Įvaizdis: mergina, bijanti likti senmerge

Vidurinės mokyklos laikais buvo populiarus toks anekdotas:

– Stasyte, žinai, šiandien mane bernai kibino!

– Tikrai? Sekasi gi tau, Maryte! Ir kaip gi jie tave kibino?

– Ogi karviašūdžiais lauke apmėtė!

Lietuva ir yra ta Marytė (Marijos žemė). Bet tikrai ne Marytė Melnikaitė, tai yra ne „drąsi šalis“, kaip funkcionieriai, susimokę su verslininkais, bando mus įtikinti. Ji tiesiog labai nori patikti, taip nori patikti! Pasiruošusi net gatvėje su raudonais aukštakulniais atsistoti, kad tik kokia nors „geresnė“ valstybė ją „padarytų“. Ar kad bent menkiausią dėmesį jai parodytų, nors ir neigiamą.

Atrodė, girtų britų, bliaunančių, vemiančių ir besišlapinančių Vilniaus senamiesčio gatvėse, jau buvo sumažėję, tarsi jau buvo kažkaip pavykę nusimesti vietos, tinkamiausios vakariečių bernvakariams, įvaizdį ir atsikratyti bent dalies pas mus atvažiuojančių lėbautojų ir pigios sovietinės egzotikos mėgėjų, tačiau štai ir vėl: projekto „1984. Išgyvenimo drama“ vadovė per televiziją džiūgavo, kad jų renginį „pamėgo bernvakarių dalyviai“. Tai pasisekė tau, Maryte! Ilgalaikės užsienio investicijos – garantuotos. Be abejo, kiekvienas(-a) turi teisę užsiimti komercija, ypač jei tam yra paklausa: steigti striptizo barus, rodyti „išgyvenimo dramas“ ir kitaip tenkinti primityvių potyrių mėgėjus, gaudamas(-a) iš to pelną, bet kodėl tokią veiklą reikia finansuoti iš valstybės biudžeto, reklamuoti valstybiniu lygiu ir vadinti Lietuvos kultūra? Verčiau duokite Jonui Vaitkui iš biudžeto tiek pinigų, kad galėtų pragyventi statydamas gerus teatro spektaklius, kad jam nereikėtų užsiimti šitokia pornografija. Pornografiją (jos paklausa visada bus) tegul daro mažiau talentingi režisieriai. Tačiau liūdna, kad šiuo atveju, atrodo, žymaus režisieriaus vardu buvo tiesiog pasinaudota funkcionierių akims apdumti: jeigu daro Vaitkus, vadinasi, tai – kultūra.

Džiūgaujama net ir Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje tinklalapyje: girdi, britų televizijos kanalas „Channel 5“ važiavo į Lietuvą filmuoti renginio „1984. Išgyvenimo drama“. Ambasados interneto svetainėje rašoma: „Britams labai įdomu pamatyti, pajusti, ką mes išgyvenome ir kaip gyvenome būdami Sovietų Sąjungos dalimi. Atvykę į Vilnių, jie pirmiausiai nori pamatyti KGB muziejų. „Išgyvenimo dramos“ projektą šiuo metu aktyviai pristatome Jungtinės Karalystės žiniasklaidai įvairių renginių metu ir jau yra nemažai žurnalistų, planuojančių atvykti apie jį parašyti. Five News komanda bus pirmoji įspūdžius patirtus sovietiniame bunkeryje pristatysianti britų žiūrovams“, – sako kelionę britų žurnalistams rengiančio Lietuvos turizmo informacijos centro (TIC) Londone direktorė Indrė Trakimaitė“ (citatos kalba ir skyryba netaisyta). Tik kad KGB muziejus, kaip jį, pataikaudama savo klientams, vadina gerb. direktorė, vargu ar skirtas pramogai kaip minėtoji „Išgyvenimo drama“, nors šiame pasaže tarp jų prikišamai padėtas lygybės ženklas.

Deja, šioje informacijoje visai neužsimenama apie tai, kad „Channel 5“ kanalas, rodantis daugiausia pigias muilo operas, „freak show“ („Berniukas su ausimis ant užpakalio“, „Mergaitė su šešiais speneliais“ ir pan.) ir „seksą vargšams“, yra tokio žemo lygio, kad Anglijoje jau seniai tapo nuolatiniu pajuokų objektu.

Lietuva, tarsi beviltiška moterų žurnalų skaitytoja, stengiasi matyti save vyrų, tai yra tų „geresniųjų“ valstybių, akimis. Geniali įvaizdžio kūrėjų idėja keisti Lietuvos vardą dėl to, kad kažkas kažkur nesugeba jo ištarti, iš tiesų patraukė „Reuters“ naujienų agentūros ir kitų valstybių dėmesį, kaip per televiziją gyrėsi liūdnai pagarsėjęs Laurynas Bučalis, bet kaip patraukė? Karviašūdžiais mus apmėtė, ir tiek. Jų kvapo dar ilgai nenusiplausime. Tie patys mistiniai „ekspertai“ (įdomu, kas jie tokie?) aktyviai perša mintį, kad Vilniui būtinai reikia „didelio, ekstravagantiško, naujomis technologijomis paremto pastato“ (nes juk Valdovų rūmų statybų versmė netrukus išseks). Akivaizdu, kad šie ponai vienoje šutvėje su tais, kurie stumia nepaprastai rizikingą Guggenheimo muziejų Vilniuje, neva kultūrai ir ekonomikai pagyvinti, o iš tiesų tam, kad patys galėtų pasidaryti iš to daaaaaug pinigų. Kaip sėkmingą tokio pastato pavyzdį jie pateikia ir „Millenium Dome“ (Tūkstantmečio kupolas) Londone. Kaip ir VEKS 2009, čia įžūliai naudojamasi informacijos tarp platesnių gyventojų sluoksnių stoka ir tuo, kad žmonės tiesiog nesigilina į tokių projektų esmę. Iš tiesų „Millenium Dome“ patyrė visišką fiasko, kaip kiaulė muilą prarijęs milijardus mokesčių mokėtojų pinigų. Kaip vieša erdvė ir „liaudies pasiekimų“ paroda jis veikė tik vienus metus, ir tai nuostolingai, nesutraukdamas nė pusės numatytų lankytojų net ir turistų užplūstame Londone (plg. VEKS 2009 prognozes dėl lankytojų). O paskui net kelerius metus riogsojo tuščias ir nenaudojamas, tačiau toliau rydamas didžiules biudžeto lėšas vien tam, kad nesugriūtų. Kai pagalvoji, gal Lietuva ir nėra kvaila mergina, bijanti likti senmerge. Gal veikiau ji yra mergina, neturto pastūmėta į sutenerių (ekspertų) rankas ir priversta užsiimti prostitucija?

Tačiau egzistuoja ir kita Lietuvos įvaizdžio pusė – anglai turi posakį „doom and gloom“ (pražūtis ir neviltis): nuo Lietuvos prezidento kalbos Londono Ekonomikos mokykloje iki „Menų spaustuvės“ direktoriaus laiško anglų aktoriams, Lietuvos atstovai nuolatos transliuoja užsieniui, galbūt net nesąmoningai, tokią mintį: Lietuvoje šiuo metu labai sudėtinga ir sunki padėtis! Ar šitaip tikimasi prisivilioti investicijas – sukėlus užuojautą vargšei Marytei? O gal čia vėl koją pakiša per didelis pasitikėjimas savo anglų kalbos žiniomis arba vertėjų neįgalumas? Iš tokių dalykų ir kuriasi valstybės įvaizdis – natūraliai, savaime, o ne išgalvojant ir primetant jį dirbtinai.