egzistuoti ir toks politinis teatras. Tačiau jis niekada nebus smarkiai meninis. Spektakliai, kuriuos parodė baltarusiai – „Džinsų karta“, „Būti Haroldu Pinteriu“ ir „Tylos zona“ – labai jau primena taip pat mums pažįstamą Jevgenijų Griškovecą. Tik baltarusių spektakliai be dramaturgijos, o džinsų spekuliantų laikai supynti su laisvės idėjomis, atrodo gan deklaratyviai – kaip ir noras Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su jos teritorijoje gimusiais Sapiega, Soutine’u, Milašiumi, Mickevičiumi vadinti Baltarusija. Viename spektaklių guli ir lietuviška trispalvė, tačiau patys artistai ir scenoje, ir gyvenime kalba tik rusiškai (kaip ir jų vaikai, atvykę į Salonikus drauge). Keista, nes „raudonajame“ Minske nedaug kas kalba rusiškai. Tad ir susimąstai: kur prasideda laisvė? Ar tik ja nespekuliuojama, kaip ir tais džinsais sovietiniame turguje? Pasaulis mėgsta egzotiškus reiškinius. Demokratai iš „Rimini Protokoll“ pasiūlė Sashai Waltz skirtą piniginę premiją atiduoti baltarusiams – mat tie, kurie neatvyksta į ceremoniją, pinigų negauna (bet savo pinigų nepasiūlė).

Po Oskaro Koršunovo „Hamleto“ salė ūžė. Nors tai buvo paskutinė diena, paskutinis vakaras. Visi jo laukė. Ir ne vien todėl, kad Koršunovas gerai žinomas teatro pasaulyje. Dar viena Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacija teatro gurmanams – didelis masalas. Work in progress – daiktas, kuris lyg ir atpalaiduoja. Tačiau Koršunovas pademonstravo beveik užbaigtą spektaklį. Beje, statydamas jį nepabijojo atsisakyti net savo pagrindinių bendražygių – dailininkės Jūratės Paulėkaitės ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos. Kartu su kostiumų dailininke Agne Kuzmickaite sukūrė scenovaizdį, o muzikinius garsus parašė Antanas Jasenka. Atsisakęs įprastų partnerių, režisierius sau užduotį pasunkino kelis kartus. Šiandien statyti „Hamletą“ – savižudybė. Sceniškiausias kūrinys teatro raidos eigoje kaskart vis labiau darosi panašus į filosofinį traktatą: kiekvienas sakinys – atskiro teatro kryptis. Čia ir politika, ir būtis, ir meilė, ir mirtis.

Dabartinis O. Koršunovo „Hamletas“ – pats griežčiausias jo spektaklis. Tiesos čia rėkte išrėkiamos, jis žiaurus, atviras, kraujuojantis. Nerasi nė lašelio sentimentų, minkštumo, abejonių. Režisierius žino, kodėl pasirinko Hamletą, kodėl jis yra šiandienos režisieriaus alter ego. Tokios konstrukcijos spektaklis suskambėtų visiškai kitaip, jei Hamletą būtų išdrįsęs suvaidinti pats Koršunovas. Apie tai kažkada jis buvo prasitaręs...

Veiksmas rutuliojasi grimo kambaryje, grimo staliukai mozaikos principu erdvę skaldo ir modeliuoja įvairiomis konfigūracijomis. Tarp staliukų veikia aktoriai, bandydami personažus „paversti“ savimi. Ypatinga užduotis tenka Dariaus Meškausko Hamletui, išsakančiam ne Shakespeare’o mintis, o tik jo žodžius. Nužemintas, sužmogintas herojus turi užauginti naujos kokybės spektaklį, kuriame tik per asmeninę tragediją gali būti perskaitytas chrestomatinis kūrinys. Nes šis „Hamletas“ – tai ne „aš“, o visas teatras. Tai O. Koršunovo „aš“, jo gyvenimas, jo prarastos meilės užuovėja, jo teatras, nesėkmės, kurios visada baigiasi didžiojo teatro triumfu, tai nuolatinė įtampa, nuolatinis ieškojimas, jautrumas garsiai išrėkiant tiesas, nebijant pasakyti: aš aklas, kaip ir jūs, nes nežinau, ką darau ir kaip tą reikia daryti. Ir tai „Hamletas“, pabandytas suvaidinti čia pat, atsisakant visos teatralizacijos. Be daug planų, metaforų, užuolankų. Spektaklis jaudina todėl, kad jo metu veikia ne jausmai, bet protas, o pasibaigus spektakliui supranti, kad aktorių jausmai tiek suveržti, jog jų sprogimas turi įvykti kita kokybe.

Kodėl Hamletas – aktorius Darius Meškauskas? Tai lėmė idėjinė ištikimybė. Apskritai po „Šalto vaiko“ ir „Kelionės į Damaską“ klaipėdiečiai smarkiai integravosi į Koršunovo gyvenimą. Malonu ir tai, kad tarp OKT kuriančių aktorių klaipėdiečiai nuo pat pirmųjų žingsnių atrodo savi. Meškauskas ir Nelė Savičenko – organiški aktoriai, todėl jiems nesunku išpažinti režisieriaus tiesas. Meškausko Hamletas – nenusakomo veido ir amžiaus žmogus kreivų veidrodžių karalystėje. Rasos Samuolytės vaidinama Ofelija lyg iš balto medžio išdrožta, skleidžianti neapsakomą šviesą. Aktorius Dainius Gavenonis – atskira šio spektaklio vertikalė. Jo netrikdo nei svetima erdvė, nei techniniai nesklandumai. Jis tarsi iš antikinio teatro atkeliavusi dvasia, kuri teatre visada jaučiasi kaip tikrojoje savo žemėje. Ne veltui režisierius jam skyrė ir Klaudijaus, ir Tėvo šmėklos vaidmenis. Vaidotas Martinaitis scenoje tampa vis didesniu virtuozu. Dariui Gumauskui, Juliui Žalakevičiui, Tomui Žaibui, Ryčiui Saladžiui teko sunki užduotis – spektaklį įspraudus į pusantros valandos, būtent antraeilių vaidmenų linijos labiausiai sutrumpėjo, bet akivaizdu, kad visi aktoriniai darbai bus labai įdomūs. „Hamleto“ premjera įvyks Norvegijoje, o Lietuvoje spektaklis bus parodytas „Sirenų“ festivalio programoje rudenį.

Salonikuose buvo pristatyta knyga „Giorgio Strehleris, arba Aistra teatrui“. Šioje pokalbių su teatro menininkais serijoje jau yra išleistos knygos apie Europos teatrinį elitą – Peterį Brooką, Heinerį Müllerį, Robertą Wilsoną, Luca Ronconi ir Piną Bausch. Tikėkimės, kad pasirodys ir knygos, skirtos Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo kūrybai – šie menininkai vieni iš pirmųjų gavo „Europos teatro naujosios realybės“ prizus.