Fasbinderiška laisvės kaina

Yana Ross

Kovo 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Rainerio Wernerio Fassbinderio „Laisvės kaina“ (tikrasis pjesės pavadinimas „Laisvė Bremene“).

Per 14 kūrybos metų (1969–1982) Fassbinderis sukūrė 45 kino ir televizijos filmus, parašė 37 scenarijus ir buvo 13 scenarijų bendraautoris, vaidino 21 kitų režisierių ir 19 savo filmų, parašė 14 pjesių teatrui, 4 radijo pjeses, perrašė 6 kitų autorių pjeses, 25 pjeses režisavo teatro scenoje. Jis buvo dažniausiai užsienyje statomas pokario vokiečių dramaturgas.

Pjesę „Laisvė Bremene“ („Bremer Freiheit“) Fassbinderis parašė 1972 m., pasitelkęs tikrą istorinį faktą – XIX a. pradžioje Bremeną krėtusią nuodytojos Geesche’s Gottfried bylą. Tačiau vien realus įvykis Fassbinderio nedomino – „Laisvė Bremene“ gali būti įvardyta ir kaip juodoji komedija, ir kaip dialektinė parabolė, sukurta B. Brechto „Motušės Kuraž“ dvasia. Tragiškoje dvasios nelaisvės ir neleistinų priemonių norint iš jos išsiveržti priešpriešoje galima įžvelgti sąsajų su 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijoje sustiprėjusia terorizmo banga. Pjesėje jaučiama klasikinės vokiečių kalbos, kuria rašė Georgas Büchneris ir Friedrichas Hebbelis, ir šiuolaikinės vokiečių šnekamosios kalbos sintezė. Veiksmo centre – stipri moteris, tačiau lytis nėra lemiamas veiksnys, nes pjesės veikėjai atitinka archetipinius elgsenos modelius. „Noriu su tavimi pasimylėti“, – sako Gešė, tačiau vyras, užuot apkabinęs, talžo ją tol, kol moteris sukniumba ir susirietusi pradeda inkšti. Pagrindinė veikėja ne kartą žeminama, tačiau jai už viską svarbiau fizinio pasitenkinimo alkis. Vildamasi išsaugoti meilužį, ji net ima žudyti savo vaikus kaip Medėja. Kiekviena jos žmogžudystė – tarsi ritualas. Gešė nejaučia kaltės ir neatgailauja – tai vienišos širdies ir kūniškos meilės išalkusių įsčių auka.

Spektaklyje vaidina Rimantė Valiukaitė, Algirdas Gradauskas, Vytautas Rumšas, Vaiva Mainelytė, Evaldas Jaras, Arūnas Vozbutas, Saulius Balandis, Džiugas Siaurusaitis, Monika Bičiūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė, Rimas Giedraitis, Mindaugas Jusčius. Scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Marta Vosyliūtė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Spektaklį režisavo Nacionaliniame jau dirbusi amerikietė režisierė Yana Ross. Ją kalbina Daiva Šabasevičienė.

Tie, kurie domisi kino menu, gerai žino Rainerio Wernerio Fassbinderio vardą, tačiau Lietuvoje jis niekada nebuvo labai populiarus. Todėl medžiaga, kurią pasirinkote naujam pastatymui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kelia didelį susidomėjimą. Minėjote, kad Fassbinderis Jums ypač svarbus. Kokie jo kūrybos bruožai Jums imponuoja?

Taip, Fassbinderis pasaulyje garsus kaip kūrybos apsėstasis, iki mirties (mirė sulaukęs trisdešimt septynerių) spėjęs sukurti daugiau nei keturiasdešimt filmų ir parašyti daugiau nei dvidešimt pjesių. Tai žmogus, jautęs, kad iš gyvenimo teks išeiti anksti. Jis žinojo, kad reikia skubėti, ir iš kitų reikalavo neatsilikti. Bet vis dėlto į kultūros istoriją jis įėjo kaip kino, o ne teatro kūrėjas. Jo aktorinį išsilavinimą, jo teatro formavimą, temų paieškas, raiškos būdus užgožė jo filmų populiarumas.

Man Fassbinderis – pirmiausia teatro žmogus. Tai degantis, ieškantis ir klaidas darantis menininkas, aplink save subūręs bendraminčius, ir priešus, ir gerbėjus. Tai charizmatinė emocijų gelmė. Ir kartu – labai gyvas, aistringas ir skvarbus požiūris. Jam įdomu marginalai, gyvenimo atstumtieji, palaužtieji, jo herojai – darbininkai, prostitutės, imigrantai, žydai, homoseksualai, kitaip tariant, tie žmonės, apie kuriuos kalbėti pokario Vokietijoje ilgą laiką nebuvo priimta. Bet Fassbinderis kūrė savo dramaturgiją ant solidaus vokiečių klasikos pamato. Kurdamas jis nieko negriovė – daug ką perėmė, bet sukūrė ir daug ką nauja. Jis adaptavo vokiečių klasikus, pavyzdžiui, Kleistą, Schillerį, Büchnerį, ir kartu statė šiuolaikinį Peterį Handkę. Adaptavo Goldonį ir rašė dokumentinę dramą apie Holokaustą.

Mane domina jo asmenybės daugiabriauniškumas, gebėjimas iš visų jėgų įsibėgėti, o parkritus atsikelti ir eiti toliau. Fassbinderis suteikia energijos ir mano kūrybiniams ieškojimams.

Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį?

„Laisvę Bremene“ perskaičiau Fassbinderio pjesių rinktinėje prieš kelerius metus, kai mėginau suvokti vokiečių šiuolaikinės dramaturgijos liniją. Ypač domėjausi pobrechtiškuoju laikotarpiu, į Rytų ir Vakarų dirbtinai padalyta Vokietija. Fassbinderis nustebino savo prieštara Brechtui. Viename interviu jis taip suformulavo savo poziciją: „Brechtas – galvojantis žmogus, o aš – galvojantis ir jaučiantis.“ Fassbinderio jausmingumas, dėmesys vidiniam žmogaus pasauliui, ir gera, ir bloga gebančios daryti asmenybės dvilypumui, jausmų išraiškingumo paieškos, neorealizmas, ypač daug dėmesio išgyvenimams paskatino mane gilintis į jo kūrybą. Ši pjesė su itin konkrečiomis XIX a. veiksmo ribomis iškrenta iš šiuolaikinių Fassbinderio dramų ir jų personažų konteksto. Pjesė parašyta Bremeno teatrui užsakius – Bremene Fassbinderis daug dirbo. Ji mane pakerėjo savo absoliutizmu. Herojė Gešė Gotfryd – lyg apsėstoji. Apsėsta gyvenimo aistros, siekio turėti mylimą žmogų, pelnyti laimę bet kuria kaina. Matau žmogų, sukylantį prieš visą socialinę aplinką, moterį, ryžtingai siekiančią tikslo. Ji klysta, bet šventai tiki tuo, ką daro. Tokia aistra man suprantama ir artima.

Rinkotės iš „Bembilendo“ pažįstamus aktorius ar ieškojote kitų?

Nemėgstu oficialių atrankų, peržiūrų, – kaupiu savo įspūdžius žiūrėdama spektaklius. Vadovaujuosi tik intuicija. „Laisvės“ sumanymas ir stilistika kitokie nei „Bembilendo“ ir reikalauja ne vienminčių ansamblio, o stiprių individualybių, kurios gali pasipriešinti Gešei. Buvo labai svarbu suburti patriarchatui atstovaujančią vyrų grupę – sunkiuosius arklius, tempiančius kinkinį, kurį bando sustabdyti Gešė. Sutiko „pasikinkyti“ ir Rumšas vyresnysis, ir Evaldas Jaras. Su dideliu malonumu einu į repeticijas, nes žinau, kad mes vienas kitą nustebinsim. Aktorė Rimantė Valiukaitė, vaidinanti Gešę, kaip ir aš, apsėsta darbo ir gyvenimo. Gešės personažas pilnas prieštaravimų, kelia daugybę mįslių, kurias mums reikia įminti.

Kaip sekėsi dirbti su dailininku ir kompozitoriumi?

Aš visada ieškau lygiaverčių spektaklio kūrėjų. Svarbu pataikyti į taktą. Martynas Bialobžeskis nuolat pasiūlo naujos medžiagos, supranta ir jaučia, kokios muzikos čia reikėtų. Su Marijumi Jacovskiu rėmėmės „juodos dėžės dėžėje“ principu – siekėme sukurti uždaros dirbtinės erdvės įspūdį. Joje rutuliojasi labai ryškus, beveik utriruotas buitinis veiksmas, kurį žiūrovai stebi tarsi slapčiomis.

Jau ilgokai esate Lietuvoje. Ką galėtumėte pasakyti apie mūsų šalies teatrinę bendruomenę?

Jeigu klausiate apie žiūrovus, tai man pasirodė, kad publika gana aktyvi. Ji seka teatro procesą ir pasisako apie jį „Menų faktūros“ portale. Niujorke tokios virtualios teatralų bendruomenės tiesiog nėra. Nors teatrinis „savų“ žmonių sluoksnis labai panašus į Berlyno ar Niujorko, – jie nuolat stumdosi prie centrinio įėjimo į teatrą ir į eilinius žiūrovus žvelgia šiek tiek iš aukšto.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė