Bjaurastis ir drąsa

Žygimantas Augustinas. „Hrönir #1“. 2005–2006 m.

Matydamas „Akademijos“ galerijos languose šmėžuojančius, erdvėn veizolais žvelgiančius Žygimanto Augustino autoportretus, pasiryžau neiti į parodą. Specialiai. Dar prieš kelerius metus pirmą kartą išvydęs šio menininko grafikos ir tapybos pavyzdžius suvokiau, kad nesižaviu tokio pobūdžio kūryba. Estetiniu požiūriu nesu ypač jautrus. Dievinu Hermanno Nitscho kraujus ir Gleno Browno „makaliūzes“ (kas gali būti baisiau ir bjauriau?). Mėgstu kraujuose bei srutose besivoliojančius Šarūno Saukos personažus. Tačiau Augustino herojai (o jais beveik visada būna pats autorius) kelia neigiamas emocijas. Ekshibicionistiškai išsiviepę ligoniški snukiai (negaliu tų kaukių vadinti veidais) palieka slogų įspūdį. Panašūs vaizdiniai kamuoja pamačius pirštais nosį viešai šnypšiantį diedelį.

Vis dėlto palūžau. Žmogiškas smalsumas (tai dėl jo nuolat gauname per snapus!) nugalėjo. Atsidusau, įkvėpiau oro ir žengiau. Viduje pamatęs patį autorių (mėgaudamasis fotografavo savo darbus), įsitikinau, kad dailininkas, kaip fizinis asmuo, atrodo visai patraukliai. Rudos aksominės akys žvelgia svajingai, šiek tiek sentimentaliai. Veido bruožų nedarko protinės negalios grimasos. Atvirkščiai – menininko fizionomija spinduliuoja intelektą ir erudiciją. Kūnas sudėtas proporcingai, galva irgi. Charakteris (kaip buvo galima suprasti trumpo, kelias minutes trukusio stebėjimo seanso metu) taip pat nėra įžūlus. Viešoje erdvėje vyras elgėsi kultūringai, nesikeikė, asocialiais veiksmais nebandė atkreipti į save dėmesio.

Dar kartą pažvelgęs į mažesnes ir didesnes tapybines, grafines kompozicijas įsitikinau, kad ši asmenybė, kaip žmogus ir menininkas, skyla į dvi dalis. Viena yra bjauri, kita – graži. Bjaurastis yra dirbtinai stimuliuojama, grožis natūralus. Toliau analizuodamas iliuzinę (meninę) ir realią menininko dalis supratau, kad jų abiejų negalima kaip nors dirbtinai perskrosti ar perplėšti. Mene, kaip ir pasaulyje, nebūna vien juoda ir balta. Net neigiamuose dalykuose slypi pozityvių elementų.

Nepatikusias Augustino kūrybos savybes aprašiau (žr. pirmąją pastraipą). Iš patikusių – labiausiai žaviuosi autoriaus drąsa. Pirma, drąsa tapyti fotorealistiškai (tam reikia išmanyti anatomiją, įvaldyti tapybos kalbą, galų gale – turėti kruopštumo, užsispyrimo). Fotografinių priemonių pasirinkimas savaime nesuteikia išrišimo ar indulgencijos. Manau, kad tai jaučia ir pats recenzuojamasis. Todėl natūralistinį vaizdavimą Augustinas traktuoja ne kaip tikslą, o kaip priemonę. Pagrindinis jo uždavinys yra diena dienon en face, trimis ketvirčiais, profiliu stebėti ir fiksuoti savo atvaizdą (Opalkos konceptualizmui artima taktika). Tai antras ir pats svarbiausias pozityvus Augustino kūrybos bruožas.

Reguliariai ryškindamas bjauriuosius (gorgoniškuosius, medūziškuosius) asmeninės galvos aspektus (mačiusiems priminsiu, nemačiusiems aprašysiu – iš šnervių kyšantys gyvaplaukiai, gauruoti antakiai, riebaluota ševeliūra, apdribę paakių maišeliai, „padanginių“ bruožų įgyjanti pasmakrė, apgamai ir spuogai), Augustinas tarytum Persėjas neišsigąsta į akmenį stingdančio savo paties žvilgsnio.