Angelas naikintojas iš Teksaso

„Šioje šalyje nėra vietos senukams“

Brolių Coenų filmas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country for Old Men“), sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy romaną, sekmadienį pelnė keturis „Oskarus“ – už geriausią filmą, geriausią režisūrą, geriausią adaptuotą scenarijų ir geriausią antro plano vyro vaidmenį Javierui Bardemui. Retai nekyla abejonių, ar geriausiu metų filmu pripažintas kūrinys liks kino istorijoje. Dėl šio Coenų kūrinio abejoti neverta. Kita vertus, vargu ar kada nors anksčiau „Oskaras“ buvo skirtas tokiam juodam, pesimistiškam filmui. Tačiau ar tai iš tikrųjų liudija amerikiečių kino grįžimą prie rimtų temų ir sudėtingos kalbos, gal dar per anksti tvirtinti. Nors būtent su Coenų „Bartono Finko“ triumfu Kanų kino festivalyje 1990 m. siejamas postmodernizmo įsigalėjimas šių dienų amerikiečių kine. Tačiau Coenai visada buvo pernelyg sudėtingi ir rafinuoti eiliniams žiūrovams. Ir kurdami žavingus senojo kino pastišus („Žmogus, kurio nebuvo“), ir bandydami suvokti provincijos ir prievartos mitologiją amerikiečių kultūroje („Fargo“), ir net kurdami tiesiog niekuo neįpareigojantį klasikinės komedijos perdirbinį („Užversti bobutę“). Nors iš pirmo žvilgsnio „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ neprimena įprastų Coenų intertekstualių žaidimų su kino istorija ir mitologija, ir jame yra kūrėjų pamėgtas antrasis pasakojimo dugnas, specifiškas humoro ir „kruvino“ kino derinys, filme susilieja farsas, net groteskas ir gryna bergmaniška metafizika.

Jau filmo pavadinimas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ liudija, kad pagrindinė jo tema – senųjų, dabar dažnai pavadinamų senamadiškomis, vertybių išnykimas. Filmo veiksmas nukelia į 9-ojo dešimtmečio pradžios Teksasą. Jo dykynėse medžiodamas antilopę, Vietnamo karo veteranas Levelynas (Josh Brolin) aptinka narkotikų mafijos „mūšio“ vietą. Mafijozai išžudė vienas kitą, ir Levelynas tampa lagamino su dviem milijonais dolerių savininku. Tačiau rasti lagamino pasiunčiamas samdomas žudikas Antonas Čiguras. Javieras Bardemas genialiai suvaidina šį keistą personažą – tai ir žudikas psichopatas, ir savotiškas kine jau Luiso Bunuelio perfrazuotas angelas naikintojas, ir absoliutaus blogio įsikūnijimas, ir net travestuota „Septintojo antspaudo“ Mirtis. Madingos 7-ojo dešimtmečio šukuosenos ir tuščio žvilgsnio personažas nežaidžia šachmatais – jam užtenka monetos, kuri nulems, kas liks gyvas, o kas taps dujinio gyvūnams žudyti skirto įtaiso auka. Tačiau iš jo neatimsi vieno – Čiguras bet kuriomis aplinkybėmis laikosi duoto žodžio. Jei prižadėjo nužudyti, būtinai tai ir padarys.

Tarp Levelyno ir Čiguro yra trečias svarbus filmo personažas – Tommy Lee Joneso suvaidintas šerifas Belas. Jis – filmo pasakotojas, įvykių komentuotojas ir stebėtojas. Būtent šerifas, kurio seneliai ir tėvas taip pat buvo tvarkos ir teisingumo saugotojai, ir konstatuoja tą senųjų vertybių mirtį. Belas suvokia, kad yra bejėgis prieš visuotinai įsigalintį godulį ir kvailybę. Jis supranta, kad blogis yra neišnaikinamas, kad jis nuolat triumfuoja šiame sugedusiame ir tuščiame it niekieno žemė pasaulyje. Šerifas nujaučia, kad Levelynas įsipainiojo į mirtiną žaidimą, bet elgiasi, sakytumei, vangiai. Jis mato artėjančią apokalipsę, kuriai niekas nebegali pasipriešinti. Savąją šerifas gal kiek nutolins netrukus išeidamas pensijon. Toje moralinėje dykumoje, kuria tapo jo šalis, išgyvens tik stipriausi, bet tikrai ne doriausi ir geriausi.

„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ Coenai sulieja įvairiausius žanrus. Čia rasi ir kelio filmo, ir trilerio, ir vesterno motyvų, kurie visai netrikdo, nes režisieriai moka sukurti išties idealų pasakojimą. Jie pasakoja virtuoziškai. Filme nerasi nė vieno nereikalingo epizodo, kiekvienas poelgis, kiekvienas personažas yra motyvuotas, montažinis perėjimas – akivaizdus, ritmas – idealiai pritaikytas prie veiksmo. Niekas netrukdo pasinerti į melancholišką filmo atmosferą, verčiančią susitaikyti su išėjimu, senojo pasaulio ir jo vertybių išnykimu. Kita vertus, ne viename epizode Coenai primena, kad visa tai – tik utopija. Naujasis nuostabusis pasaulis visada buvo pritvinkęs kraujo ir prievartos. Tai liudija ir Belo šeimos istorija. Dabartinė prievarta neatsirado tuščioje vietoje. Ji čia buvo nuolat, nes prievartos troškimas užkoduotas žmogaus prigimtyje. Tik dabar pasaulis jau visiškai paklūsta prievartai, glūdėjusiai ir šalies, kurioje nebeliko vietos senukams, ištakose.

Coenai – ne tik puikūs pasakotojai. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ jie perkelia žiūrovus į mito teritoriją, kurioje ir tarpsta tikrasis kinas. Rogerio Deakinso meistriškai nufilmuotos begalinės, kaitros išblukintos Teksaso erdvės, laike tarsi sustingę moteliai, tradiciniai filmo personažai – samdomi žudikai (visiškai archetipišką savim pasitikintį kvailelį puikiai suvaidino Woody Harrelsonas), mafijozai, narkotikų baronai, policininkai – tai kartu ir kino archetipai, dar kartą pabrėžiantys jo prigimtį. Tik anksčiau ta prigimtis nuolat primindavo, kad gėris galiausiai nugali. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ teigia, kad dabar jis nuolat pralaimi. Nes net gyvenimas ir mirtis priklauso tik nuo to, kaip nukris moneta.

Živilė Pipinytė