Muzika

Praeitis ir šiandiena

Andriaus Žlabio koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Edmundas Gedgaudas

iliustracija
Andrius Žlabys

Kodėl taip nutiko? Kodėl ribotos vaizduotės šveicarų dirigentas Valentinas Reymondas buvo pakviestas ne šiaip „eiliniam“ Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertui (jeigu išvis jį vertėjo kviesti ), o vasario 22-osios programai, kurioje dalyvavo kerintis pianistas Andrius Žlabys? Juk abu jie, atsitiktinumo (?) suvesti bendram muzikavimui, turėjo pasijusti kebliai.

Nuo pirmųjų Roberto Schumanno Koncerto a-moll taktų buvo aišku, kad fortepijono garsais kalba poetas. Beje, taip ir vadinasi šio kompozitoriaus ciklą „Vaikų scenos“ užsklendžianti, tarsi tylia nuoroda į šio kūrėjo credo tampanti pjesė „Der Dichter spricht“.

Virtuoziškumo nestokojančių meistrų akademiškumas dažnokai stingdo R. Schumanno Koncertą. Pagarbiai ir šaltokai „suritualintas“, jis ir mano atmintyje toks įsibuvo. Net Sviatoslavas Richteris, skambindamas Intermezzo (Andantino grazioso) dalį, muziką vertė infantiliai tipenti „ant puantų“, lyg kokią „Miegančiosios gražuolės“ fėją (ne Alyvų, gal kažkurią menkesnę). Mechaniniai žingsneliai, nailoninė šypsena, naftalinas… Taigi, toks Intermezzo. Paskui – žėrinčios finalo kaskados. Tik laikykis!

Andrius nupučia aukso, sidabro, naftalino ir dar kitokias dulkes, kad mums parodytų: „Štai koks jis, šis paveikslas.“ Dar dažais tebekvepiantis. Autoriaus jis anaiptol ne vienu atokvėpiu sukurtas – pirmoji dalis 1841 metais buvo parašyta kaip Fantazija fortepijonui ir orkestrui, dvi tolesnės – 1845-aisiais. Taip susiformavo šis Koncertas, Andriui jį perteikiant suskambąs lyg genialios improvizacijos vientisas proveržis. Pianisto pirštai fortepijono stygoms siunčia širdyje gimstančius impulsus. Jam skambinant forte, instrumento garsas daug kur netampa tiesmukai stipresnis, o tik gilesnis. Užsimezga saitas su gerokai tylesnių senųjų fortepijonų, skambėjusių aristokratų salonuose, laikais. Tik šis pianistas, persikeldamas (ir mus perkeldamas) į kitą epochą, išlieka savim. Jo klausydamasis neaptiksi nė pėdsako šiandien paplitusių mokslingų nuorodų, padedančių siekti „autentikos“. Andriaus delikati, pritildyta dinamika tampa įspūdingos koncepcijos dalimi, nė trupučio nesumenkindama kūrinio monumentalumo, o intensyvi minties ir jausmo tėkmė tris jo dalis atveria lyg dar negirdėtą poemą.

Bisui nuskambėjusi R. Schumanno „Arabeska“ iškilo, sakytum, ne iš užrašyto teksto, o iš paslaptingos genialaus įkvėpimo akimirkos, kai dar pačiam kompozitoriui baugu nubaidyti jį aplankiusią nežemišką viziją. Populiari miniatiūra salei užgniaužė amą – tokios jos dar nebuvome girdėję ir vargu ar kada beišgirsim.

O dabar pacituosiu koncerto programėlę: „Šveicarų maestro Valentine’as Reymond, Našatelio Opera Decentralis vadovas, garsėja ne tik dirigento meistriškumu, bet ir turtinga kūrybine veikla: maestro yra vieno garsiausių Europoje XX a. akademinės muzikos festivalių Les Jardins Musicaux įkūrėjas ir vadovas. V. Reymond taip pat vadovauja Europos festivalių orkestrui.“ Tai bent! O juk akivaizdu, kad taip šlovinamas šveicaras ties simfoninio orkestro pultu tėra diriguojamų kūrinių vizijos stokojantis partitūrų „materijos mėsinėtojas“. Nejau jis iš tiesų tiki, kad taip elgdamasis su Pirmąja Jeano Sibelijaus simfonija atvers šio Suomijos simboliu tapusio milžino muzikos didybę? Arba – tik šiaurės platumose gamtą ir žmogų šitaip sukrečiantį pavasarėjimo stebuklą. O gal Laisvės ir Tėvynės meilės polėkį, ne be J. Sibelijaus (iki mokyklos metų nemokėjusio suomiškai, kalbėjusio švediškai) poveikio įsibuvusį širdyse jo tėvynainių, 1939 metų žiemą apgynusių Suomiją nuo bolševikinės Rusijos ir taip įrašiusių vieną didvyriškiausių Europos istorijos puslapių? Ar pagalvojo maestro apie panašius dalykus, dėliodamas dailiai (arba ir nelabai) pagrotą simfonijos gabalėlį prie gabalėlio, ar jis paprasčiausiai norėjo mums tuo triūsu ką nors pasakyti? Liko tik didingo kūrinio šmėkla, primenanti nebent iliuzinę dabartinės Lietuvos demokratiją. O kaip buvo su Bedricho Smetanos simfonine poema „Vltava“? Na, ar begalėjom turėti iliuzijų, kad koncertui baigiantis įvyks kažkas nauja...

Tačiau Andriui Žlabiui akompanuodamas maestro kažką, regis, suvokė – netapdamas visaverčiu pianisto partneriu, bandė jam nekliudyti. Ir už tai jam ačiū.