Tekstai

Meilės romano duktė, madų žurnalo sesuo

Skaityti ar neskaityti?

iliustracija

Amerikoje vyksta mūšis tarp vadinamosios chick lit, t.y. lengvo ir malonaus skaitalo gražioms merginoms apie gražias merginas, pirkinius, mitybą ir gundymus, šalininkių ir šios literatūros priešininkių. Tokių knygų, be abejo, nestinga ir mūsų knygynuose, nepristigs jų ir Vilniaus knygų mugėje. Pateikiame straipsnio, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus, ir tikimės, kad skaitytojams jis padės pasirinkti.

1929 m. esė „Savas kambarys“ Virginia Woolf rašė, kad norint tapti rašytoja, moteriai reikia savo kambario ir 500 svarų metinių pajamų. Romanų „Seksas ir miestas“, „Lūpdažių džiunglės“ autorė Candace Bushnell yra Niujorko princesė: milijonierė, mezganti romanus su milijonieriais, gyvenanti prabangioje rezidencijoje, dalyvaujanti pokyliuose šiuolaikinių jachtų deniuose, besirengianti garsiausių mados kūrėjų drabužiais. Ji šlykščiai turtinga, garsi ir graži, nors daugelis piktdžiugiškai tvirtina, kad ji yra lėkšta.

Apie kokį pasaulį rašo Bushnell? Vieno jos romano herojė yra modelis Džeinė Vilkoks. Bushnell pateikia jos nuotykius pribloškiančio prabanga pasaulio fone tarp automobilių už šimtą tūkstančių dolerių, visagalių žiniasklaidos magnatų ir Niujorko Penktosios aveniu apartamentų. Bushnell rašo vadinamojo chick lit žanro kūrinius. „Chick“ amerikiečių žargonu – tai mergina, gražuoliukė; „lit“ – literatūros santrumpa. Chick lit – tai literatūra gražuoliukėms apie gražuoliukes. (Lietuvių internete ji įvardijama kaip „populiarūs romanai jaunoms merginoms“, – red. past.) Prie chick lit žvaigždžių dar priskiriamos Helen Fielding („Bridžitos Džouns dienoraštis“) ir Lauren Weisberger („Ir velnias dėvi Prada“, „Portjė dėvi Gabbanos kostiumą“), toliau seka Plum Sykes („Bergdorfo blondinės“), Sophie Kinsella („Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis“), Marian Keyes („Sušis pradinukams“, „Arbūzas“) ir kitos.

Jų knygos graibstomos ir ekranizuojamos, jų stilių mėgdžioja šimtai autorių, svajojančių apie panašią šlovę, blizgesį ir brangiausiose parduotuvėse išrašomus milžiniškus čekius. Retkarčiais pasirodo žinynai, kaip rašyti chick lit, pavyzdžiui, „Pažiūrėk, kaip rašo Džeinė“ („See Jane Write“), kurio vienas skyrius vadinasi „Kerštas buvusiajam ir kitos priežastys rašyti“.

Neseniai Amerikoje įvyko susidūrimas tarp chick lit šalininkių ir priešininkių. Susidūrimo esmė – ne rašytojų gyvenimo stilius, bet daug svarbesni dalykai – skaitytojų sielos ir protas.

Meilės romano duktė, madų žurnalo sesuo

Ši ataka prieš gražias, garsias ir turtingas autores turi ...apsakymų rinkinio formą. Didelis viršelis šaukte šaukia rožinėmis juodame fone raidėmis „Tai nėra chick lit“ („This is not chick lit“). Tai – „geriausių pastarųjų metų jaunų amerikiečių rašytojų“ apsakymų antologija. Tarp jų – Chimamanda Ngozi Adichie, Curtis Sittenfeld, Cristina Henriquez, kurios priešinasi literatūros banalizavimui. Šio rinkinio sumanymo autorė yra literatūros dėstytoja, redaktorė ir literatūros kritikė Elizabeth Merrick. Terminą chick lit ji aiškina kaip literatūros žanrą, rašomą pagal paprastą formulę: baltoji mergina (nes klasę arba rasę patikslinančių detalių dažniausiai nebūna) dideliame mieste ieško pasakų princo, bet laisvu nuo paieškų laiku apsipirkinėja, laikosi arba nesilaiko dietos, vengia šefo, kartkartėmis išsirengia į ašaromis aplaistytus priešpiečius su privalomu draugu gėjumi. Merrick mano, kad „chick lit – tai meilės romano dukra ir netikra spalvoto madų žurnalo sesuo“.

Merrick yra prieš tokio tipo literatūrą, nors pripažįsta, kad kiekvienam reikia pramogos. Jos nuomone, masiška ir įžūli chick lit reklama prisideda prie to, kad lieka nepastebėtos tikras knygas rašančios rašytojos: „Amerikoje yra daug puikių rašytojų, apie kurias niekad negirdėjote. Jūs apie jas nesužinosite knygynuose, kurių vitrinose išstatomos knygutės rožiniais viršeliais, ant jų vis daugiau kojyčių, rankinių ir dar daugiau kulniukų. Bet jei skaitysite tik apie vedybas ir batus, liksite be fantazijos, nes chick lit siaurina ir riboja suvokimą. Juk literatūros tikslas yra lavinti fantaziją ir pateikti daugialypę žmonių patirtį. Literatūra leidžia mums pasiekti neribotą kultūrų, vietų ir vidinių išgyvenimų skaičių. Literatūra neturi atakuoti pasaulio vaizdą susiaurinančiomis frazėmis.“

Merrick parengto rinkinio apsakymai dažnai pateikia chick lit siužetus, tokius kaip meilės ir tapatybės paieškos, bet, pasak redaktorės, „tie siužetai yra provokuojantys, autorės juos pateikia neįtikėtinai kūrybingai ir politiškai angažuotai“. Nigerijos rašytojos Chimamandos Ngozi Adichie proza pasakoja apie jauną neturtingą Afrikos emigrantę, kuri bando surasti savo vietą visko pertekusioje Amerikoje. Jennifer Egan aprašė viešųjų ryšių darbuotojo istoriją. Kad uždirbtų dukters studijoms, jis angažuojasi į rinkiminę kruvino Trečiojo pasaulio diktatoriaus kampaniją. Cristina Henriquez sukūrė personažą gėjų, kuris prisimena merginą, mylėtą mokykloje, dar prieš jam suvokus savo homoseksualizmą. Dar viena autorė Žanos D’Ark istoriją perkėlė į mūsų dienas ir papasakojo ją per sudeginimą transliuojančios televizijos grupės prisipažinimus.

Lengviausia išjuokti seseris

Tik spėjo aptilti Merrick rinkinio sukeltas triukšmas, kaip pasirodė konkuruojantis rinkinys „Tai yra chick lit“ („This is chick lit“). Suprantama, kad jo viršelis pastelinis, šviesus ir su privalomu kulniuku. Įtūžusi šio tomo redaktorė Lauren Baratz-Logsted įžangoje rašo: „Man jau gana rašytojų, kurios turi sumenkinti kitas, kad pačios pasijustų geriau. Suprantama, kad tos „geriausios“ taip pat ieško šlovės. Kaip tai padaryti lengviausiai? Įspirti seseriai, rašančiai chick lit. Aišku, lengviausia yra mus išjuokti. O ar nenorėtumėt atakuoti literatūroje dominuojančio patriarchato, tų visų rašančių tipų?“

Kita chick lit autorė Rachel Pine klausia: „Na, ir kas čia susiaurina pasaulio vaizdą? Kas čia yra ribotas? Tiek privargau, kol parašiau knygą, ir jai pasirodžius buvau laiminga. O dabar tos „elitinės“ mane spardo.“ Gal daugiausia argumentų už chick lit pateikė dar viena autorė Jennifer Weiner („Aš ne blogesnė“): „Vis daugiau moterų rašo knygas, pasirašo filmų kontraktus ir užsidirba iš rašymo. Taip jaunos rašytojos bei jų agentės ir redaktorės įgyja pinigų ir valdžios. Ar tai nėra politiška? Ar tai nėra feminizmas? Mūsų knygos kalba apie politiką konferencijų salėje ir miegamajame, apie šokį tarp lyčių, kurį mums tenka šokti darbe.“

Pamiršk apie laimingą pabaigą

Romaną „Gera lovoje“ („Good in Bed“) parašiusi Weiner prisipažįsta, kad stojo į prestižinio Prinstono universiteto literatūros fakultetą norėdama parašyti didįjį amerikiečių romaną. Bet po užsiėmimų ji slapstėsi bibliotekos užkaboriuose su kokiu nors kriminaliniu ar populiariu papročių romanu: „Mūsų profesorė laukė iš studenčių didelių kūrinių. Manau, kad ji neturėjo omenyje rožinio viršelio su nuogomis kojomis ir pyragu. Kartais sapnuoju savo dėstytoją. Ji stovi ir griežta mina sako: „Kas? Kaip? „Gera lovoje“? Ne, jokia Weiner tikrai niekad nebuvo mano studentė.“ Savo internetiniame dienoraštyje Weiner prisipažįsta, kad žavių istorijėlių apie vietos pasaulyje ieškančias jaunas moteris rašymas išstumia autores iš tam tikro literatūros pasaulio: „Niekad nesulauksite kvietimo iš literatūrinių salonų. Jūsų nerecenzuos „The New York Times“, ką jau kalbėti apie tai, kas atsitiks pasiūlius ką nors „The New Yorker“. Jūsų knygas pardavinės didžiosiose parduotuvėse „Target“ ir „Costco“, nepriklausomi knygynai, priklausantys diplomuotiems pasipūtėliams, jų niekad nepadės vitrinoje, o tikri rašytojai jūsų niekad nepastebės.“

Prie chick lit autorių prilipo „rožinių ponių“ pravardė („Pink Ladies“). Pati būdama tokia, Weiner jas supriešina su pilkosiomis („Gray Ladies“). Jau šių knygų viršeliai esą liudija apie rimtus ketinimus: tamsiai mėlyna, ruda, žalia arba nespalvota karo fotografija. Pirmasis sakinys dažniausiai patvirtina abejones: „Taip atsitiko, kad išgyvenu didžiosios nelaimės ir praradimo periodą. Jau daug dienų neiškėliau kojos iš namų, guliu lovoje ir žiūriu televizorių. Žinau, kad tai beprasmiška, bet negaliu sustoti.“ Dažniausiai tokiose prozoje atsitinka mirtis (dažnai staigi), skausmas ir meilės nusivylimas. Mažiausiai vienas personažas sirgs vėžiu. Tonas ir tema dažniausiai būna panašūs – sergantys, mirštantys tėvai ir šeimos problemos aprašyti įtūžusiu tonu, pagardinti trupučiu ironijos. Vyras tokiame romane – ne svajonių princas, bet apgavikas ir mergišius. Pamiršk apie laimingą pabaigą. Geriausiu atveju knyga baigsis kokia nors dviprasmybe.

Rašysiu už batus

Į ginčą buvo įpainiota XIX a. britų rašytoja Jane Austin. Anglijoje jos kūriniai pasirodė tipiškais chick lit pasteliniais viršeliais. Jų leidėjas apkaltino prestižines, solidžias leidyklas, kad tradiciniais viršeliais išleistos Austen knygos atbaido potencialias pirkėjas, kurios mano, esą Austen – „akademinės prozos autorė“. Nauju viršeliu pridengta Austen proza turi grįžti prie savo romantinių ištakų. Chick lit autorės griebėsi šios temos ir pavadino Austen žanro prosenele. Juk ji aprašinėjo aukštosios klasės privilegijuotas moteris, kurios lankėsi madingiausiuose salonuose, desperatiškai ieškodamos vyro, o kartu su juo – ir materialinių gėrybių.

Tada atsišaukė Elizabeth Merrick: „Žinoma, Jane Austen laikais moterims reikėjo vyro, kad jos išgyventų ekonomiškai. Be išmintingos ir gudrios santuokos lengvai galėjai atsidurti gatvėje. Bet dabar? Naracijos ribojimas vyro paieškomis dideliame mieste – tai melagingi niekai. Be to, jie ir nuobodūs, nes atitinkamą vyrą ne taip jau ir sunku šiandien rasti. Šiandien mergina nestovi po žibintu arba neskalbia rankomis rūsyje 14 valandų per parą tik todėl, kad yra netekėjusi.“

Ginčas apie chick lit tęsiasi. Rašytoja Curtis Sittenfeld: „Pavadinti knygą chick lit – tai tas pats, kas pavadinti moterį prostitute. Tai įžeidžiantis terminas.“ Kritikė Rebecca Traister: „Gal mūsų poreikis kritikuoti chick lit gimsta iš mūsų moteriškumo gėdos ir baimės, kaip į mus pasižiūrės vyrai? Juk rašyti apie tai, kad ieškome sekso ir ryšių su vyrais, nėra negarbinga. Gal ir ne visos ieškome vyro, bet meilės paieškos yra mūsų gyvenimo dalis. Mėgstame vaikščioti į priėmimus, svarstyti, kaip apsirengtume, jei galėtume sau leisti brangius drabužius, skaitome madai skirtus puslapius.“ Garsi Kanados rašytoja Margaret Atwood: „Kiekviename žanre būna gerų, blogų ir vidutiniškų kūrinių. „Bridžitos Džouns dienoraštis“ buvo puikus. Ar turime nežiūrėti rimtai tik todėl, kad tai knyga apie jaunas moteris?“

Jennifer Weiner: „Kartais nori paskaityti apie tai, kaip batų pora gali pataisyti nuotaiką, kitą kartą ieškai postmodernistinės „Ponios Bovari“ versijos. Ar tai taip sunku suprasti?“

Kol verda ginčas, 2007 m. pabaigoje pasirodė dar vienas žinynas, kaip rašyti chick lit. Jis vadinasi „Rašysiu už batus“ („Will Write for Shoes“). O Sophie Kinsella išleido knygą „Pirkinių maniakė ir kūdikis“ („Shopaholic and Baby“). Jos nėščia herojė atranda, kad geriausiai nuo rytinio pykinimo padeda... pirkiniai. Žinoma, „Armani Junior“, „Dand & Kids“ ir „Baby Dior“ parduotuvėse.

Parengė Kora Ročkienė