Kaip geras vynas

„Adelės H. istorija“

Mėgstantiems iškilmingas ceremonijas ir visokias aukštuomenės šventes LTV2 rytoj (29 d. 22.10) parodys jubiliejinį 80-ąjį „Oskarų“ teikimo vakarą. Tiesa, tai šiek tiek primena pašildytą vakarienę, bet juk net ir lietuvių finansų ministras tvirtina, kad ne kiekvienas gali gardžiuotis gerų restoranų maistu. Reiks pasitenkinti tuo, kas yra, jei vis dėlto nori pajusti didžiausios kino šventės dvelksmą, pamatyti, kas kaip buvo apsirengęs, kaip džiaugėsi, kaip dėkojo. Aš taip pat sekmadienio naktį praleidau savo lovoje, nes žinojau, kad atsikėlęs įsijungsiu internetą ir viskas bus iškart aišku. Manau, niekas neabejojo brolių Coenų pergale. Šie sinefilai neslepia, kad užaugo prie televizoriaus Minesotoje, o kai pagaliau užsidirbo 8 mm kamerai, kūrė filmukus, panašius į tuos, kuriuos matė per televizorių. LTV ir LTV2 šį sezoną suteikia daug galimybių pamatyti tai, ką Coenai žiūrėjo vaikystėje. Siūlau tuo pasinaudoti, net jei nesirengiate ateityje kurti filmų.

Prieš „Oskarus“ LTV2 (29 d. 19.45) parodys 1939 m. sukurtą Williamo Wylerio „Vėtrų kalną“. Tai klasikinio Emily Brontė romano ekranizacija (beje, viena iš daugelio). Filme pasakojama romantiškos meilės istorija tarp dvarininko dukters ir į namus jo atnešto našlaičio Hičklifo. Vaikai užaugo ir tapo neatskiriami. Abu jie – maištingos ir aistringos natūros, bet vis dėlto Ketė (Merle Oberon) negali tapti tarno padėtį namuose užimančio vaikino žmona. Ji išteka už žavaus ir turtingo kaimyno Lintono (David Niven). Kai į Vėtrų kalną sugrįžta praturtėjęs Hičklifas (Laurence Olivier), tampa akivaizdu, kad jo santykiai su Kete nesibaigs geruoju...

Kartu su tais pačiais metais „Oskaru“ apdovanotais „Vėjo nublokštais“, šis filmas liudija vieną svarbiausių vadinamojo didžiojo stiliaus arba holivudinio romantizmo viršūnių. Beje, filmą lydi daugybė legendų. Viena jų sako, esą Olivier norėjęs, kad Ketę vaidintų didžioji jo gyvenimo meilė Vivien Leigh, bet prodiuseris nesutikęs. Jam patiko Merle Oberon, kuriai labai tiko krinolinai, todėl ir filmo veiksmas buvo perkeltas į tuos laikus, kai damos dėvėjo įspūdingus kostiumus. Filmas suvaidino didžiulį vaidmenį Laurence’o Olivier kino karjeroje. Mat iki tol jis buvo garbinamas Anglijoje kaip didis teatro aktorius, jo scenoje suvaidintas Hamletas iškart tapo legenda. Tačiau kine aktoriui nesisekė, vaidmenys neleido atskleisti talento. „Vėtrų kalnas“ tapo tuo lūžiu. Beje, filmui pranašauta nesėkmė (dėl tragiškos pabaigos, kurią perfilmuoti ir paversti laiminga režisierius griežtai atsisakė), tačiau „Vėtrų kalnas“ sulaukė didžiulio pasisekimo ir nuolat atsiduria tarp geriausių visų laikų filmų.

Dar viena tragiška šios savaitės meilės istorija – François Truffaut „Adelės H. istorija“ (LTV, kovo 5 d. 23.15). Filmo pagrindas – didžiojo prancūzų rašytojo Victoro Hugo dukters dienoraščiai. Tačiau režisieriui tai tik išeities taškas papasakoti apie beprotišką (tikrąja to žodžio prasme) jausmą, kuris užvaldo jauną moterį. Tai filmas apie meilės ligą, kurios nėra oficialiame ligų sąvade ir kuri dažnai neišgydoma. Ją išgyvenę, tą būseną prisimena ir kaip didžiausią nelaimę, ir kaip didžiausią palaimą. Dideliu talentu mylėti apdovanotas Truffaut puikiai suprato savo heroję. Adelė (Isabelle Adjani) palieka tėvo namus ir po visą pasaulį persekioja anglų karininką, leitenantą Alfredą Pinsoną (Bruce Robinson). Filmo veiksmas prasideda 1860 m. Naujojoje Anglijoje, kur atvyksta savo tapatybę slepianti Adelė ir pradeda persekioti nieko bendra su ja nenorintį turėti leitenantą. Visą gyvenimą Alfredą Hitchcoką garbinęs Truffaut filme pasirodo mažyčiame epizode karininko kostiumu.

Ralpho Nelsono 1966 m. sukurtą „Dvikovą Velnio kanjone“ (LTV2, kovo 1 d. 19.45) siūlau pasižiūrėti vesternų gerbėjams (neabejoju, kad tokių jau ima rastis ir Lietuvoje). Amerikiečiai jį priskiria prie vadinamųjų keršto vesternų. Tokių filmų herojai dažniausiai keršija indėnams už pagrobtas žmonas arba vaikus. Šiame filme taip pat yra pagrobtos žmonos (ją suvaidino mėgstama Bergmano aktorė Bibi Andersson) motyvas, kautynės su apačiais dykumoje, kelionė į tolimą fortą. Trumpai tariant, visa tai, ko laukiame iš vesterno, bet nereikėtų pamiršti, kad jis kurtas tada, kai ėmė rastis ryški antivesterno srovė, griaunanti ligtolinę vesterno mitologiją. Gal todėl „Dvikovoje...“ gausu vesternui nelabai būdingo pesimizmo.

Sekmadienį (2 d. 18.05) siūlau nepražiopsoti LTV2 rodomo 1965 m. sukurto Sidney J. Furie šnipų filmo „Ipcress byla“. Filmas reguliariai minimas geriausių britų filmų sąrašuose. Tai viena ir pirmoji iš trijų sagos apie britų šnipą Harį Palmerį, kurį nepakartojamai suvaidino Michaelas Caine’as, dalių. Šiame filme Palmeris turi rasti dingusį mokslininką. Tačiau kai jį randa, paaiškėja, kad mokslininkas neteko atminties. Palmeris buvo kuriamas kaip antitezė žaviajam Džeimsui Bondui. Deja, nelygioje kovoje išgyveno atletiškas suvedžiotojas. Tačiau „Ipcress byla“ iki šiol yra laikomas vienu geriausių šaltojo karo filmų apie šnipus.

Galite kaltinti mane šališkumu, bet dar vieną filmą, kurio vertėtų nepražiopsoti, pirmadienį (3 d. 22.10) taip pat parodys LTV2. (Iš lietuviškų televizijų ji labiausiai tinka bulvarinės žiniasklaidos nesugadintam žmogui.) Tai klasikinė britų drama – Campbello Bennetto sukurtas „Septintasis šydas“, 1946 m. tapęs populiariausiu britų filmu. ...Vieną vasaros naktį kadaise garsi, bet atminties netekusi pianistė Frančeska (Ann Todd) pabėga iš savo palatos ir bando nusižudyti. Ją išgelbsti ir paskiria psichoterapiją. Daktaras Larsenas (Herbert Lom) nori išsiaiškinti visas pianistės gyvenimo aplinkybes. Pamažu ima ryškėti pianistės nuo mažens nuolat patiriamas siaubas...

„Septintasis šydas“ – vienas iš tų gausių 5-ojo dešimtmečio filmų, kurie ne tik pripratino liaudies mases prie psichoanalizės, psichoterapijos terminų, bet ir parodė, kad turimas asmenines problemas būtinai reikia spręsti. Žinau, kad savimi susirūpinę lietuvių režisieriai niekad nesukurs panašaus filmo, kuris pasakytų tautai apie jos problemas ir būtinybę jas kuo greičiau spręsti. Matyt, pirmiausia jie turėtų išspręsti labai patologiškas savąsias. Bet juk pasvajoti niekas nedraudžia, tiesa? Juolab kad ir šioje šalyje nėra vietos senukams.

Jūsų – Jonas Ūbis