Taip gimsta muzika

„Chanticleer“ M. Raškovskio nuotr.

O, dievai! Pasirodo, kad ir Lietuvoje kartais galima išgirsti muzikos gimimą. Kaip sakė lingvistas, kultūrologas Stevenas Pinkeris (1997), „nuo garso gali ir kupranugario oda šilku pavirsti“... Įvairių tautų mitai byloja apie pasaulio sukūrimą iš garso. Egiptiečių išminties dievas Totas tokiu būdu „sukūrė“ visą visatą. Kai actekų Paučicha pradėdavo dainuoti „kuriamąją dainą“, visos žemėje buvusios negyvos formos atgimdavo...

Tokios mintys kilo vasario 11 d. Nacionalinės filharmonijos salėje (Vilniuje jau antrą kartą) klausant svečių iš San Francisko (JAV) – „vyrų balsų orkestru“ vadinamo a cappella dainuojančio dvylikos vyrų balsų vokalinio ansamblio „Chanticleer“. Pavadinimas asocijuojasi su G. Chaucerio knygos skardžiabalsio gaidžio personažu, kurio „garbei“ ansamblis ir pavadintas. Trys bosai-baritonai laiko visą aukštų balsų rūmą: tris tenorus, tris dainuojančius alto partijas ir tris žavius kontratenorus. Ansamblį Louisas Botto įkūrė 1978 metais. Rūpesčių kėlė neįprasto ansamblio vadyba, repertuaro kryptis. Tačiau per trylika metų susiformavo repertuaro politika, pradėta bendradarbiauti su geriausiais pasaulyje menų centrais, operų trupėmis, įkurta įrašų studija, rašomos kompaktinės plokštelės, kurių buvo galima nusipirkti ir per koncerto Vilniuje pertrauką. Už albumą „Colors of Love“ pelnytas „Grammy“, vėliau ir kiti apdovanojimai.

Koncerte įsitikinome, kokios raiškios ansamblio kuriamos meilės garso menui – muzikai – spalvos. Didžiausiose, reikšmingiausiose pasaulio koncertų salėse skamba labai įvairi šio ansamblio atliekama muzika – liaudies dainos, gospelai, Renesanso motetai, madrigalai, liturginės antifonos, XX a. kompozitorių kūriniai. Vilniuje šį kartą pristatyta programa „Mano dvasia visą dieną dainavo“. Skambėjo Renesanso autorių Williamo Byrdo (Anglija), Giovanni de Palestrinos (Italija) liturginiai kūriniai, Josquino des Préz, Andrea Gabrieli madrigalai. Negalima buvo nesižavėti tobulai derančiais balsais ir puikiai valdomo didžiulio žmogaus balso registro lauku: skambėjo aksominio atspalvio bosai-baritonai, o prireikus – basso profundo. Kontratenorai kiek pridengti, neįkyrūs, labai aukštų tesitūrų. Puikiai vokalą valdantys dainininkai galėjo daryti su balsu ką tik įsigeidę (subito forte – piano, akcentai, koloratūros bet kokioje dinamikoje, artikuliacijų įvairovė ir nuostabi cantilena).

Puiki Renesanso muzikos interpretacija. Girdėjome dėstomas muzikines mintis, tarsi būtų kuriama poetinio teksto iliuzija. Judantys kiekvieno balso melodiniai piešiniai pynėsi nesibaigiančiu dialogu, kuris klausytoją pasiekdavo takto brūkšnių neardomo ritmo bangomis, – tarytum linguojančiomis, lyg siekiančiomis įsiūbuoti ir klausantįjį. Artikuliuoti kiekvieno balso įstojimai, atrodytų, improvizuotose vietose kūrė nesibaigiantį muzikos pulsavimą, kurio savitos kulminacijos sueidavo į idealiai derančias sekundes, plačius unisonus, tvirtai suręstus akordus.

Dvasingai liturginei harmonijai kontrastavo Josquino de Préz pašėlusios pasaulietiškos dainos, frotolos. Karnavalas, teatro scenos; ant podiumo kur nors Šv. Morkaus aikštėje pokštaujančios kolombinos ir arlekinai, vaidinantys piemens Tirsio istoriją. Čia pat ir Venecijos kompozitoriaus Andrea Gabrieli buveinė: Šv. Morkaus katedra, kur skamba jo madrigalai, o aikštėje mėgdžiojami mūšio lauke girdimi garsai... Po Vilniaus filharmonijos skliautais tai skambėjo žaismingai, lengvai, skaidriai – visa partitūra tarytum peršviečiama.

Amerikiečių kompozitoriaus Steveno Stucky, kūrusio specialiai „Chanticleer“ ansambliui, „Lopšine“ prasidėjo kitokios garsų kalbos paieškos. Lopšinės ritminis motyvas staiga išnirdavo iš po transponuojamo vibruojančio garsyno. Didžiausią meistriškumą ansamblis pademonstravo atlikdamas Gustavo Mahlerio dainą „Aš pražuvau pasauliui“. Atrodė, kad tai ir yra toji pasaulio vibracija. Senajame Egipte, antikinėje Graikijoje, Kinijoje tikriausiai būtent tokie kosminiai tonai ir harmonijos buvo Dievo balso, sferų muzikos, tobulos astronominės energijos nešėjai. Kiekvienas tonas vibravo, nejučiomis apaugdavo obertonais, disonansai išsirišdavo į grynuosius intervalus ar plačius unisonus. Garso vibracija visada veikia žmogaus kūno ritmus, smegenų bangas. Galima buvo suvokti ne tik tai, koks svarbus yra garsas, jo intonuojami sąskambiai dermėje, kokia graži yra mūsų dažniausiai nepriimama balsių – priebalsių kuriama fonika, bet ir koks reikšmingas pats garso paieškos, artėjimo prie jo, skambėjimo pabaigos procesas.

Tembrų žaismas, vibruojantys akordai, harmonijų kaitos žavėjo ir antrojoje koncerto dalyje atliekant Franciso Poulenco dainų ciklą „Keturios šv. Pranciškaus Asyžiečio maldelės“ bei György Ligeti dainų ciklą, atvėrusį mums tikrą vengrą, ankstyvuoju kūrybos periodu mokėjusį žaisti ritmizuotomis etninės muzikos struktūromis, kurti kontrastingus raiškaus solinio balso ir jam akompanuojančių balsų spalvų derinius.

Programos pabaigoje – išradingai subalsuotos liaudies dainos, gospelai, kuriuose ypač raiškiai skambėjo meistriškos kontratenorų vingrybės.