Maestro pamoka arba gyvasis kultūros metraštis

Tokiu pavadinimu Romo Gurklio parengta ir VšĮ „Savivaldybių žinios“ išleista knyga sausio pabaigoje Vilniaus mokytojų namuose buvo pristatyta visuomenei. Sausakimša Didžioji salė buvo tarsi viena šeima, nes knyga skirta Vilniaus Žirmūnų gimnazijos muzikinių tradicijų ir orkestro „Septima“ istorijos atminčiai. Muzikines tradicijas nuo 1966-ųjų puoselėjo puikus muzikas, klarnetininkas, Lietuvos operos artistas, M.K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogas (buvęs Pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėjas) Vytautas Skripkauskas. Visi vyriausybiniai apdovanojimai, ordinai nublanksta prieš išugdytą vaiko meilę muzikai, blizgančias jo akis, kai sėdi ir groja už pulto orkestre, lenkiasi iš pasitenkinimo šaukiančiai publikai, o pradėjus žilti smilkiniams, jau trečios, ketvirtos kartos orkestrantams užgrojus, nubraukia nostalgišką ašarą.

Taip vyko ir knygos pristatymo vakarą. Gerokai pagyvenusios buvusios šios mokyklos pedagogės negalėjo neprisiminti dabartinės savivaldybės vietoje stovėjusios mokyklos, V. Skripkausko atrinktų į orkestrą vaikų. Pirmajame V. Skripkausko dienoraščio puslapyje parašytos pavardės: Audrius Rudys, Anatolijus Rimkevičius, Vladas Puzas ir kiti, dabar žinomi valstybės pareigūnai, žmonės, tapę nuoširdžiais meno gerbėjais. Tokių šioje mokykloje pedagogai išauklėjo nemažai. Užaugo netgi profesionalų: režisierius Vytautas Čibiras, aktoriai Rimgaudas Karvelis, Rolandas Butkevičius, filosofas Gytis Vaitkūnas, dailininkas dizaineris Gediminas Ruzgys, diplomatas, filosofas, olimpinis čempionas Arvydas Juozaitis ir daugelis kitų.

V. Skripkauskas – ypatinga asmenybė. Aštuonios dešimtys metų tarsi neatgulė ant jo pečių: bėgte užlekia į ketvirtą aukštą, kaip ir visais dešimtmečiais, ateina patikrinti, kaip jo auklėtiniams sekasi rytinis grojimas mokykloje nuo septintos valandos ryto, sukuria naują koncertinių išvykų projektą, seka jo realizavimą. V. Skripkauskas puikiai supranta, kaip svarbu mokiniams turėti galimybių parodyti savo darbus bendraamžiams Lietuvoje, kitų kraštų klausytojams.

Lietuvoje gauta „Auksinės paukštės“ nominacija įvertino ne tik pučiamųjų orkestro programų paruošimo meninį lygį, bet ir kūrybinių ryšių su mūsų kompozitoriais artimumą. Jų rezultatas – atsiradę orkestrui skirti nauji Algimanto Raudonikio, Rimvydo Žigaičio, kitų autorių kūriniai pučiamųjų orkestrui. „Septimos“ koncertuose, kompaktinėse plokštelėse, kūrybiniuose seminaruose platinami jie pasiekia ir kitus Lietuvos pučiamųjų orkestrus. Tačiau tai ir Lietuvos vardo propagavimas svečiose šalyse, kuriose vykusiuose festivaliuose, paskiruose koncertuose šiam mokinių orkestrui teko groti. O juk toks kolektyvas yra labai sudėtingas, nes kasmet besikeičiantis. Vyresnieji baigia mokyklą, reikia jaunesnius mokinukus paruošti naujai jų gyvenimo patirčiai: aktyviai muzikuoti. Kiek mokinių V. Skripkauskas paruošė, sunku dabar ir pasakyti. Entuziastingo muziko pedagogo rezultatyvi veikla bendrojo lavinimo mokykloje dirbant su pūtikais Lietuvoje neturi analogų. Čia ne Vokietija. „Tie vaikai, kurie pamilsta muziką, sunkiai su ja skiriasi“, – knygelėje rašo pats V. Skripkauskas. Išties, dabar prie radijo imtuvų, užgirdę grojančius pūtikus, priglunda vyresnieji: o gal šio orkestro akorde išgirsiu ir nedrąsų savo balselį?

V. Skripkauskas atmena savo gyvenimo vingius. Puikiai jaučiantis kitą žmogų, smalsus vyrukas pateko į Panevėžį. Mokėsi Muzikos mokykloje. Karas, pirmieji pokario metai. Gyveno vargingai, tačiau pasižymėjo kaip sportininkas, o muzikinio gyvenimo entuziazmui nebuvo ribų. Panevėžyje suorganizavo Ekonominės mokyklos dainų ir šokių ansamblį. Beveik bendraamžius moksleivius auklėjo lietuvybės dvasia.

Gan sudėtingos konstrukcijos knygelėje „Maestro pamoka“ daug, tačiau neįkyriai pateikiamų minčių apie muziką, V. Skripkausko mokyklos bendruomenės gyvenimą, žmones... Taigi ir apie orkestro vadovo V. Skripkausko ateities planus, šeimą. Juk jo žmona Palmira Breivytė-Skripkauskienė – taip pat muzikė, ilgametė Operos ir baleto teatro arfininkė. Užauginti vaikai išsilakstė po pasaulį. Namuose puikuojasi jau kurį laiką nutilusi gražuolė p. Palmiros arfa.

Tačiau V. Skripkauskas vis dar nerimsta: plokštelės, įrašai radijo studijoje, pasiruošimas koncertinėms išvykoms, jubiliejinės dainų šventės renginiams ir t.t. Kaip ir jaunystėje, V. Skripkauskas ieško naujo, vaikus intriguojančio repertuaro, ruošia solistus, draugauja su rėmėjais...

Knygelėje, kurioje daug mozaikiškai fiksuotų faktų, atsiminimų, emocingų praeities vertinimų, orkestro „Septima“ vadovo V. Skripkausko dienoraščių puslapių, atsiskleidžia labai turtingas Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos gyvenimas ir muziko V. Skripkausko pastangos į gyvenimą išleisti kuo daugiau kūrybingų ir menui neabejingų žmonių. Metodika, kuria V. Skripkauskas vadovaujasi darbe, gali būti priimtina tik tokiems pat labai darbštiems, mylintiems vaikus, diplomatiškiems, pareigingiems ir giliai meną suvokiantiems muzikams. Mes privalome tokius muzikus matyti, gerbti, padėti, nes jų darbas – gyvenimo auka vardan Lietuvos ateities.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė