Mirtis Berlyne

„Vėjavaikė“

Mike’as Leigh sako: „Filmas „Vėjavaikė“ („Happy-go-lucky“) turėjo parodyti mano požiūrį į pasaulį – norėjau sukurti filmą, kuris bus gyvenimo pagarbinimas. Neabejoju, kad XXI amžiaus pradžioje esame kelio į susinaikinimą tiesiojoje. Puikiai suprantu, kad šiandien geras tonas yra niurzgėti, beje, ir kartais aš pasiduodu šiai madai. Bet kartu matau, kad kažkur ten, tikrame pasaulyje, yra žmonių, bandančių su visu tuo susidoroti. Jie mąsto pozityviai. Užuot nuleidę rankas, jie, pavyzdžiui, moko vaikus. Juk nėra geresnio būdo pasirūpinti visų mūsų ateitimi.“

Vos prasidėjus „Vėjavaikei“ iš ekrano padvelkia didmiesčio realybė. Kadre dviračiu važiuoja gyvo veido trisdešimtmetė. Heroję suvaidinusi Sally Hawkins savo „Sidabrinio lokio“ nusipelnė labiau už visus kitus. Aktorės sukurta herojė yra konkreti, tikra ir kartu šiek tiek primena klouną. Ji apsikarsčiusi visais įmanomais pigiose parduotuvėse pardavinėjamais papuošalais ir nė iš tolo neprimena elegantiškos damos. Greičiau gerokai paaugusią Pepę Ilgakojinę. Ir jos vardas panašus – Popi. Mergina pastato dviratį prie knygų parduotuvės, užeina į ją, smalsiai varto vaikiškas knygas ir pagiria milžinišką perdėm rimto pardavėjo beretę. Netrukus paaiškėja, kad ši keistuolė (ilgai įrodinėjau vienai kolegei, kad Popi – visai ne pamišėlė ir „nepavažiavusi“, o atvirkščiai, labai mielas, rutinai nepasiduodantis ir smalsus gyvenimo žmogus) yra pradinukų mokytoja. Ji dirba su vaikais taip pat aistringai, kaip penktadienio naktį siaučia su draugėmis klube, yra atvira, nuoširdi, šypsosi savo mokiniams ir apskritai žmonėms. Ji nori, kad visiems būtų gerai, kad visi būtų laimingi. Tačiau Popi nėra ribota ar paviršutiniška paprastuolė. Ji puikiai mato tamsiąją gyvenimo pusę, bet nesitenkina vien jos konstatavimu: pačiuose niūriausiuose filmo epizoduose – kai vėlų vakarą Popi kalbasi su valkata ar kai ji bando suvokti vieno mokinio agresyvumo priežastis, iš „Vėjavaikės“ herojės sklinda nuoširdi empatija. Būtent sugebėjimas užjausti, noras suprasti kitus ir paverčia ją laimingu žmogumi. Skambūs žodžiai? Bet Leigh iš tikrųjų rodo laimingą žmogų. Beje, ir pati herojė to neslepia. Ji yra laiminga, nes nesiekia to, kas neįmanoma, – turtų, išskirtinės vietos gyvenime, prestižo, ypatingo vyriškio. Ji nuolat skuba, kalba greitakalbe, yra visada pasirengusi padėti. Jau dešimt metų gyvendama kartu su kita mokytoja – savo geriausia drauge, ji palieka vietos ir meilės nuotykiams su vyrais. Nesuprasi, ar ji ilgisi pastovesnių santykių, šeimos. Greičiausiai tam dar neatėjo laikas. O svarbiausia, kad Popi moka nesijausti nelaiminga ir niekam neturi pretenzijų. Ji puikiai suvokia, kad gyvenimas nėra rožėm klotas, bet žino ir tai, kad niekas neateina savaime, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus. Nuo to, kaip jis pasižiūrės į kitą ir, užuot pasišaipęs iš kvailos beretės, pasakys tam žmogui, kuriam beretė akivaizdžiai turi kažką kompensuoti (asmeninės laisvės, originalumo, saviraiškos pojūtį ar dar kažką daugiau), kad ji jam tinka. Nors gal kartais ir beretė gali suteikti laimės pojūtį? Kaip pasižiūrėsi. Bent jau Leigh, regis, tuo neabejoja – jo filmas grūste prigrūstas visokiausių, net labai absurdiškų daiktų.

Su jais į filmą grįžta tragikomiškų istorijų pasakotojas, smalsus gyvenimo ir kintančių papročių stebėtojas Leigh, kuris mums gerai pažįstamas ne tik iš kadaise retrospektyvoje Vilniuje rodytų filmų, bet ir nuolat prisimenamų „Paslapčių ir melagysčių“. Man Leigh yra tarsi koks šiuolaikinis Balzacas – naujųjų papročių stebėtojas ir metraštininkas, fiksuojantis kiekvieną detalę, kiekvieną pokytį. Neabejoju, kad ateities antropologai daugiausia žinių apie Londono gyventojus, jų įpročius, pomėgius, madas pasisems iš būtent šio režisieriaus filmų. Jo filmuose niekad nebūna nereikalingų žmonių.

Dar viena svarbi šio filmo tema yra mokymas ir mokymasis. Filme Popi susiduria ne tik su savo kolegomis – pradinių klasių mokytojais, bet ir su niūriu ir autoritarišku vairavimo mokytoju (kai prie knygyno pavagia dviratį, tampa akivaizdu, kad be automobilio Popi neišsivers). Autoritariškas instruktorius, kurį erzina absoliučiai viskas, ne tik Popi požiūris į gyvenimą ir jos idiotiški vairavimui nepritaikyti aukštakulniai bateliai, bet ir visa žmonija, be abejo, lengvai atpažįstamas. Jis nenori mokyti – dalytis žiniomis ir patirtimi kaip, tarkime, Popi, jo tikslas – visus mokinius priversti elgtis taip, kaip jis mano esant teisinga. Dar viena Popi sutikta mokytoja – ispanė, mokanti aptingusius londoniečius flamenko gudrybių. Žinoma, ji taip pat moko ne tik šokio, bet ir požiūrio į gyvenimą, sugebėjimo jam pasipriešinti, su juo susikauti. Bet viena nuostabiausių filmo scenų yra ta, kai netikėtai pačiai mokytojai šokio pamoka pavirsta monologu apie kitos suviliotą jos vyrą. Apskritai visas Leigh filmas yra išmintinga režisieriaus pamoka apie mokslą gyventi ir būti laimingam. Tačiau šis filmas – šviesi išimtis iš gausybės Berlinalės filmų, aprašinėjančių visas nelaimės ir mirties apraiškas bei jų formas.

Tamsios spalvos ir neviltis

Pastaraisiais metais jau ir Berlyno konkurse ima atsirasti ne tik vaidybinių filmų. Sekant Kanų pavyzdžiu, į Berlyno konkursą įtraukiami animaciniai ir dokumentiniai filmai. Šiemet vieną pagrindinių prizų pelnęs Errolo Morriso filmas „Standartinė veikimo procedūra“ išsiskiria iš gausybės amerikiečių dokumentinių filmų apie karą Irake. Morriso režisūra man yra visiška bene populiariausio amerikiečių dokumentininko Michaelo Moore’o priešingybė. Moore’as nuolat manipuliuoja dokumentiniais kadrais, prikuria naujas jų prasmes ir naujus kontekstus, nesibodi atviros agitacijos. Morrisas nesikiša į filmuojamą tikrovę, niekad jos nekomentuoja skambiomis ir todėl dažniausiai demagogiškomis frazėmis „nuo autoriaus“. Jis sugeba perteikti filmo esmę, leisdamas kalbėti pagrindiniams personažams, priversdamas juos atskleisti dažnai ir jiems patiems nesuvokiamus sielos užkaborius. Taip atsitiko ir šiame filme. Režisierius ima gana gerai žinomą ir žiniasklaidos bei to paties Moore’o, regis, visiškai išnaudotą Abu Graibo kalėjimo Irake kalinių fotografavimo 2004-aisiais faktą. Užuot žodingai piktinęsis, aimanavęs ar dar kitaip smerkęs, jis priverčia ir žiūrovus, ir pačius įvykių dalyvius tarsi iš naujo išgyventi tai, kas tada įvyko, ir atskleidžia to fotografavimo užkulisius. Morriso netenkina jau žinoma informacija. Jis susirado fotografijų autorius ir kartu personažus – amerikiečių kareivius ir kalėjimo sargybinius, pasitelkė bylą tyrusį ekspertą ir dokumentiškai tiksliai atkūrė dieną, kai buvo fotografuojami, žeminami, kankinami Abu Graibo kaliniai. Didžiausią įspūdį filme palieka net ne Piero Paolo Pasolini „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ kadrus primenančios fotografijos (tiksli lenkų kritiko Tadeuszo Sobolewskio pastaba!) ar mobiliaisiais telefonais nufilmuotos fotografavimo aplinkybės, bet įvykių dalyvių refleksijos, prisiminimai, požiūris į tai, kas įvyko, dabartiniai savęs vertinimai.

„Standartinė veikimo procedūra“

Tai, kas Moore’ui ir žiniasklaidai buvo tik dar vienas sensacingas faktas, Morriso filme tampa tikra psichodrama. Filmuodamas tik stambius savo herojų veidų planus, Morrisas priverčia prabilti kiekvieną pasakotojo raukšlelę, rėksmingos spalvos lūpdažio pėdsaką ant lūpų, žvilgsnį. Be abejo, „Standartinė veikimo procedūra“ – tai taip pat reginys. Tik visai kito pobūdžio. Iš to, kaip filmo herojai prisimena prievartą prieš kalinius, jos aplinkybes, jos poveikį tolesniam gyvenimui, kaip jie bando teisintis, esą tuo metu buvo svarbiausia pagauti Saddamą, todėl buvo toleruojami kankinimai, padėsiantys išgauti reikalingą informaciją apie nusikaltėlius, žiūrovams sudaroma galimybė suvokti tikrąsias tų nuotraukų atsiradimo priežastis, kurios rodo, kaip intensyviai tie žmonės išgyveno prievartos ir seksualumo ryšį. Regis, seksualumas jiems ir neatsiejamas nuo pasityčiojimo, prievartos. Net save jie fotografuoja panašiai kaip kalinius – žeminančiomis pozomis, pavyzdžiui, viena mergina į tarpkojį įsikišusi bananą. Supranti, kad nuotraukos su kaliniais – tik tų specifiškų nuolat stresą išgyvenančių kareivių žaidimų tęsinys.

Viena vertus, tos nuotraukos – primityvios ir banalios. Sargybiniai ir sargybinės bando būti panašūs į kadaise matytų filmų personažus. Kita vertus, ta banalybė dar labiau pagilina siaubą. Supranti, kad visa karo atmosfera ir sukūrė tuos Goyą primenančius Abu Graibo „Kapričios“. Nuotraukose kaliniai fotografuojami nuogi, jų veidai uždengti gobtuvais, jie prikaustyti prie kamerų grotų, imituojantys seksualinius aktus, pjudomi šunimis ir pan. Filmo pavadinimas „Standartinė veikimo procedūra“ išryškina ir dar vieną nežinomą šio nusikaltimo aspektą. Tyrimą atlikęs specialistas paaiškina skirtumą tarp kriminalinio nusikaltimo ir standartinės veikimo procedūros. Riba beveik nepastebima. Pasirodo, nuogo kalinio prirakinimas siekiant išgauti informaciją visai nėra nusikaltimas. Reikia specialisto, kad tiksliai ir kruopščiai paaiškintų tuos skirtumus, kurių subtilybes dabar jau nuteisti kalėjimo sargybiniai – skandalo dalyviai – abejoju, ar sugeba suvokti. Kita vertus, filmas neišvengė ir, mano galva, visai nereikalingų vaidybinių epizodų, kuriuose taip pat atkuriama kalėjimo atmosfera. Laimei, jų nėra daug.

Blogio banalybė iškyla ir dar viename Berlinalės filme, tik jau kalbančiame apie praėjusio amžiaus karinius nusikaltimus. Ne konkurse parodyta Andrzejaus Wajdos „Katynė“ buvo vienas geriausiai sutiktų festivalio filmų. Prieš pusmetį gana santūriai filmą vertinę lenkų kritikai prisipažino, kad peržiūra Berlyne, susikaupimas ir aplodismentai po seanso, taip pat nepaprastai gyva spaudos konferencija, kurioje daugiausia klausimų uždavinėjo rusų kritikai, leido ir jiems kitaip pažvelgti į filmą, pamatyti tai, kas praslydo namuose. Beje, „Katynė“ buvo vienintelis Berlinalės filmas, kurį pasižiūrėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Šiemet Berlyno filmuose dažniausiai pagrindiniai personažai buvo mirtis, prievarta, neviltis. Šiuolaikiniams filmams tarsi antrino Luiso Bunuelio retrospektyva. Didžiojo meistro filmuose taip pat nuolat kartojasi prievartos ir mirties motyvas. Tada, kai jis kūrė, kino kūrėjai dar neišpažino politinio korektiškumo. Todėl Bunuelio filmuose žmonių žiaurumui nuolat antrina dokumentiškai nufilmuoti gyvūnų pasaulio vaizdai – lapė pasigardžiuodama ilgame kadre drasko ką tik pasigautą vištą, galvą praradusį, bet dar agonijoje besiraitantį pitoną džiunglėse bematant suryja milijonai skruzdėlių... Bunuelis beveik kiekviename filme rodo mušamus, skriaudžiamus, prievartaujamus, mirštančius vaikus, tarsi pritardamas Fiodorui Dostojevskiui, klaususiam, ko verta vaiko ašara. Prievarta, mirtis ir žiaurumas Bunuelio filmuose yra amžini, nes jie slypi žmogaus prigimtyje. Bene vienintelis šviesiosios pasaulio pusės atvaizdas festivalyje buvo Mike’o Leigh „Vėjavaikė“. Bet būtent dėl jos šiemet ir vertėjo važiuoti į Berlyną.

Berlynas – Vilnius