Paskui garsus, paskui kalbas

Yra dvi „šviežiai iškeptos“ kompaktinės plokštelės – kompozitoriaus ir kompozitorės. JI čia sudėjo savo 1998–2005 metų laikotarpio kūrinius. JIS šitaip tarytum apibendrino pirmąjį savo kūrybos dešimtmetį. 2008 vasario 22 dieną, maždaug tarp pusės devintos ir devintos valandos vakaro, kompozitorius išsitarė kaip tik dabar jaučiąs norą keistis – taigi peršasi smalsumą skatinanti išvada, kad galbūt jau netolimoje ateityje išgirsime JĮ kitaip? Tad galima teigti, kad kompaktinės plokštelės pasirodė, kaip toj dainoj sakoma, nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku… Pavasarėjant. JI – Raminta Šerkšnytė. JIS – Marius Baranauskas.

Veikiausiai neatskleisiu paslapties pasakydama, kad norint visapusiškai realizuoti kai kuriuos kūrinius, reikia vienokios ar kitokios erdvės. Žvelgiant iš šios perspektyvos, styginių kvarteto ,,Chordos“ pasirodymas pretenduoja būti apibrėžtas kaip ekstremalus. Beveik neabejotina, kad ir patys atlikėjai to vakaro greitai nepamirš. Įsivaizduokite: knygų mugė didžiuliame paviljone su daugybe šmirinėjančių žmonių, kurie čia atvyko, galime spėti, vedini tikrai ne noro susikaupti ar skambant subtiliai muzikai pasinerti į kontempliacijas. ,,Chordos“ tame žmonių skruzdėlyne pagriežė R. Šerkšnytės styginių kvartetą ,,Rytų elegija“. Ir šitai jie padarė išties profesionaliai – sprendžiant bent jau iš to, kiek pavyko išgirsti. Kaip tą vakarą sakė R. Šerkšnytė, ,,daugiausia kūrybiškumo yra gamtoje“, tačiau tai ne vienintelis jos idėjų šaltinis. ,,Mėgstu pavadinimus, talpinančius daugiau nei vieną reikšmę.“ Pavyzdžiui, tokie jos kūrinių antraštėse esantys žodžiai kaip „sūkurys“ ar „aisbergas“ kompozitorei sukelia daugiau asociacijų nei vien tik plikas gamtos paveikslas. Šie žodžiai, pasak R. Šerkšnytės, plačiai vartojami ir psichologijoje; tai suteikia kūriniui tam tikrą papildomą idėjinį-emocinį užtaisą, kurio, įsivaizduojami vien tik kaip gamtos reiškiniai, jie nepajėgtų galutinai įkūnyti.

Kaip žinia, minėtas kūrinys reikalauja kamerinės aplinkos, įsiklausymo, bet svarbiausia – visiškos tylos. Ji, bent mano manymu, yra tiesiog imanentinė minėto kvarteto savybė, toji Rytuose taip vertinama tyla. Subtilūs dinaminiai kontrastai, išraiškinga instrumentų skambesio koloristinė paletė – viso to atviroje šurmuliuojančioje erdvėje išgirsti neįmanoma, nebent... esi šikšnosparnis, kuo drįsčiau suabejoti. Bet vėlgi, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – kiekvienas turėjo puikią galimybę įsitikinti, kad kamerinių kompozitorės kūrybos vaisių verta ragauti tik įsitaisius jaukiame ramybės prieglobstyje.

Ištrauka iš M. Baranausko ,,Penkių sapnų apie metalinį rūką“, kad ir paslaptingos miglos gaubiama, triukšmui pasirodė turinti gerokai stipresnį imunitetą. Elektroakustinis kompozicijos pradas leido grynosios muzikos minčiai šioje ne itin svetingoje atmosferoje įsikurti visai patogiai. Būtent tokia erdvė, sakyčiau, galbūt netgi atskleidė naują kūrinio skambėjimo kokybę – pati kompozicija ir organiškai įsiliejo į tvyrantį šurmulį, ir kartu tarsi virš jo pakilo, kad viską aplinkui persmelktų svarbiausi jos garsinių idėjų blyksniai.

Beje, M. Baranauskas, kaip ir R. Šerkšnytė, pabrėžia nemuzikinių inspiracijų svarbą savo kompozicijoms. Skambant šiam kūriniui, ekrane buvo galima išvysti paties kompozitoriaus meniškai užfiksuotus išorinio pasaulio vaizdinius, tarp kurių didžiausia dalis – trapų gamtos grožį įamžinanti regimybė. Kai kuriose nuotraukose laikas, regis, iš tikrųjų, lyg pasidavęs saldžiai grožėjimosi pačiu savimi vilionei, akimirkai sustingsta.

Yra nauja knyga. Bendrasavininkų, kurių indėlis į leidinio atsiradimą neįkainojamas, – nemažai (tekstus vertė V. Gruodytė, R. Stanevičiūtė-Goštautienė, V. Janatjeva, L. Navickaitė, L. Paulauskis, D. Stanevičiūtė, J. Vilimas, N. Vasiliauskaitė). Kaip ir dauguma straipsnių rinkinių, taip ir šis neapsiėjo be vieno svarbaus asmens, šiuo atveju, JOS. JI – knygos sudarytoja, muzikologė Rūta Stanevičiūtė-Goštautienė. Toji knyga – tai įvairių dabarties muzikologų, taip pat ir kelių filosofų straipsnių apie muziką rinktinė pavadinimu ,,Muzika kaip kultūros tekstas“.

„...Vaikystėje labai mėgdavom važinėtis dviračiais. Čiurlionio gatvėje buvo toks namas, pro kurio langą kartkartėm galėdavom išvysti tokį jau gana pamėlusį lavoną...“ Maždaug tokiu rakursu kompozitorius Šarūnas Nakas tą vakarą pažvelgė į muziką. Muzikologija, pasak jo, tiesiog įsikabinusi laikosi muzikinio kūno pjaustymo į gabalus idėjos. Tačiau kad ir kiek tas garsinis kūnas būtų knebinėjamas, viduje nuolat randama vis tas pats. O tai, be abejo, yra tvirtas kūrinio organiškumo įrodymas.

Iš esmės naująjį leidinį visi diskusijos dalyviai (R. Stanevičiūtė-Goštautienė, maestro Donatas Katkus, Š. Nakas ir filosofė Audronė Žukauskaitė) vertino labai teigiamai – tą galėjai išskaityti vien jų entuziastinguose žvilgsniuose. O filosofų interesams tą vakarą atstovavusi A. Žukauskaitė vylėsi, kad galbūt ir lietuvių filosofų akiratyje muzika, greta literatūros ir dailės, taip pat pamažu išsikovos deramas pozicijas. Nes kol kas, pripažinkime, svarstyti apie garsų meną mūsų filosofai savo veikaluose vis dar privengia.

Kaip patys svarbiausi naujosios muzikologijos antologijos privalumai buvo įvardyta labai gera terminų lituanizacija ir galimybė šia knyga sudominti ne vien tik siaurą muzikologų, bet ir gerokai platesnę skaitytojų auditoriją. Nors čia pat maestro D. Katkus aiškiai išreiškė abejonę, ar leidinys galėtų sudominti atlikėjus, mat, jo žodžiais tariant, ,,mūsų atlikėjai yra labai toli nuo visokių teorijų“.

Kaip teigė antologijos sudarytoja R. Stanevičiūtė-Goštautienė, viena iš didžiausių knygos atsiradimo paskatų buvo noras išmokti kalbėti apie muziką įdomiai. Tad kaipgi reikėtų apie ją kalbėti? Kaip tą daryti ne sausai, ne nuobodžiai, ne laikantis vieno modelio, tarsi jis būtų vienintelis įmanomas ir neginčijamas? Kaip diskusijos metu tvirtino Š. Nakas, tai yra vienas iš esminių lietuvių muzikologijos klausimų, ir tokio leidinio atsiradimas jau vien dėl to yra nepaprastai reikšmingas įvykis. Knygoje į muziką, kaip į objektą, pažvelgta iš įvairiausių pozicijų, kas rodo šios temos neišsenkamumą.

Leidiniu, kuris, be abejonės, tapo įvykiu, galima tik džiaugtis, tikėkimės, kad tokių iniciatyvų atsiras ir vėliau. O bene aktyviausias diskusijos dalyvis Š. Nakas išsakė dar ir tokią mintį, kad nuo dabar visus intelektualius žmones bus galima be vargo suskirstyti į dvi grupes: į tuos, kurie knygą perskaitė, ir į tuos, kurie jos dar neperskaitė. Kuriai iš šių grupių priklausysite jūs?