Idėjos ore ir oras kaip idėjos

Juozas Laivys. „Oras“. 2007 m.

Pastaruosius kelerius metus labai aktyviai kuri, esi kviečiamas ir dalyvauji įvairiuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjusiais metais tau skirta LR kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija. Jeigu bandytume prisiminti vien 2007 metų projektus, tai sąrašas išties būtų ilgas. Tarp jų – „Poslinkis“ Vilniuje; „Holiday in“ Vilniuje, Marselyje ir Londone; jaunųjų menininkų bienalė „Rezultatai ir pasiūlymai“ Taline; „Baltija, II dalis – šiuolaikinis menas iš Lietuvos“ Kalmaro dailės muziejuje Švedijoje; „V pasaulio žemaičių dailės paroda“ Oginskių rūmuose, Plungėje; „Extreme Crafts“ ŠMC, Vilniuje; „Muziejų naktis“ Karalienės Sofijos muziejuje, Madride; „2420 Čiurlionis“ ŠMC, Vilniuje; „The Last Piece by John Fabre“ Paryžiuje; „Vilnius Is Burning“ Sandretto Re Rebaudengo fonde, Turine ir kiti. Ar gali šiek tiek plačiau papasakoti apie ten rodytus kūrinius, kuriuos iš jų išskirtum?

Taip, manau, kad tu čia beveik visus ir išvardinai. Net pats nustebau, kiek laiko atima vien tik perskaityti tą sąrašą, prie kurio vis dėlto dar reiktų pridėti gegužės mėnesį atidarytą Viktoro Misiano kuruotą projektą „On Greekdom“ Benaki muziejuje, Graikijoje, ir 2007 metų gale atidarytą parodą „Eksperimentas“ Radvilų rūmuose Vilniuje, kuruotą Lolitos Jablonskienės, Jolitos Mulevičiūtės ir Erikos Grigoravičienės.

Tiesa, paroda Graikijoje man viena iš mistiškiausių, nes kol neišleistas katalogas, neturiu jokių jos faktiškų įrodymų. Pats nuskristi neturėjau laiko, tai manau, kad man atstovavo tik rašalo lašas, kurį kažkada nufotografavau besimokydamas Lione. Visa misterija tuo ir pasižymi, kad darbai gyvena atskirai savo gyvenimus, dalyvauja parodose ir man nebereikia tuo rūpintis. Šiandienio mano gyvenimo jie visai neveikia, o tai labai svarbu norint kažką daryti toliau.

Kalbant apie rodytus kūrinius: daugiausia visur ten ORAS. Oras, kurį vežiojau iš vienos institucijos į kitą. Oro pervežimas, išleidimas ir pasiėmimas kitiems projektams liko įamžintas mane pakvietusių institucijų parodų salėse užrašo pavidalu, jį originalo kalba užrašydavo kas nors iš mano ten sutiktų žmonių.

Ką labiausiai norėtųsi išskirti iš praėjusių metų kūrinių, tai prašymą kultūros ministerijos meno kūrėjo statusui gauti, kuris keletą kartų buvo svarstomas, kol galiausiai tapo kūnu.

Tvirtini, kad erdvę, vietą traktuoji tik kaip medžiagą konceptualiai kūrybai išreikšti. Man atrodo, kad simbolinė vieta tavo kūriniuose yra labai svarbi. Koks vietos ir vietinio žiūrovo vaidmuo šiuose geografiškai itin išsklidusiuose kūriniuose?

Galima ir taip pasakyti. Kaip jau minėjau, užrašas originalo kalba man labai svarbus. Pavyzdžiui, jei Taline prie kūrinio būtų užrašyta rusiškai ar angliškai, tai įgautų visai kitoniškų papildomų ir man nepriimtinų prasmių.

Vienas iš naujausių tavo projektų buvo akcija-leidinys „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049. Menininko komentarai“, jį pristatei LDM Radvilų rūmuose 2007-ųjų pabaigoje. Jame piešiniais ir komentarais, balansuojančiais ties absurdo, žaidimo ir rimtos pozicijos riba, formuoji abstrakčius potencialiu veiksmu galinčius būti pasiūlymus ir kartu reflektuoji aktualiausius Vilniaus kultūros reiškinius ir bendrą kultūros politikos situaciją apskritai. Sakyčiau, kad šiame kūrinyje yra dalis politinės satyros, dalis subjektyvios menininko pozicijos, dalis eksperimentavimo komunikacijos galimybėmis (menotyrininkė Rasa Janonytė, gavusi leidinį, raštu „apkomentavo“ tavuosius komentarus), dalis netgi estetinės vertės ar ezoterikos (buvo žiūrovų, kurie skaičiuose 2049 atpažino nuorodas į žinomus kino filmus arba atrado mistinių skaičių reikšmių). Kūrinys ėmė keistis ir įgavo naujų prasmių vos tik išėjęs į viešumą. Galbūt pasikeitė ir tavo santykis su ten formuluotomis idėjomis? Bet kuriuo atveju, susidaro įspūdis, kad savo konceptualioje kūryboje šiuo metu semiesi nemažai idėjų iš to, kas tiesiog vyksta aplinkui, iš to, kur esi tuo metu. Kartu lieki ištikimas XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio Vakarų konceptualizmo principams, kuriais siekta nureikšminti meno objektą kaip daiktą ir prekę, tokiu būdu kritiškai apmąstant meno rinką, politines kultūros ir visuomenės realijas, meno institucijų vaidmenį. Tavo kūriniuose išlieka svarbus mąstymo procesų, kalbinių žaidimų akcentavimas ir socialinės intervencijos. Su kokiomis idėjomis šiuo metu dirbi? Kaip keičiasi ar nesikeičia tavo nuolat (per)formuluojama kūrybos koncepcija?

Šiaip pastaruoju metu daugiausiai galvoju apie ekologiją ir dar apie daug ką. Nuo septynių ryto galvoju apie frazes „deelitizuoti aukštąjį“ ir „devulgarizuoti žemąjį“ meną. Išeina gana nerišliai, bet ką padarysi. Kažkaip man visa tai, žvelgiant kvailuoju kampu, klijuojasi su klimato atšilimo problemomis. Vieni teigia, kad ledynai tirpsta dėl žmogaus veiklos, kiti sako, kad tai – savaiminis gamtos procesas. Galbūt magnetinė žemės ašis (iš tikrųjų) pasislinko dėl to, kad per daug metalo rūdos iškasta, o gal dėl sprogimų saulėje visa tai dedasi. Bet kokiu atveju, įdomu yra tai, kad visuotinė kova su rūkymu davė savo rezultatų, visuomenė įstatymais sugebėjo pažaboti „karą keliuose“. Galbūt bus atrasta priemonių ir žemąjį meną devulgarizuoti. Bent jau diskusija šiuo klausimu, manau, yra pribrendusi.

O kalbant apie pirmąją mano aktualijos dalį – deelitizuoti aukštąjį meną, manau, tai politikų triukas ir nieko tokio rimto, gal netgi kvaila tiek nusifilosofuoti. Pastaruoju metu pastebimi deelitizavimo procesai, mano manymu, yra būtent to padarinys. Vis dar naiviai tikiu, kad elitinis menas turbūt turi galimybę ir tokiomis sąlygomis išlikti, bent jau metaforiškai kaip ekologiškai švarus produktas. Ir kaip korespondentas kaimui norėčiau pridurti, kad ekologiškai auginti produktus neapsimoka, nes užauginimo kaštai neatitinka rinkos diktuojamų verčių. Nelabai kas tuos ekologiškus produktus įperka. „Elitas“ ir tas daugiausia batoną su kečupu šveičia. Tad būtina ugdyti elitinio meno elitinės kainos supratimą, o ne spęsti pagal skonį.

Iš mano pakalnės žiūrint – liūdna, kad Vilnius nėra pajėgus tapti Europos kultūros sostine 2009-aisiais. Palaikau projektą 100 procentų, tačiau reiktų VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinei“ pasiūlyti atsisakyti savo veiklos, tai motyvuojant nepakankamu lėšų kiekiu. Mat pirmiausia būtina apšviesti visuomenę apie tai, kas yra ta kultūra...

Šiuo metu esu užsidegęs vienu projektu: norėčiau gauti visas artėjančiai minėtai šventei pagamintas dekoracijas. Iš jų padaryčiau EU kultūros sostinės renginiams pagamintų dekoracijų muziejų – tokią instaliaciją atvirame ore, kaime. Reiktų atgabenti viską, kas liko po šventės, ir skoningai išeksponuoti, kad bent kažkas apčiuopiama liktų ateities kartoms. Įsivaizduoju, kad tai būtų panašu į buvusio viešose erdvėse teatro pseudoobjektų sankaupą. Tai būtų provincijos miestelyje, nes kultūra maitina kultūrą, centras kaimą (etc.).

Tavo konceptualiosios kūrybos diapazonas labai platus, tačiau įvairias jo formas jungia sunkiai klasifikuojamų, tarpdisciplininių raiškos būdų paieškos. Papasakok ir apie kitas, mažiau žinomas tavo kūrybos formas. Dažnai mėgsti kalbėti (tiksliau, rašyti) poetine kalba, ją taip pat vartoji ir savo akcijose. Kiek žinau, neseniai esi gavęs kvietimą dalyvauti Vankuverio skulptūros bienalėje, kurioje numatoma rodyti tavo dokumentuotą performansą „Eilėraštis Barborai iš Vokiečių gatvės“ (2006). Jame skaitai eilėraštį atsistojęs prie Vlado Vildžiūno skulptūros „Barbora“ Vilniuje. Esi sukūręs dar porą eilėraščių – „Paveikslo belaukiant“ (2006) ir „Pokalbis su paveikslu“ (2006), juos perskaitei LDM prieigose – prie Vilniaus paveikslų galerijos durų ir vidiniame muziejaus kieme. Tiesa, perskaityti juos viduje, prie ekspozicijoje esančio Chodkevičiaus portreto, kiek žinau, muziejaus vadovybė neleido. Ar tau svarbus dialogas su meno istorijos tradicija?

Šiuo metu gana rimtai galvoju apie meno simbiozės galimybę, kažką turėčiau realizuoti dar šį pavasarį viename iš performansų, kurį planuoju atlikti Plungėje. Pastebiu, kad pastaruoju metu vis daugiau įsitraukiu į poeziją, kurią kaip grynąją saviraiškos formą labai gerbiu. Tiesa, noriu pasakyti, kad nelaikau savęs poetu. Aš tik verbalizuoju, įtraukiu poetiškumą ir jo ribas į konceptualiąją raišką.

Vienas pirmųjų tavo paminėtų ciklo darbų buvo eiliuota recenzija VDA magistrų gynimuose. Po to buvo eilėraščiai „Paveikslo belaukiant“ ir „Pokalbis su paveikslu“. Iš esmės tai – diskusija su muziejine vertybe. Kadangi nepriklausau jokiai sąjungai, į muziejus manęs niekas neįleidžia nemokamai, todėl nutariau su menu bendrauti per meną. Muziejaus valdžia filmuoti neleido dėl nepakankamos motyvacijos. Todėl perskaičiau eiles prie LDM durų, o kitą skaitinį sumontavau ant bilieto, nes žaviuosi fenomenu, kai muziejų bilietuose reprodukuojamas kolekcinis kūrinys... Savotiškas žaidimas: nusiperki bilietą ir vaikštai po sales, kol atrandi originalą. Puiku.

Apibūdindamas savo kūrybos nuostatas esi rašęs, kad tavo kūryboje neverta ieškoti radikalių maištingų mostų ar didvyriško noro pakeisti pasaulį, labiau būdingo ankstesnėms menininkų kartoms, tačiau sieki aiškios ir argumentuotos pozicijos. Prieš kelias dienas man minėjai sulaukęs priekaištų iš vienos menotyrininkės, kad negali aiškiai artikuliuoti savo minčių. Ar nemanai, kad menininkai, kurie sugeba puikiai tai daryti, ne tik palengvina bendrą komunikacijos su žiūrovu procesą, bet ir praplečia savo meninės karjeros galimybes?

Lietuvos vaizduojamojo meno pasaulyje pastaruoju metu vis ryškesnis karjeros menininko fenomenas. Aš neturiu nieko prieš jį, tačiau savęs nelaikau karjeros menininku. Niekam ne paslaptis, kad nemoku anglų kalbos, katastrofiškai sunkiai verčiuosi su lietuvių gramatika ir faktiškai nekuriu nieko pagal užsakymą ar tiesmukai primesta tema. Galima sakyti, esu laisvas rinktis, ką, kaip ir kokia forma noriu išreikšti. Man tai turbūt svarbiau už karjerą, nors ir kaip senamadiškai tai skambėtų. Tiesa, kažkada klausei apie šerną, jį padariau specialiai Baltijos IX trienalei, kuri vyko juodosios rinkos ideologijų kontekste. Tuo metu taip sutapo, kad domėjausi muziejinių vertybių fenomenu ir pasiūlyta tema metaforiškai susisiejo su kontrabandos, kaip reiškinio, universalumu istoriškumo akivaizdoje. „Kleopas“– tai šerno galvos su priekinėmis kojomis iškamša, nukopijuota pagal Alkos muziejuje Telšiuose saugomas, Oginskių dvare kabėjusias iškamšas. Aš tik padariau prierašą – prielaidą, kad „Kleopas“ taps šiuolaikinio meno kūriniu 2128 metais, kai vyks 50-oji trienalė. Iki tos datos iškamša turėtų būti saugoma muziejuje, ir aš savo testamentu turiu galimybę keisti jos likimą. Tai va, šernas, kuris kažkada bėgiojo miške, vėliau buvo dvaro dekoro elementu, dar vėliau tapo muziejine vertybe, 2006 m. buvo nukopijuotas ir ateityje taps šiuolaikinio meno kūriniu, tiesiogiai susisiejo su trienales tema ir išties, galima sakyti, yra bendras menininko ir kuratoriaus produktas. Apskritai, kalbant apie meno parodų organizatorių gvildenamų idėjų atsispindėjimą menininkų sukuriamuose produktuose, tai yra labai retas atvejis. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad tai be galo sunkus, o neretai ir neįmanomas dalykas.

Dėl to ir sakiau tau, kad man labai liūdna, kas dedasi su VEKS 2009. Kad ir kaip optimistiškai ir su pagarba žiūrėčiau į viską, kas vyksta, man vis dėlto liūdna stebėti tiek daug ir taip drąsiai rodomo VDA ir LMTA broko. Aš tai vadinu broku, nekokybišku kalbėjimu, nesusikalbėjimu, užsakomąja žurnalistika, karjerizmu ir totaliniu chaosu. Galbūt tai neišvengiamas projektinės virtualios visuomenės pulsavimas.

Todėl kažkada tau ir rašiau, kad galbūt būtų geriau atsiprašyti už „Menininko komentarus“, nes jie visame tame triukšme tampa tik dar vienu visai bereikalingo šurmulio elementu. Jei būtų galimybė, tai dabar, ko gero, turinį palikčiau tą patį, tik pakeisčiau pavadinimą į „Vilnius – 2049“. Taip būtų geriau. Bet gal tik taip atrodo.

Kalbėjosi Ieva Dilytė