Mirtis Berlyne

„Elitinis būrys“

Nerašytos Berlyno apdovanojimų „taisyklės“ galiojo ir šiemet – „Auksinį lokį“ gavo ne geriausias, o konjunktūriškiausias konkurso filmas. Šiemet kaip niekad lengva buvo nuspėti laureatą, nes brazilo José Padilha filmo „Elitinis būrys“ titruose puikavosi dviejų galingų Holivudo prodiuserių – brolių Weinsteinų pavardės. „Elitinis būrys“, žinoma, efektingas filmas. Jis perkelia į 1997-uosius popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Rio de Žaneire išvakarėse. Filmo pasakotojas, kurio balsas už kadro nuolat komentuoja vaizdą, yra specialaus elitinio policijos būrio karininkas. Būrys rengiasi saugoti popiežių, bet jo gyvenimo tai iš esmės nekeičia, nes būrys kasdien išvyksta į miesto gatves – karas su nusikaltėliais, narkotikų platintojais ir korumpuotais policininkais nenutrūksta net trumpam. Filmo scenarijų konsultavęs Braulio Mantovani („Dievų miestas“) žino, apie ką rašo, nes pats yra buvęs policininkas. Pasakotojas kapitonas Nascimentas išgyvena krizę. Jis nori būti kartu su kūdikio besilaukiančia žmona, bet visą laiką užpildo darbas, o tiksliau – prievarta, užvaldžiusi gatves ir žmonių širdis. „Elitinis būrys“ pateikia savotiškos policininkų ir nusikaltėlių simbiozės policijoje, gatvėse, favelose skerspjūvį ir kiekvienos grupės – narkotikų platintojų, policininkų, policijos valdininkų, narkomanų – motyvus. Visa tai nufilmuota paradokumentiškai, karštligiškai judančia ir sukuriančia dalyvavimo įspūdį kamera. Nervingas filmo ritmas dar labiau pabrėžia tos kasdienybės beprotiškumą: ginkluotų gaujų ir policininkų karai vyksta nuolat, siauros favelų gatvelės ir ankšti namai tampa tikra mūšių aikštele, čia liejasi kraujas, keršijama už išdavystes ir, regis, nebėra vietos elementariam žmogiškumui. Tačiau specialusis būrys turi ir savų metodų: norėdami patekti į nusikaltėlių pasaulį jie ne tik naudojasi informatoriais, bet ir patys sudarinėja sąjungas su jais. Tas dvigubas žaidimas tik didina įtampą ir prievartą. Juodas uniformas dėvintys būrio nariai patys primena tarsi kažkokių mirties eskadronų narius. Jie nevengia jokios prievartos vardan kilnaus tikslo – likviduoti Rio favelose karaliaujančių nusikaltėlių gaujų vadus. Tačiau nuolat didinama prievarta veikia kaip bumerangas – ji atsisuka prieš pačius policininkus. Galiausiai net Nascimentas yra priverstas, nors iš pradžių dar bandė priešintis, pasiduoti tai visuotinei prievartai, jį palieka žmona.

Atrodytų, ko dar reikia iš aktualaus, socialiai angažuoto filmo, – „Elitinis būrys“ pateikia ir kelių visuomenės grupių panoramą, ir perspėja apie iš kasdienės nevaldomos prievartos kylantį pavojų. Visa tai nufilmuota ryškiai, su gausybe antrojo plano personažų, dokumentiškai tiksliai atkurtame fone. Tačiau dvi valandas trunkąs seansas nuvilia, nes „Elinis būrys“ dvelkia tokiu schematiškumu, ypač vaizduojant pagrindinius personažus policininkus, kad vieno iš jų, geriausio Nascimento draugo pasvarstymai apie Michelio Foucault filosofiją verčia prisiminti socialistinio realizmo laikus. Kažkaip sunkiai kino žmonėms sekasi suvokti, kad filme viskas gali būti itin tikroviška, realistiška, bet jei pagrindiniai personažai nesukels užuojautos, supratimo ar paprasčiausio gyvo žmogaus įspūdžio, toks filmas nevertas į jį įdėto darbo. Bet tai – mano asmeniškas požiūris. Tarptautinė žiuri, matyt, nusprendė, kad svarbiau yra suformuluoti žinią apie nuolat augančios prievartos grėsmę pasauliui ir pateikti ją taip efektingai, kaip tik įmanoma temperamentu visada garsėjančiame Lotynų Amerikos kine.

Kuo paprasčiau, tuo geriau

Pastaraisiais metais kinas nuolat stengiasi kažką imituoti, užuot kalbėjęs apie tai, kas tikrai svarbu. Lygiavimosi į žemiausią lygį principą (dumbing down), kuris pastaraisiais metais itin jaudina akademinių sluoksnių Vakarų intelektualus, matyt, galima pritaikyti ir šiuolaikiniam kinui. Britų filosofas Frankas Furedi tai sieja su tuo, kad degradavęs tiesos vaidmuo turi esminį poveikį mūsų gyvenimui. Jis teigia: „Neatsakingas požiūris į tiesą akivaizdus traktuojant kultūrinio gyvenimo apraiškas. Šiandien jau nebėra aišku, ką vertinga mums gali pasiūlyti visuomenė. Kultūra iš didžiosios raidės užleido vietą daugiakultūriškumui, visi bandymai skirti kam nors autoriteto vaidmenį arba suteikti specialųjį statusą sutinkami su pašaipa. Tradicinis padalijimas į aukštąją ir žemąją kultūrą nebeturi prasmės pasaulyje, kuriame tiesa yra kažkas labai netikra, neapčiuopiama.“ (Frank Furedi. Where have all the intellectuals gone. Confronting 21st century philistinism“, 2004)

„Elegija“

Festivalyje mačiau ne vieną filmą, kurio ištarmė tarsi nužengusi nuo spalvotų žurnalų puslapių. Savaime suprantama, tie filmai teigia labai teisingas tiesas ir mintis, bet jie „įpakuoti“ į tokias vizualines ir siužetines banalybes, kad kartais net imi ieškoti paslėptos ironijos. Tačiau jos nėra. Yra tik intelektualumo pretenzijos. Vienas tokių buvo konkursinis italų filmas „Ramus chaosas“ („Caos Calmo“, rež. Antonello Grimaldi). Pagrindinį vaidmenį filme sukūrusį režisierių, scenaristą, aktorių etc. Nanni Moretti nuo seno lydi kino intelektualo aureolė. Jis ją ir bando išnaudoti filme, vaidindamas penkiasdešimtmetį vyriškį, kurio žmona miršta staiga, palikusi jį su mokinuke dukrele ir garsaus rašytojo laiškų pilnu kompiuteriu. Vyriškis tuos laiškus ištrina net neatidaręs ir nusprendžia rūpintis dukra. Užuot sėdėjęs darbe – reorganizuojamoje žiniasklaidos korporacijoje, – jis sėdi skvere priešais mokyklą, ant suoliuko. Čia pas jį atvyksta su savo bėdomis artimieji, bendradarbiai, viršininkai. Čia jis bando surasti pusiausvyrą ir susitaikyti su žmonos mirtimi. Tačiau filmo kūrėjai vengia gilesnių apmąstymų ir gilesnės dramos – šiek tiek ironiškas tonas (salė sprogo juoku, kai iš mašinos skvere išlipo herojaus aplankyti atvykęs amerikietis žiniasklaidos magnatas, kurį suvaidino „pats“ Romanas Polanskis), šiek tiek turtingųjų pasaulio blizgesio, realiu laiku be jokio muzikinio fono nufilmuota sekso scena, ir įvyksta metamorfozė: Moretti herojus susitaiko su mirtimi ir grįžta į normalų gyvenimą. Jis tiesiog išmintingai pasinaudojo dabar madingu ir dažnai cituojamu psichologų patarimu, kad kartais gyvenime reikia pasidaryti pauzę, pertrauką, surasti save ir tada viskas savaime išsispręs. „Ramus chaosas“ yra išplėstinė šio patarimo iliustracija, bet ne daugiau.

Amerikoje kurianti portugalų režisierė Isabel Coixet sugebėjo iki spalvotų žurnalų „pranešimo“ lygio redukuoti net vieną originaliausių ir nepraustaburniškiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų Philipą Rothą. Intelektualo provokatoriaus romanas „Mirštantis gyvūnas“ filme „Elegija“ („Elegy“) virto elegišku pasakojimu apie seno intelektualo profesoriaus Davido Kepešo (Ben Kingsley) meilę gražuolei studentei Konsuelai (Penelope Cruz). Gražiuose interjeruose puikiai nufilmuota prietema gaubia pagrindinius herojus, o kad būtų daugiau dramatizmo, gražioji Konsuela suserga krūties vėžiu...

Šiemet buvo daug mirties net pačiuose elementariausiuose Berlinalės filmuose. Toks įspūdis, kad režisieriai jau nebemoka įžvelgti kasdienybėje ar žmogaus likime slypinčio dramatizmo. Beveik kiekviename filme kas nors miršta, suserga vėžiu, žudo ar yra nužudomas, kad žiūrovas pagaliau susijaudintų ir patirtų katarsį.

Vokietės Doris Dörrie filme „Vyšnių žiedai Hanami“ („Kirschblüten – Hanami“) pagyvenusi šeima iš provincijos vyksta į Berlyną aplankyti suaugusių vaikų, tiksliau – atsisveikinti su jais, nes motina sužino, kad liko nedaug laiko gyventi. Filmas primena garsiąją Yasujiro Ozu „Tokijo istoriją“ – akivaizdu, kad seni tėvai tik trukdo vaikams gyventi jų gyvenimą. Bet staiga motina miršta, o su jos mirtimi negalintis susitaikyti vyras vyksta į Tokiją pas mylimiausią sūnų ir čia, apsivilkęs žmonos drabužiais, keliauja prie Fudzijamos kalno, kurį pamatyti svajojo žmona.

Tas pomirtinis troškimų išpildymas baigiasi tragiškai – vyras miršta kalno papėdėje. Mane filmas suerzino savo perdėtu sentimentalumu ir netikroviškumu, bet ne vienas kolega nuoširdžiai žavėjosi jo ištarme. Šiaip ar taip, šiųmetis Berlyno konkursas patvirtino amerikiečių kritikų dabar itin skleidžiamą teiginį, esą kinas sudėtingėja ir vėl prisimena vyresnius žiūrovus, pradedančius grįžti į kino teatrus. Kiti amerikiečiai šią tendenciją aiškina kiek kitaip – tuo, kad vis daugiau Žemės gyventojų yra vyresnio amžiaus.

Man geriausias konkurso filmas buvo Mike’o Leight juosta „Vėjavaikė“ („Happy-go-Lacky“). Filmas apie laimingą ir niekuo nesergančią Londono pradinukų mokytoją prikaustė iškart – nuo pirmų kadrų. Jis nepaleidžia iki šiol. Tačiau apie tai – jau kitame „7md“ numeryje.

B.d.