Žalios sutemos

Kensaku Shioya. „Nakties šešėliai“. 2008 m.

Nakties tamsa suteikia privatumo. Ji pridengia nuo žvilgsnių. Tamsusis paros laikas – tai tarsi trumpos atostogos, kai miegas ištirpdo daugybę pareigų. Jaunas fotografas Kensaku vagia šį privatumą su naktinio matymo režimu užtaisytu fotoaparatu. Būtent todėl „Nakties šešėlių“ serijos spalvos tokios žalzganos. Nuotraukų „aukos“ sumedžiojamos jiems to net nežinant, miegantieji net nenubunda.

Greičiausiai panašiai atrodo slaptųjų tarnybų ir privačių detektyvų padarytos nuotraukos, tik veikėjai šiose kiek kitokie. Shioya fotografijose veikia ne pirmo plano aktoriai. Tiksliausia šiuos personažus būtų vadinti statistais. Tokių pilni visi dideli miestai. Dienomis Kensaku fotografuojami žmonės turbūt dirba arba slampinėja gatvėmis, taip prisidėdami prie judėjimo kupino didmiesčio įspūdžio. Dieną tokie žmonės, kiekvienas atskirai, yra beveik nematomi arba matomi kaip bendros masės dalis. Net jei ir atsiranda vienas kitas fotografas, kurį domina „paprastas“ žmogus, nuotraukose statistas vis tiek dažniausiai atstovauja daugumai, savo tipui. Jie neturi nei vardų, nei pomėgių. Jie būna „darbininkai“, „padavėjai“, „virėjai“, „valkatos“.

Tačiau naktį, miestui ištuštėjus nuo matomų žmonių su vardais, sutemose skendinčios gatvės atitenka „statistams“. Valkatoms tamsūs Tokijo skersgatviai tampa jaukiais miegamaisiais, kur pagaliau nustoja vaikščioti svetimi žmonės. Kiti naktinėtojai lyg drugiai būriuojasi prie šviesių užkandinių. Valgo, rūko ir kažko laukia. Laukimas daugiau vidinis. Neatrodo, kad Tokijo nakties žmonės tikėtųsi gyvenimą keičiančio nuotykio, labiau panašu, kad jie grimzta į save ir laukia, kol praeis nuovargis, alkis, o gal pats gyvenimas.

Kitas tamsos prieglobsčio ieškantis veikėjų tipas – įsimylėjėliai. Panirusiems vienas į kitą visuomet reikia daugiau laiko ir daugiau erdvės. Statistų kompanija tam yra visai tinkama, nes kiekvienas iš jų užsiėmęs savo kuklia būtimi. Kensaku objektyvas vienodai smalsiai gaudo ir spontaniškus porų bučinius gatvėje, ir skrupulingai suplanuotus pasimatymus paplūdimyje. Vienoje iš nuotraukų užsieniečių porelė sėdi prie jūros ant patiesaliuko ir nuoširdžiai bando įgyvendinti privalomąją populiariosios romantikos programą. Reikia tikėtis, kad jie pakankamai apakinti jausmų ir miesto niūrumas netrikdo saulėlydžio grožio. Nors iš šalies žvelgiant labai jaučiamas romantinės situacijos dirbtinumas.

Galiausiai joks miestas negali išvengti turistų. Juos lengva pažinti ne tiek iš kuprinių ar žemėlapių, kiek iš veido išraiškos. Turistai dažniausiai atrodo kvailokai nustebę, dar dažniau – ne laiku šypsosi, nes būdami svečioje šalyje net liūdną vaizdą priima kaip jų pramogai skirtą egzotišką reginį. Šalia statistų, įsimylėjėlių ir turistų naktiniame mieste atsiranda vienas kitas pirmo plano veikėjas, paprastai girtas ir atsidūręs čia stačiai per klaidą.

Jiems visiems naktis dovanoja ne tik tamsos jaukumą, lėtą laiką, bet ir įelektrintą ryto grėsmę. Jie visi žino, kad už pasiskolintą privatų laiką kitą dieną teks sumokėti nuovargiu. Laikas ir pinigai tuo ir panašūs. Kiek paimsi, tiek reikės ir grąžinti. Arba nuolatos būti skolingam.

Nuotraukų serija nei menine, nei socialinės antropologijos prasme nėra revoliucinga ar labai išsiskirianti. „Nakties šešėliai“ gal labiausiai glaudžiasi prie poezijos, konkrečiai – haiku. Mažučiai nakties epizodai pasakoja žmonių dramas. Jie tampa dramomis ne dėl kokio nors gyvenimo smūgio, o dėl to, kad niekas nevyksta (tas pats per tą patį). O apžiūrinėjant naktinį Tokiją peršasi dar viena išvada – visi miestai sutemus tampa labai panašūs.