Et, Raimi, Raimi...

M. Požerskytės nuotr.

Kalbėdami apie mirusį draugą, kalbame apie savo mirtį, apie tą savo dalį, kurią nusineša kitas žmogus ir kuri užgęsta kartu su juo.

Juan Manuel De Prada

Rašinius apie jaunystės, studijų draugus ir jų kūrybą reikia rašyti laiku. Rašyti apie „garsų Lietuvos tapytoją Raimundą Sližį, kuris mirė eidamas 56-uosius metus“ (kaip pranešė LR televizijos žinių laida „Panorama“), – visai kitas reikalas. Tačiau kada tai būtų buvę – laiku?

Kai stebėjai pirmųjų Raimundo paveikslų gimimą, matei, kaip stiepiasi, bręsta talentas – atrodė, na, dar ne laikas. Spėsim, palauksim tikros brandos, o tada tai jau parašysim! Kai buvo pati branda, kai Raimundas kūrė didžiąsias šokių kompozicijas – buvo matyti, kad kiekviena drobė alsuoja tikros meninės savasties gyvybingumu. Savasties, nuo kurios prasideda tikras menininkas. Ne, dar atrodė ne laikas. Na, dar truputį palauksim, kol Raimundas pakils iki pačios viršūnės! O tada jau... Po to atėjo žiūrovų pripažinimo, vertinimo ir kolekcionierių laikas. Ką čia antrinsi, pataikausi žiūrovui ir kolekcionieriui. Atsigręžus atgal į ankstyvesnę Raimundo Sližio kūrybą, anuomet atrodė – jau kiek pavėluota. Na, dabar ne laikas, o trumpalaikis kūrybinis atoslūgis. O dabar – laiku?

Raimundas visada ilgėjosi šeimos. Studijų metais, o ir vėliau, jis mėgdavo lankytis gausiose darniose šeimose ir itin vertino giminiškus ryšius. Ateidavo, tyliai išgerdavo arbatos ir palikdavo suglumusius namų šeimininkus spėlioti – ko buvo atėjęs, ką norėjo pasakyti ar išgirsti. Tiesa, emocija slypėdavo pauzėse tarp žodžių, žvilgsnio gelmėje. Ir prieštaraujančiuose, susikryžiuojančiuose ar pritariančiuose akių atspindžiuose.

Ir atrodo, kad ta didžioji šeima jam buvo menininkų šeima. Raimundas vertino ir gerbė menininkų pastangas. Stebėjomės, kai jis vieną geriausių drobių galėjo imti ir išmainyti, pavyzdžiui, į džiazo trio plokštelę. Atrodė, kokie čia gali būti mainai?! Bet blato ir deficito epochoje taip buvo.

Net vėlyvą rudenį, ankstyvą pavasarį vaikščiodavo trumpamarškinis ir atrodė, kad Raimundo jokia liga neįkas. Studijų metais jis buvo tylus, santūrus, nors jo boksininko išvaizda gąsdindavo miesčionis, snobus. Dar ir šiandien, rodos, girdžiu žvalų jo kareiviškų kerzinių batų kaukšėjimą akademijos koridoriuose. Matau jo kareivišką uniformą (o kitokios ir neturėjo) ir prisimenu jo pirmą „pasaulietinį“ švarką su raudona aksomine varlyte, kuriuos pirkome visi būriu.

Raimundas Sližys buvo nepagaunamas ir slidus, kaip ir jo pamėgti, studijų laikais tapyti gekonai, driežiukai. Pažeidžiamas lygiai tiek, kiek leido sau būti ironiškas, pašaipus. Kai jau atrodė, kad jį supranti, perpratai, jis jau būdavo išsprūdęs, atsidūręs už mūsų supratimo ribų. Toliausiai nutoldavo tada, kai atrodė, kad priartėjo arčiausiai. Kuo daugiau apie Raimundą žinojai, juo daugiau likdavo nežinoma.

Sieninės tapybos studijos pas profesorę Sofiją Veiverytę paliko didžiulį pėdsaką jo kūryboje ir suformavo jo netradicinį požiūrį į tapybą. Drobę jis tapydavo taip, lyg ilgėtųsi ir nujaustų esant sieną. Tobulą sieną – idealiai nugruntuotą, nugludintą ir paruoštą al fresco, buon fresco. Raimundo tapybos dažas nebuvo storas. Nemėgo tapytojas tokių įprastų to meto lietuvių tapybai žemės kilmės dažų – nevertino dirvožemio kolorito. Studijų metais daug piešė, žavėjosi kvatročento tapyba, temperos technika profiliu nutapytais Sandro Botticelli ir Piero della Francescos portretais. Šiandien skęstame geros leidybos knygų liūne ir į pašto dėžutę primetama ant paties storiausio kreidinio popieriaus prispausdintų vienadienių lankstinukų, skrajučių. Sunku patikėti, kaip mes tuomet džiaugdavomės, rėmindavome kaip brangenybes ir vieni kitiems dovanodavome ant gelsvo popieriaus atspausdintus didžiųjų Renesanso meistrų atvirukus, kitokias savo rankomis įrėmintas reprodukcijas. Kai pagalvoji, mes tuomet gyvenome ne socialistinėje, o meninėje Lietuvos respublikoje.

Portreto žanras Raimundui Sližiui padėjo rasti savus atspirties meninėje kūryboje taškus. Jis žavėjosi portretuojamųjų skulptūriškai nutenkintais veido bruožais, jų aštriais, dažnai vanagiškais ar bent raiškiais profiliais, įdomiais siluetais. Jo ankstyvieji portretai „Moters portretas su gekonais“ (to, kuriam pozavo Jolita, pavadinimo tiksliai neatmenu), Jūračio Zalenso (1978, LDM), Mindaugo Navako, Malvydo Sakalausko, architekto Algimanto Mačiulio (1976, LDM), autoportretas (1978, LDM), „Šeima“ (1978, LDM) ir kiti stebino aiškiu, bet ir trapiu piešinio kontūru, plonu pastelinio dažo sluoksniu.

Raimundas Sližys. „Baras“. 2001 m.

Priklausomybės laikais buvo daug išmanančių, kokia spalva tinkama, „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Apskritai menininkai labiausiai bijojo būti apkaltinti biurgeriškumu, pataikavimu miesčioniškiems žiūrovo įgeidžiams. Raimundas Sližys tapyboje to nebijojo. Bene pirmą diskusiją apie kičą Lietuvos tapyboje inspiravo būtent šio tapytojo paveikslai, greičiausiai „Pokalbis“ (1983, LDM). Gležni, rimtaveidiškai pašaipūs rausvos padermės personažai it kalėdiniai paršeliai. Tarsi ištraukti iš kino studijos rekvizito sandėlio. Jų lūpose – naiviai kvailos šypsenos. Lyg būtų moraliai dezertyravę iš anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos. Daugumai atrodė, jei netepi molžemio ir kitų žemės kilmės dažų – tai tapybos profanavimas. Jei tepi plonai, akvareliškai ir nesimėgauji riebaus potėpio šliūže – ar tu tapytojas?

Raimundas Sližys priklausė vadinamajai „penkeriukės“ grupei – kartu su Mindaugu Skudučiu, Broniumi Gražiu, Henriku Natalevičiumi, Romanu Vilkausku. Tapytojų karta, kuri turėjo savitą tapybos supratimą ir įsiminė grupinėmis parodomis Petro Cvirkos dailės salone. Jie dėl plenere pritapytų paukščių, drugelių, kirmėlių ir kitų smulkiosios gyvūnijos formų, kuriuos pasitelkę stengėsi išsiveržti iš visuotinės žmogaus vaizdavimo tironijos, buvo vyresnių, net ir „ketveriukės“, vadinti „kirmėlistais“. Per parodų aptarimus jiems kliūdavo dėl „susmulkėjusio“ Lietuvos tapybos paveikslo supratimo, dėl kūrybinių aspiracijų su Otto Dixo, Georgo Groszo ir kt. kūryba. O jie, „penkiukės“ nariai, buvo tokie skirtingi. Tuomet Raimundas Sližys nutapė ir nedidelio formato paveiksliukų, etiudų su paukštukais laisvėje ir narvelyje.

Raimundas Sližys dėstyti į Vilniaus dailės akademiją atėjo su dideliu būriu menininkų, kurie vykstant permainoms akademijoje ir visuomenėje buvo pakviesti dėl savo kūrybos. Iš ano didelio būrio pedagogų atnaujintojų pasitraukė labai rimti vyrai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo dėstyti. Atėjęs neilgam, kaip tuomet kai kam atrodė, Raimundas Sližys įsitvirtino kaip kolegų ir studentų kaip mylimas, gerbiamas ir autoritetingas pedagogas.

Šiandien skaitau dailėtyrininkų žodžius: „Tobulai salsva spalvų harmonija, sklandus minkštų formų tirpimas dekoratyviame arba visiškai abstrakčiame fone, prabangaus klimtiško ažūro detalės (...). Virtuoziškas, bet švelnus potėpis, figūros ir plokštumos komponuojamos su japonišku rafinuotumu. Štai tokia Sližio formali raiška.“ Kai mes žiūrime į Raimundo ženkliškas tarsi kaligrafiniai rašmenys figūras, kurioms priskiriama Vienos secesijos įtaka – tai yra bruožai, kurie būdingi pastarųjų metų, bet jokiu būdu ne ankstyvajai kūrybai. Jo išsipūtę lengvasvoriai ankstyvųjų paveikslų personažai – lyg prisivalgę putų polistireno. Jie mieli, jaukūs ir jausmingi it pliušiniai meškiukai. Bet kodėl taip graudu?

Man regis, ankstyvuosiuose kūriniuose nebuvo jokio socialinio užsiangažavimo, miesčionio kritikos. Raimundo Sližio paveikslai kalbėjo apie kiekvieno žmogaus teisę būti tokiam, koks esi. Apie privatumą, kuris šildė, veikė asmeninius jausmus. Ir apie atskiro žmogaus teisę būti laimingam, gražiam ne pagal nustatytą grožio, meninių vertybių skalę.

Dailininko kūrybinis bagažas vertinamas turint omenyje pačius geriausius, brandžiausius kūrinius. Ypač jeigu perspektyvoje – tik pomirtinė kūrybos paroda. Menininko kūrybos indėlis nevertinamas tik pagal paskutiniųjų metų kūrybą. Taigi Raimundas Sližys yra su niekuo kitu nesulyginamas Lietuvos dailės klasikas, kurio kūrinius, deja, jau gana senokai bando tiražuoti kiti. Tačiau jie atkartoja tik raibuliuojantį formos paviršių.

Ramutė Rachlevičiūtė