Lietuvos kamerinio orkestro svečiai

Jose Luis Castillo M. Raškovskio nuotraukos

Vasario 13 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje griežė Lietuvos kamerinis orkestras, jam dirigavo jaunosios kartos ispanų maestro Jose Luisas Castillo. Programoje – Dmitrijaus Šostakovičiaus Preliudas ir skerco, op. 11, Koncertas fortepijonui, styginių orkestrui ir trimitui Nr. 1, op. 35, vokiečių kompozitoriaus Wolfgango Rihmo (g. 1952) kompozicija trylikai styginių „Nature morte – still alive“ (1979) bei Franzo Schuberto Simfonija Nr. 5, B-dur, D 485. Koncerte dalyvavo Rusijos pianistas Aleksejus Volodinas ir trimitininkas Igoris Kramarevas, gimęs 1970 m. Rusijoje, Taganroge, 1990–1995 m. studijavęs Maskvoje, Gnesinų muzikos akademijoje (prof. V. Prokopovo kl.), o nuo 1998 metų – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteris. I. Kramarevas – 1989 m. pūtikų konkurso „Jug Rossiji“ („Pietų Rusija“) pirmosios premijos laureatas.

Koncerto pirmoje dalyje skambėjo D. Šostakovičiaus muzika. Labai įdomu buvo susipažinti su jauno ispanų dirigento menine individualybe. J.L. Castillo dirigento ir kompozitoriaus išsilavinimą (gaila, kad tą vakarą neturėjome progos išgirsti jo kūrinių) įgijo Zalcburge, Liuksemburge ir Paryžiuje, aktyviai bendradarbiauja su Europos, JAV, Kanados ir Meksikos orkestrais, yra parengęs nemažai (!) ispanų, meksikiečių ir kitų šiuolaikinių autorių kūrinių premjerų. Jis – ansamblių „Camerata de las Americas“ bei „Instrumenta Oaxaca“ meno vadovas ir dirigentas.

Keista, bet to vakaro D. Šostakovičiaus ir W. Rihmo kūrinių traktuotės neatskleidė didelio dirigento susidomėjimo ar žavėjimosi šia muzika. Orkestras griežė virtuoziškai, kokybiškai, prasmingai, tačiau jaunojo ispano rankų judesiai buvo itin santūrūs, sausoki, mažai išraiškingi. Mums įprasta manyti, kad ispanai yra labai temperamentingi, aistringos prigimties. Šiuo atveju girdėjome emociškai ramų, tvarkingą, korektišką muzikos pojūtį. Beje, orkestro artistų teigimu, J.L. Castillo įstojimus rodė aiškiai, patogiai grojimui. Dirigentui įžengus į sceną dingtelėjo mintis, kad ispanas savo povyza primena mūsų amžinatilsį batutos meistrą Joną Aleksą. Laukėm analogiško maksimalaus susikaupimo, koncentracijos, išraiškingų, nepaprastai jautrių ir nervingų rankų, net pirštų judesių. Juk dirigentas visa savo esybe, bet ypač rankomis perteikia muzikos supratimą, įkvepia orkestrą arba palieka jį abejingą. O kokios aistringos ne tik rankos, bet ir visas kūnas, kai prie pulto atsistoja Gintaras Rinkevičius! Kokie tėviškai globėjiški, laiminantys, organizuojantys ar valingai išraiškingi maestro Juozo Domarko plastiškų rankų mostai! Deja, šį vakarą neatrodė, kad svečias būtų visiškai įsitraukęs į atliekamos muzikos išraiškingą interpretavimą.

Igoris Kramarevas

Pianistas A. Volodinas gimė 1977 m. Sankt Peterburge, ten tik nuo devynerių metų pradėjo mokytis vaikų muzikos mokykloje. 1987 m. įstojo į Maskvos Gnesinų specialiąją vidurinę muzikos mokyklą, 1999 m. baigė Maskvos konservatoriją, o 2001 m. – aspirantūrą (prof. Eliso Virsaladzės kl.), 2001–2002 m. stažavosi tarptautiniuose fondo „Theo lieven“ (Italija) kursuose. A. Volodinas – kelių tarptautinių konkursų Ispanijoje, Australijoje, Italijoje ir Šveicarijoje aukso medalių laimėtojas, grojo su garsiais pasaulio orkestrais ir dirigentais. 2002 m. australų įrašų firma „ABC Classics“ įrašė pirmą pianisto kompaktinę plokštelę.

1999 m. rusų laikraštis „Kultūra“ rašė: „Tarp mūsų atlikėjų atsirado nauja asmenybė, turinti aiškią atlikimo koncepciją ir priemonių ją įkūnyti scenoje. Jis mąsto simfoniškai, jaučia platų melodijos alsavimą, kruopščiai gludina kiekvieną niuansą. Atrodė, kad scenoje varžosi du lygiaverčių tembrų orkestrai.“

Gaila, nežinome, kokio autoriaus koncertą ir su kokiu orkestru tą vakarą grojo šis pianistas, nes D. Šostakovičiaus Koncerto Nr. 1 traktuotė leido pajusti tik atlikėjo pasitikėjimą savo profesionalumu ir gerą pasiruošimą. Šioje muzikoje, be puikiai griežiančio orkestro, svarbus visų sudėtinių dalių – fortepijono, trimito ir visų atlikėjų (profesionaliai vadovaujant dirigentui) darnus sutarimas, tačiau susidarė įspūdis, kad dirigentas rūpinosi tempų suderinamumu, pianistas – ryškiu, kiek sunkiasvoriu ir įspūdingai virtuozišku greitų ar garsių epizodų atlikimu, o tyliose vietose – kuo tylesniu grojimu, tuo metu trimitininkas kokybiškai, ryškiai, gerokai garsiau už visus kitus pūtė savo instrumentą. Toks muzikos atlikimas neatrodė įdomus ar imponuojantis.

Aleksejus Volodinas

Jaunimas buvo sužavėtas, šūksniais ir net cypimais prašė bisų. A. Volodinas vėl nudžiugino savo gerbėjus, labai greitu tempu, forsuotu garsu paskambinęs S. Rachmaninovo „Muzikinį momentą“ e-moll. Kad padarytų dar didesnį įspūdį, kartais sulėtindavo tempą, o po to „pavarydavo“ gerokai greičiau. Gaila tik, kad per tokį skubėjimą kartais nepavykdavo švariai „pagriebti“ akordų. Kaip per koncerto pertrauką A. Volodino skambinimą apibūdino garbi pianistė, LMTA profesorė, „jis didesnis virtuozas nei menininkas...“

Po antroje koncerto dalyje blankiai minties ar turinio atžvilgiu atlikto W. Rihmo kūrinio (o gal tokia neišraiškinga traktuotė buvo dirigento sumanyta dėl kūrinio pavadinimo „Nature morte – still alive“?), kurį, beje, labai virtuoziškai, švariai kokybiškais skambesiais grojo orkestras, kaip palaima ausims ir dvasiai „nušvito“ F. Schuberto simfonija Nr. 5, B-dur. Atrodė, kad dirigentas, kuris ir vėl nebuvo maksimaliai įtaigus, preciziškai „dėliojo“ šią nuostabiai gražią muziką, orkestro atliktą gaiviai, elegantiškai, su malonumu. Po koncerto Lietuvos kamerinio orkestro artistai išreiškė apmaudą dėl neišnaudotos galimybės pagroti įspūdingiau, kadangi dirigentas norėjo vos ne dvigubai lėčiau traktuoti simfonijos kraštines dalis (I d. – Allegro ir IV d. – Allegro vivace), kurias jie yra groję visiškai kitaip. Atrodo, kad dirigentui patiko po truputį didinti greitesniųjų dalių tempus (I d. Allegro – nelabai greita, II d. Andante nuskambėjo kaip gražus kontrastas, III d. Minuetto. Allegro molto buvo atlikta gyvybingiau, o IV d. Allegro vivace pasiekta didžiausia įtampa ir judriausias tempas, tačiau neapsunkinus garso ir išlaikius grakštų, alsuojantį muzikos skambesį, skaidrumą).

Labiausiai norisi pagirti Lietuvos kamerinio orkestro muzikantus, dėl kurių profesionalumo ir meniškumo nekyla abejonių.