Jauno meno vietos beieškant

Mark Raidpere. Kadras iš videofilmo „10 vyrų“. 2003 m.

Leidyba šiuolaikinio meno sklaidos procesuose užima vis svarbesnę vietą. Dažnai tekstinis projekto dokumentavimas yra daug svaresnis ir įdomesnis už neva galutinį rezultatą – parodą. Dažnai taip atsitinka, rodos, visai netyčia – katalogas vis dar leidžiamas kaip „priedas“ prie parodos. Kalbant apie „Public Preparations“ (angl. viešas pasiruošimas), pirmiausia vyko diskusijos ir svarstyta diskurso svarba prieš surengiant parodą. Kaip teigia katalogo sudarytojai – tai projekto knyga, kuri „dokumentuoja, komentuoja, kontekstualizuoja paskaitų, prezentacijų ir diskusijų seriją, sudariusią viešai matomą pasiruošimo Jaunųjų menininkų bienalei Taline procesą“.

Galbūt nuo bienalės ir reikėtų pradėti, kadangi vienas iš nedaugelio katalogo minusų – tekstai cirkuliuoja nelabai žinia apie ką, ir skaitytojui, nesusipažinusiam su visais projekto renginiais tiesiogiai, gan sunku įsivaizduoti visų šių komentarų ir diskusijų tikslą. Kad ir kaip būtų, vis dėlto „Public Preparation Social Club“ pristatė žymių Baltijos šalių kuratorių lūkesčius, tik gaila, kad iš 2007 m. lapkričio 1 d. vykusių dirbtuvių Johanneso Saaro pranešimas „Jaunųjų menininkų bienalė. Kam ir kodėl?“ ir kt. panašūs tekstai į katalogą nepateko. Taigi, sudarytojų terminais kalbant, galbūt ne iki galo kontekstualizuotas pats leidinys.

Kita vertus, temų miglotumą galima pateisinti, juk apie jas dar tik diskutuojama. Vienas iš kertinių klausimų – kaip apibūdinti postsocialistinio bloko šiuolaikinio meno sąlygas ir būklę. Tačiau prie diskusijos prisijungia ir komunistinės sistemos patirties neturinčios šalies atstovai. Pavyzdžiui, čia pateikiamas Maritos Muukkonen pasakojimas apie darbo Suomijos kultūrinėse institucijose NIFCA ir FRAME patirtį, kur klausimai apie Rytų Europos bloką transformuojasi į nacionalinių prioritetų valstybės kultūros politikoje augimą, ir būtent tai įvardijama kaip didžiausias iššūkis tarptautiniu mastu norintiems dirbti meno profesionalams.

Nacionalizmo, globalizacijos procesų įtaka dažnai minėta ir kituose pranešimuose bei pokalbiuose. Annie Fletcher taip pat kalba visai ne apie postsocialistinę patirtį, o apie bandymą nustatyti pusiausvyrą tarp tarptautinio ir vietinio masto projektų Korke ir Belfaste, Šiaurės Airijoje, kai svarbiau užmegzti ryšį su vietos žmonėmis ir organizacijomis, o ne juos atskirti nuo jų pačių miesto. O Andersas Harmas, atvirkščiai, – nuolat teisinasi, kodėl jo kuruojamose parodose Taline ir kitur taip retai pasirodo estų menininkų darbai. Turbūt vienas stipriausių tekstų visame kataloge – Simono Sheikho „Paroda kaip mediumas“, kuriame išdėstoma mintis, kad paroda, ekspozicija nėra paprasčiausiai kieno nors reprezentacija. Andersas Harmas apskritai teigia, kad ir tarptautinės parodos yra orientuotos į vietinį kontekstą, skirtos vietinei auditorijai, taigi lygiai taip pat kokybiškai gali nurodyti egzistuojančias visuomenės problemas , kaip ir vietinių menininkų darbai.

Dažnai keliami retoriniai klausimai ir aptariamos abstrakčios sąvokos. Koks turėtų būti socialiai angažuotas menas? Ar įmanoma meno laisvė, nepriklausomybė? Viena vertus, sveikintina, kad keliami esminiai, o ne specifiniai siauri šiuolaikinio meno klausimai. Susipažinus su katalogo medžiaga, galima tvirtinti, kad ji padeda pozicionuoti ne patį meną, kaip objektą, o greičiau save ir santykį su juo, neatsietą nuo daugelio šiandienio pasaulio įvykių ir tendencijų. Kaip minėta vienoje iš diskusijų, visa politika apskritai, ypač ES šalyse, tampa kultūros politika. Tai atitinkamai veikia ir vizualiųjų menų bei jų pristatymo visuomenei situaciją, tačiau vėlgi – jokių receptų, kaip tai traktuoti, kataloge nerasime.

Regis, iš tiesų dalyvių tikslas buvo, perfrazuojant Irit Rogoff citatą, apsibrėžti savo dabartinę buvimo vietą tam, kad po to būtų galima šnekėti apie poziciją („You cannot have a position without location“). Dėl to „Public Preparations“ išliks kaip įdomi šiandien kultūros darbuotojus kamuojančių klausimų diagrama, tačiau tikrai ne patarimų know-how knyga.