Šerifo aimana

Broliai Ethanas ir Joelis Coenai

Šiandien mūsų ekranuose pasirodo vienas svarbiausių 2007-ųjų filmų – brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country for Old Men“). Savaitgalį paaiškės, kiek „Oskarų“ gaus į aštuonis iš jų pretenduojantis kūrinys, bet tai visai nepakeis jo vertės: „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, regis, žymi naują kino posūkį į rimtesnes temas ir problemas, nuo kurių jau spėjo gerokai atprasti žiūrovai. Kitą savaitę skaitykite filmo recenziją. Šią pateikiame pokalbį su filmo kūrėjais Joeliu ir Ethanu Coenais, išspausdintą savaitiniame žurnale „Polityka“. Pokalbis spausdinamas nežymiai sutrumpintas.

Jūsų filmas pastatytas pagal Cormaco McCarthy, vieno geriausių iš dabar rašančių amerikiečių rašytojų, prozą. Turbūt pirmąkart per savo karjerą ėmėtės svetimo teksto. Kodėl?

Joel Coen: Pirmoji mūsų parengta svetimo teksto adaptacija buvo Jameso Dickey apsakymas „Prie Baltosios jūros“ („To the White Sea“).

Ethan Coen: Tai buvo amerikiečio šaulio istorija. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo pašautas virš Tokijo. Kareivis gimė ir užaugo Aliaskoje, tad siekdamas išvengti nelaisvės ir išlikti svetimoje šalyje jis instinktyviai ieško šalto klimato. Jis nemoka japoniškai. Keliaudamas iš Honsiu į labiausiai į Šiaurę nutolusią Hokaido salą, jis su niekuo nesikalba. Tačiau pabaigoje žūva.

Prodiuseriai laukė šviesesnės istorijos?

J. C.: Jie logiškai paaiškino, kad net veiksmo filme retkarčiais turi skambėti kokie nors žodžiai. Daugelio išgirtų, bet niekad nepastatytų scenarijų patronas Jeremy Thomasas norėjo mums padėti. Bradas Pittas taip pat buvo suinteresuotas (bet ne kaip prodiuseris). Deja, iš to nieko neišėjo.

Kas Jus patraukė McCarthy romane?

E. C.: Panaši nuotaika – tyla ir siaubas. Įsivaizdavome filmą beveik be dialogų. Kas yra kas, sužinome iš personažų elgesio. Iš šalies žiūrint į herojų judesius, į jų daromas klaidas, o paskui į desperatiškus bandymus gelbėti gyvybę, galima lengvai auginti įtampą, manipuliuoti jausmais ir net visai neblogai pasilinksminti.

Knyga yra kriminalinio romano pastišas. Jos prasmė – ne tik ties Meksikos ir Teksaso riba įvykusių žudynių paaiškinimas. Tai bendresnė refleksija apie papročių sulaukėjimą. Galima pamanyti, kad McCarthy ją rašė specialiai Jums.

E. C.: Ne, jis jos neparašė mums. Argi tai pastišas? Tommy Lee Joneso suvaidintas šerifas nėra komiškas personažas. Jis atsiduria irracionalaus, gluminančio nusikaltimo akivaizdoje. Nors šerifas turi daug patirties, reprezentuoja teisę ir tradiciją, kurie perduodami iš vienos kartos kitai (jo tėvas taip pat buvo šerifas, kaip ir senelis ir daug giminaičių), tyrimas akivaizdžiai jam kelia nuobodį. Jis jaučia, kad aplinkinis pasaulis tampa vis blogesnis, bet vis dar turi vilties, kad nėra taip blogai, kaip rodo faktai. Šerifas tiki, kad žmonės tampa blogi dėl konkrečių priežasčių, kad juos valdo emocijos, o ne cinizmas, kad daugumą patologiškų nusikaltimų galima paaiškinti didele kančia arba kokia nors iš vaikystės atsinešta trauma.

J. C.: Jis paprasčiausiai yra naivuolis, tikintis, kad blogį valdo žmogaus silpnybė.

Todėl jis turi pralaimėti, vydamasis iš nusikaltimo vietos bėgantį vagį su dviem milijonais dolerių krepšyje ir bandydamas sučiupti vagį persekiojantį žudiką?

J. C.: Jis labai stengiasi, bet negali paveikti įvykių tėkmės ir užbėgti už akių tragedijai. Tikrovė jį perauga. Situacija primena Senąjį Testamentą. Viename poliuje yra bejėgis, besirengiantis pensijai teisės sargas, kitame – psichopatiškas žudikas, o kažkur viduryje, t.y. tarp gėrio ir blogio, – paprastas, eilinis žmogus, kuris stengiasi išvengti savo poelgių padarinių.

E. C.: Be abejo, šerifas suvokia, kad jo akyse vyksta apokalipsė. Tačiau jis nenori suvokti, kad taip buvo visada. Jis idealizuoja praeitį ir jausdamas jai sentimentus pamiršta, kad žvėriškumas įaugęs giliai į žmones. Todėl jis ir pralaimi.

Filme parodyta beprotybės spiralė primena „Fargo“, tik ji dar kruvinesnė ir abstraktesnė. Kodėl nugali absurdas ir chaosas?

J. C.: Nepaisant tariamų panašumų, „Fargo“ yra visai kitoks filmas. Jo siužetas apie provincijos moterį, atliekančią šerifo pareigas, yra paprastesnis. Nusikaltimai, su kuriais ji susiduria, atrodo baisūs ir amoralūs, beje, ir dėl to, kad jie yra tarsi ištraukti iš konteksto, neturi istorinio fono, psichologinės refleksijos, o būtent tai ir yra filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ esmė.

E. C.: McCarthy knygoje knibždėte knibžda beprasmiškų nusikaltimų. Ne iki galo aišku, kodėl vieni užmuša kitus. Mirtį lemia nesuvokiamas kaprizas, moneta, dažnai tiesiog atsitiktinumas. Galimybė lengvai prarasti gyvybę kelia siaubą. Visa tai lydi visuomenės apatija. Todėl šerifo priekaištai primena Hobo aimaną.

Kokį istorinį kontekstą turite omenyje? Į kovą su terorizmu įsivėlusią Ameriką?

„Šioje šalyje nėra vietos senukams“

J. C.: Šis romanas, panašiai kaip ir vadinamoji McCarthy „pasienio trilogija“, yra savotiška metafora. Ji rodo amerikietiškos svajonės ir to, kas liko iš pažado sukurti naują, nuostabų pasaulį, išsigimimą, degradaciją. Tai savotiška iškankinto žmogaus išpažintis, XX a. pabaigoje su siaubu stebinčio mito žlugimą ir senųjų gerųjų pavyzdžių irimą.

Personažas ties susižavėjimo ir pasišlykštėjimo riba yra demoniškas žudikas, kuris šaudo į aukų galvas iš dujų baliono. Ar tai terminatoriaus parodija?

J. C.: Javieras Bardemas rado būdą, kad nebūtų tik tokio pobūdžio asociacijų. Jo vaidinamas žudikas užmuša tuo metu, kai užhipnotizuota auka dar nesuvokia keistų žaidimo taisyklių, atskleistų jai atvirumo akimirką. Berniukiškų kirpčių, uždengiančių akis, sumanymas kilo žiūrint praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio nuotraukas. Tipas, sėdintis skurdaus viešbučio ar viešnamio bare, atrodė keistai. Neabejojome, kad jis – psichopatas.

E. C.: Javierui taip patiko jo šukuosena, kad jis iškart suprato, kaip turi vaidinti. Su tokia šukuosena jam nereikėjo nieko vaidinti, nes būtent ji liudijo paranojišką šio personažo charakterį.

Ar veiksmo vieta – pietvakarių Teksasas – turi papildomą simbolišką reikšmę?

E. C.: Vieta buvo viena iš susidomėjimo filmu priežasčių. Teksase prieš 24 metus filmavome savo debiutą „Tiesiog kraujas“ („Blood Simple“) ir norėjome dar ten sugrįžti.

J. C.: Tai visada buvo pragariška vieta. Pasienio teritorijose atsitiko tiek nelaimių, kad apie jas galėsime pasakoti dar ilgai. Be to, mums patinka, kai peizažas ir gamta yra veidrodis, kuriame atsispindi žmonių likimai. Teksase daug uolėtų dykynių ir laukinių vietų, niekur kitur neaptinkamų. Pirmapradis grožis – tai puikus kontrapunktas karštligiškoms panikos apimtų personažų lenktynėms.

Beveik kiekvienas Jūsų filmas yra variacija kurio nors režisieriaus kūrybos tema. Šis atrodo kaip Peckinpah pagerbimas.

J. C.: Tai tiesa. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ yra daug groteskiškų akcentų, bet tai vis tas pats žiaurus, vyriškas kinas, rodantis legendinių Vakarų saulėlydį. Peckinpah taip pat pasakojo apie tai, tačiau jis rodė daugiau prievartos.

E. C.: Jo įtaka matyti scenose, kuriose vaidina Woody Harrelsonas. Jis vaidina savimi pasitikintį samdomą žudiką, kuris spaudžia gaiduką net nesusimąstęs. Tokių tipų galime sutikti daugumoje Peckinpah vesternų.

Ar kūrėjai atsako už blogio rodymo padarinius?

J. C.: Žinoma, atsako, tik nereikia jiems aiškinti, kad pasaulis pasikeis paveiktas jų meno.

Kokia nauda iš to, kad iki šiol dirbate kartu?

J. C.: Aš dar nemačiau jokios.

E. C.: Tai nėra mūsų veiksmų tikslas.

Ar kada nors norėjote kurti filmus atskirai?

J. C.: Visąlaik apie tai galvojame.

Jus dažnai vadina kino Siamo dvyniais.

J. C.: Suprantama, kad bendradarbiaujame tuo pačiu pagrindu, kaip ir su dešimtimis kitų. Ne visada idealiai sutariame. Nuolat atsiranda kažkokių problemų, nesusipratimų. Stengiamės diskutuoti ir susitarti.

E. C.: Mes nekovojame vienas su kitu. Jei mums kas nors nepavyksta, pavyzdžiui, rašant scenarijų, darome pertrauką. Kol nesutarėme dėl bendro požiūrio, nėra nė kalbos apie tolesnį darbą.

Ko gero, rašyti adaptuotą scenarijų yra paprasčiau, nei sugalvoti originalų. Ar to negalėjo padaryti vienas iš jūsų?

J. C.: Ethanas suprato, kodėl turime dirbti kartu. Kol aš rašiau tekstą kompiuteryje, jis laikė rankose knygą. Kitaip aš būčiau turėjęs rašyti viena ranka.

E. C.: Kai atverti pigią knygą, puslapiai greitai užsiverčia. Kad būtų patogiau, kažkas turi atversti puslapį ir jį prilaikyti.

Naujas Jūsų filmas „Perskaitęs sudegink“ („Burn After Reading“) taip pat bus ekranizacija?

J. C.: Ne, tai originalus sumanymas apie dviejų pasaulių – Centrinės žvalgybos valdybos ir Vašingtono sporto klubų kultūros – susidūrimą.

E. C.: Išeities taškas yra toks: superslaptas diskelis su CŽV medžiaga patenka į dviejų sporto klubo darbuotojų, t.y. George’o Clooney ir Brado Pitto, rankas.

Skamba linksmiau nei „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.

J. C.: Žiūrint kam kas yra juokinga.

Kaip trečiąkart sekėsi dirbti su Clooney?

J. C.: Jam patinka vaidinti idiotus mūsų filmuose. Pameni, ką jis pasakė?

E. C.: Prieš kelias dienas, kai baigėme filmuoti, jis pasikvietė mus pas save ir perspėjo, kad paskutinį kartą vaidina mūsų filme idiotą. Rimtai jam atsakėme, kad tada mums labai gaila, bet daugiau niekad nebesusitiksime filmavimo aikštelėje.

Pittas taip pat vaidina filme idiotą?

J. C.: Manau, galima taip pasakyti. Taip, sukūrėme dar vieną juodąją komediją apie idiotus.

Parengė Kora Ročkienė