Pažaiskime rimtai

Anastasija Masalskaja (16 m). „1982 m. Lietuvoje buvo sumedžiotas paskutinis baltasis vilkas. Jis buvo 2 m ilgio, 250 kg svorio, labai gražiomis geltonos spalvos akimis. Šiemet Lietuvoje vėl pastebėti trys baltieji vilkai. Labai prašau - nežudykite Lietuvos vilkų!“ 2008 m.

Vasario 13–19 d. vykusi paroda, skirta Lietuvos nepriklausomybės dienai, atskleidė naujus ir labai spalvingus Lietuvos istorijos puslapius. Čia buvo galima išvysti ir dar niekur neeksponuotą Barboros Radvilaitės dienoraštį, puslapį iš Pirmojo Lietuvos Statuto ir net Mindaugo barzdą. Eksponatus nulipdė Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo dailės mokytojos Onos Grigaitės mokiniai. ,,Tai rimtas žaidimas. Mes lipdome Lietuvos istoriją savomis rankomis“, – parodos anotacijoje rašo mokytoja Ona Grigaitė. Tai rimta, nes nieko nėra rimčiau už žaidžiančius vaikus. Suaugusieji moka gyventi tarsi žaisdami. Vaikai žaidžia gyvendami.

Kiekvienas žaidimas turi taisykles. Kaip ir šis – pasiūlyta pasirinkti Lietuvos istorijos faktą, jį savaip interpretuoti ir nulipdyti tą faktą savaip atspindintį daiktą. Lipdiniams istoriškumo suteikia pati kūrinio atsiradimo idėja. Į kiekvieną istoriją, kaip ir dera istorijai, įnešama intriga, paverčianti ją detektyvu, kurį žiūrovas turi narplioti ir susimąstyti: o kaip gi buvo iš tikrųjų?

Vaikų istorijose veikia įvairių visuomenės socialinių sluoksnių atstovai. Kuo aukštesnis veikėjo statusas, tuo daugiau jis įgyja galios, netgi antgamtiškų, mistinių savybių. Pavyzdžiui, Alionos Grigorovič sukurtam karaliui Zigmantui priklausęs lošimo kauliukas visada nešdavo laimę. O į Rūtos Kundrotaitės sumanytą senovinę kunigaikštytės kraičio skrynią gali tilpti ištisos pilys, žemės su visais gyventojais. Tekėdamos kunigaikštytės tokias skrynias kartu su visais turtais nusinešdavusios pas savo vyrą.

Lipdiniuose apie istorijoje labiausiai nutolusią praeitį kūrybinė idėja išreiškiama per labai konkretaus daikto interpretaciją. Tai ir puikiai išsilaikęs žalvario amžiaus kirvis (Viktorija Mebelica), ir XI amžiaus puodynė, kurioje skurdžius lietuvis laikė grūdus (Jolanta Usevič), ir Mindaugo kulkos bei kulkinė (Sofija Baltėnaitė).

Darbuose, interpretuojančiuose vėlyvesnę istoriją, atsiranda gamtinių motyvų. Į Barboros Radvilaitės dienoraštį kaip skirtukas įdėta rožė (Jelena Asmus), Emilijai Pliaterytei sukurtas gėlės žiedo formos talismanas (Diana Franskievič), ,,Lituanika“ įgavusi paukščio pavidalą (Goda Giedraitytė). Gamtiniai motyvai būdingi ir kūriniuose apie artimiausius nūdienai įvykius: rugių pėdas, vilkas, širšių avilys. Ekspresiją, dinamiką, stichiškumą atspindi ir naratyvinis lygmuo, ir vizualinė plotmė. Pavyzdžiui, rožė, numetusi rugių pėdą, bėga paskui savo mylimąjį (Miglė Adomavičiūtė), iš avilio skrendančios širšės taip ir taikosi įkąsti politikui. Nuo įkandimų politikai ima kalbėti nesąmones (Angelina Falčik ir Karolina Vaičekovska)... Agnės Dailidaitės žaltys saulės akimis, kuriam pasižadėjo Eglė žalčių karalienė, dar tebegyvena. Jis drąsiai šliaužia ne tik per chronologines, bet ir per ekspozicijos ribas.

Ryškiausiai ir išsamiausiai nušviestas Lietuvos valstybės formavimosi periodas, sietinas su karaliaus Mindaugo iškilimu. Šis laikotarpis interpretacijose regimas kaip kovų, tikėjimo, vilties metas. Iš anų laikų mus pasiekia šaunaus kario, kovojusio 1236 metais, šalmas (Ernestas Možeiko), karūna, kuria slapta nukalė kalviai, tikėdamiesi, kad jų mylimos dukros taps karalienėmis (Agata Muraško). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino asmenybė dažniausiai sieta su Vilniaus įkūrimo legenda. Gedimino sapne staugiantis geležinis vilkas (Rolandas Ivanauskas) yra bene paskutinis valstybės galybę liudijantis simbolis. LDK kunigaikštis Kęstutis vaikų sąmonėje iškyla kaip auka. Apie tai liudytų Mildos Jokubauskaitės nulipdyti antrankiai, kuriais Kęstutis buvo prirakintas Marienburgo pilyje. Tiesa, į Jogailos ir Kęstučio santykių peripetijas pažvelgta ir su humoru. Lėkštėje eksponuojamas natiurmortas su atkąsta vištienos kulšimi. Jei Kęstutis ir buvo nunuodytas 1430 metais (iš tiesų Kęstutis mirė 1382-aisiais, – aut. past.), tai tik atsikandęs šio kąsnio (Julija Sidorenko). Jei neskaičiuosime karaliui Zigmantui priklausiusio lošimo kauliuko, galima sakyti, kad kitame periode gausiausia diduomenės, o pirmiausia Radvilų, palikimo. Keista, kad vaikų nesudomino tradiciškai LDK galybės apogėjumi laikomas Vytauto valdymo periodas.

Vaikai, tapę istorijos interpretuotojais, galėjo išgyventi nuostabių atradimo akimirkų. Istorinio mito kūrimo lauke galima perkurti istoriją, sukurti savas jos versijas ir taip net pakeisti savo asmeninę istoriją. „Norėtųsi, kad vaikai galėtų didžiuodamiesi pasakyti: aš iš Lietuvos“, – rašo Ona Grigaitė. To norėtųsi palinkėti kiekvienam iš mūsų.