Jų grafika

Karolis Zovė. „Lietuviškos pasakos“. Ofortas. 2007 m.

Galerijoje „Meno niša“ šiuo metu veikia dviejų jaunų (VDA studijas baigusių 2007 m.) grafikų paroda. Autoriai jauni, kūriniai vertintini nevienareikšmiškai, tad ir tekstas apie juos turėtų atsakyti į esminį klausimą: ką gi mums su jais dabar daryti?

Justas Vėbra ir Karolis Zovė pristato kruopščiai ir profesionaliai atliktus, tradicinės technikos ir formato estampus. Preciziškas, piešiniui artimas metalo raižinių atlikimas, linijos ir šešėliuotumo efekto išnaudojimas, kompoziciniai sprendimai – viskas kalba apie gerą tradicinę grafiką. Tačiau muistytis priverčia paveikslų turinys. Personažai – uodeguoti, naguoti, sparnuoti, tačiau žmogišką pavidalą ir bruožus išlaikę gyviai. Grubiai tariant, – fantastinės būtybės, primenančios fantastikos knygų viršelius ar internetinę liaudies kūrybą. Būtybės atlieka įvairius žmonių visuomenei būdingus ritualus, veiksmus ar pakliūna į padėtis, lengvai hiperbolizuotas, kartais ironiškas, dažnai alegorizuotas. Nusipiešėte fantastinės knygos iliustraciją ar alternatyvios muzikos albumo viršelį? Gerai. Maždaug toks ir yra pirmasis įspūdis.

Ką su jais darysime? Variantų yra: galima ignoruoti (bet juk mus domina jaunųjų kūryba, tiesa?), galima pabarti ir sugėdinti, kad savo gabumus naudotų kitokiam turiniui (nemanau, kad VDA dėstytojai to nedarė), galima pamėginti įlįsti į jų kailį. Kadangi nuobodokame lietuviškos dailės gyvenime išsišokimų ir mėginimų kurti kitaip trūksta nors kauk, šią iš konteksto akiplėšiškai iškrentančią parodą priėmiau kaip savotišką tolerantiškumo iššūkį.

Abu menininkai aiškiai ir tvirtai deklaruoja sąmoningą tradicinės technikos pasirinkimą, kaip priešpriešą „dizaineriškai“ dailei ir konceptualiems menams. Aiški ir argumentuota pozicija, kad meno kūriniui reikalingas tiesioginis žmogaus prisilietimas bei atlikimo įgūdžiai, yra įmanoma. Ją pagrindžia ir formalusis aptariamų kūrinių aspektas – tradicinės technikos ir raiškos priemonės, pasirinktos nepaisant šiandienos grafikos nepopuliarumo ir neefektingumo dėl mažo formato, smulkių detalių, kruopštaus ir ilgo darbo. Paveikslų iliustratyvumas, kurio autoriai neneigia, galbūt atsirado dėl to paties maišto prieš tendencijas, demonstratyviai atsisukant į romaniką, viduramžius, J. Boschą, W. Blake’ą. Tardžiau stipriai – sąmoninga fantastinių filmų ar romanų įtaka buvo paneigta. Patikėti tuo įmanoma, nors su iš populiariosios kultūros atėjusiais šablonais ir įprastinėmis asociacijomis žiūrint į šiuos paveikslus susitvarkyti sekasi nelengvai.

Paveikslų personažai – žmogiškų aistrų, baimių, įpročių ir instinktų metaforos – kažkuo primena Šarūno Saukos paveikslų gyventojus. Ne tik gausa ir nesustabdomu judėjimu, bet ir charakterių sodrumu, situacijų hiperbolizavimu, siurrealistiniu figūrų ir siužetų kūrimu, kruopščiu, „realistiniu“ nerealių situacijų vaizdavimu. Pasirinkti zoomorfizuoti figūrų pavidalai nedėkingi tik tuo, kad šią stilistiką gausiai eksploatuoja populiarioji kultūra. Tačiau šiuo atveju tiesiog reiktų išgirsti autorius, kurie tikina, kad išraiška nėra pagrindinė mintis ir šiek tiek piktinasi, kad dažniausiai jų kūriniai traktuojami būtent taip. Žmogiškosios figūros deformacija (ar žmogiškų bruožų suteikimas gyvūnui) čia naudojama kaip priemonė „pabėgti“ nuo kasdienybės, buities ir realybės, tokiu būdu akcentuojant vidinėje imperijoje vykstantį gyvenimą. Asmeniškai aš manyčiau, kad galėčiau šią mintį „pagauti“ ir be pagalbinių priemonių (uodegų, ausų, kanopų ir nagų), tačiau kita vertus – tai jau autorinis apsisprendimas, priimtas, tikiuosi, įvertinus grėsmes ir privalumus.

Justas Vėbra. „Autoritetas“. 2007 m.

Paveikslų siužetai lengvai skaitomi. Klasikiniai įvaizdžiai ir situacijų modeliai nereikalauja paaiškinimų paraštėse. J. Vėbros „Autoritetas“ (oriai sėdinčiai didžiulei pabaisai kažką gestikuliuodama aiškina mažytė pabaisėlė), „Tarp būties ir nebūties“ (medį, auginantį vieną obuolį, apsivijusi gyvatė žmogiškais bruožais, o palei jo šaknis knibžda gausybė būtybių). Bene labiausiai suintrigavo viename K. Zovės paveiksle pasirodžiusios zuikius primenančios paslaptingos figūros, akimirksniu priminusios Gintarui Beresnevičiui ramybės nedavusį Ipatijaus metraštyje minimą Zuikių dievą. Tačiau šioje vietoje įtariu sutapimą – ciklas skirtas lietuviškoms pasakoms, ne mitologijai. Nors pastarosios tema skambėtų įdomiau ir labiau argumentuotų keistųjų būtybių pasirodymą viešai. Siužetų ir įvaizdžių paprastumą galima aiškinti jaunatviškai kategorišku ir idealistiniu autorių nusiteikimu – gyvenime per daug agresijos, pykčio, susvetimėjimo, tai ir atspindi jų kūryba. Visada purkštauju išgirdusi apie kūrybą, kaip idealistinį aktą, dvasinio pasaulio išraišką ir panašius dalykus, tačiau kita vertus – ar „Pravdos“ stilius tapo privaloma norma? Ar tikrai idealizmas ir nuoširdumas yra slėptinos savybės? žinoma, bemaištaujant neretai persistengiama ir teigiama pernelyg kategoriškai, J. Vėbros ir K. Zovės kūriniai – ne išimtis. Nukenčia meno kūrinio daugiasluoksniškumas, intriga ir intelektualus ar emocinis žaidimas, pernelyg rizikingai priartėjama prie karikatūros ir banalumo. Rizikingiems žaidimams su ugnimi reikia labai daug patirties, išmanymo ir gudrumo...

Tačiau intrigos sukūrimas ir išlaikymas, flirto su žiūrovu gudrybės, intelektualios įkrovos ir įtampos – savybės, su laiku įgyjamos „lauko“ sąlygomis. Todėl K. Zovės ir J. Vėbros debiutą galerinėse erdvėse laikyčiau vykusiu – aiški, maištinga pozicija ir stilistika, atitinkanti deklaruojamas idėjas, leis kurį laiką atsiminti šias pavardes. Tobulėjimo erdvės – begalinės, man smalsu, į kurias puses nueis abu jauni grafikai. Jei tik eis...