Mažytė, graži pergalė

Marius Zavadskis. „Kunstkameros“ fragmentas. 2008 m. M. Zavadskio nuotraukos

Tai, kad Vilniaus dailės akademijos aspiranto skulptoriaus Mariaus Zavadskio gynimas ,,Akademijos“ galerijoje prasidėjo lygiai viena valanda anksčiau nei protesto renginys S. Daukanto aikštėje (reikalaujant, o gal prašant Prezidento, kad jis susimylėtų ir nepasirašytų Lietuvą į prekybinį ,,Maximos“ vežimėlį įdėsiančios sutarties), be didesnių pastangų lėmė estetinio pobūdžio pasirinkimą. Vos penkias minutes pabuvęs pagal visus akademinio reglamento reikalavimus vykstančiame renginyje supratau, kad neklydau. Gynimo metu buvo sprendžiamas ne vietinis vienos valstybės priklausomybės (juk tai tik niekinga nykštukė, menkas spirgutis viso pasaulio akivaizdoje!), bet kur kas globalesnis – viso postmodernaus meno egzistavimo klausimas. Jo ateitį lėmė ne planetos intelektualų ar inteligentų sąskrydis, o susirinkusi komisija ir žiūrovų daugumą sudarantys VDA Skulptūros katedros profesoriai ir dėstytojai.

Pati pradžia nežadėjo nieko grėsmingo, kadangi pirmoje dalyje svarstytas aspiranto referatas „Moterys skulptorės XX amžiaus Lietuvoje. Meninės strategijos ir socialinis statusas“. Kaip prisipažino M. Zavadskis, apmąstymus moterų skulptorių tema išprovokavo jo paties asmeninė patirtis. Nuo ankstyvosios paauglystės savo gyvenimą susiejęs su skulptūra, menininkas jos mokėsi, studijavo, patirties sėmėsi iš pas mus retos šios profesijos atstovių. Referato vadovas A. Andrijauskas išdavė, kad tekstas buvo kur kas ilgesnis, tačiau jo rekomendavimu didelė dalis iškastruota (taip profesorius pademonstravo maskulinistinį požiūrį į parašytą veikalą). Paklaustas, kaip teoriniai samprotavimai atsispindėjo praktinėje kūryboje, aspirantas akcentavo, kad dalis darbų sukurti naudojant, vyrų nuomone, egzotiškomis atrodančiomis siuvimo, siuvinėjimo, audimo, vėlimo ir panašiomis technikomis. Auditorijai (tai yra kelioms merginoms tekstilininkėms) ši įžvalga sukėlė daug gardaus juoko, nes jos automatiškai pasijuto egzotiškomis paukštėmis.

Kaip klausytojas, susidomėjau kitu tyrinėtojo teiginiu – remiantis statistiniais duomenimis moterys skulptorės labiau nei vyrai paiso darbo saugos reikalavimų. Pastaba neliko be atbalsio ir tarp komisijos narių. Oponentė G. Mickūnaitė priminė, kad patriarchalinėje tradicijoje menininkų savidestrukcija – įprastas reiškinys. Sužeidimais ar netgi žūtimi pasibaigusios skulptoriaus kumštynės su beformiu akmens luitu traktuotos kaip aukščiausio herojiškumo apraiška. Po ilgokai užsitęsusių nuomonių išsakymų tarybos nariai vienbalsiai nusprendė, kad teorinis darbas yra įdomus, aktualus, vertas publikuoti. Kai kurie mintyse pirštą prie smilkinio pasukioję ar bent jau garsiai pašnirpščioję (iš pradžių atrodė, kad tai chroniška sloga arba atslenkančio gripo epidemijos ženklas) žiūrovai replikavo, kad XX amžiaus pabaigoje svertai galbūt pasisuks kitokia linkme, todėl bus rašomi traktatai apie VDA Skulptūros katedroje studijuojančių, dėstančių, lytinei mažumai priklausančių vyrų skulptorių kūrybą. Vienu žodžiu, teorinis darbas sutiktas kaip labai rimtas ir perspektyvus arba atvirkščiai.

Tikros aistros įsiplieskė antroje aspiranto M. Zavadskio ginamojo posėdžio dalyje. Iš pat pradžių atsisėsdamas ant į antrąjį aukštą vedančių galerijos laiptelių ir iš paukščio skrydžio apžvelgdamas gynimo salę pastebėjau, kad ji panaši į senųjų grafikų darbuose fiksuotas batalines panoramas. Publika buvo pasiskirsčiusi į dvi netolygias stovyklas. Vienoje pusėje prie ilgosios sienos ir ilgo tarytum valgomojo stalo sėdėjo profesūra. Kitoje pusėje – ginamąją kalbą į popierinę tūtą susisukęs ir rankas ant pilvo susikryžiavęs diplomantas. Vienišas kaip kareivis mūšio lauke. Asimetriškas planas be didesnių komentarų rodė, kam priklauso galios ir prievartos svertai. Šoniniame flange bazavosi žiūrovai. M. Zavadskis dėl savo įgimto kuklumo palaikančios komandos nepasikvietė (keli gerbėjai slapstėsi už sienų ir langų), todėl tariamą neutralitetą turintys deklaruoti žiūrovai iš tikrųjų reiškė gana neigiamą, netgi smerkiamą poziciją autoriaus adresu (minėtu šnypštimu).

Visų akademinių normų paisęs prelegentas pirmas pradėjo batalijas. Jis smulkiai papasakojo, kad ilgametės studijos nenumaldė sentimentų vaikystei (tėvų buto užuolaidoms, multiplikaciniams filmukams, skaitytai lektūrai ir panašiai), todėl ankstyvojo gyvenimo patirtis yra tas pagrindas, ant kurio statomas jo kūrybos rūmas.

Ginamasis darbas pavadintas „Kunstkameros“ terminu, nes asmeninės kolekcijos principu čia sukrauta viskas, kas kirba galvoje ir yra išminkoma rankų. Vėliau savo mintis išsakė kiti suinteresuotieji. Darbo vadovas G. Karalius pabrėžė, kad studijų metu nenorėjo traumuoti kūrėjo asmenybės, todėl aspirantui suteikė daug laisvės. O tai, kad imtasi ir „moteriškų“ technikų bei temų, esą taip pat nieko nuostabaus, kadangi „mes visi gimstame iš moterų, o ne gėjų šeimose“. Oponavusio G. Piekuro nuomone, per daug grožio mene yra blogiau nei per mažai (regimoje kolekcijoje toks pavojus yra). Tačiau paprašytas konkrečiai įvertinti, oponentas darbą įvertino labai teigiamai. A. Raila išreiškė nuostabą, kad nepažinodamas skulptūrinių objektų meistro tikėjosi pamatyti skiauterėtą panką. Pati kūryba jam pasirodė sofistikuota. Nežinau kuris – M. Šnipas ar A. Šnaras (tiesą sakant, vizualiai visą laiką painioju šiuos docentus) – pabrėžė, kad M. Zavadskio kūryba demonstruoja jo neapsisprendimą, pastangas kurti „lengvą popsą“ (vaizduotėje iškilo geležiniais šarvais sunkiai brazdančio „sunkiojo popso“ vaizdinys) ir literatūriškumą. Neidentifikuotas tarybos atstovas sakė, kad visą galerijos kambarį apdėliodamas daugybe įvairaus formato artefaktų, autorius tarsi pasislėpė už jų. Tuo esą buvo pademonstruota neryžtinga, neapsisprendusio asmens pozicija. Toną bandęs švelninti M. Zavadskio referato vadovas A. Andrijauskas pasakė, kad gera statula yra ta, kuri nuversta nuo kalno neaplūžinėja. Profesorius palinkėjo daryti nelūžtančias skulptūras, silpninti formų manieringumą ir įmantrumą. A. Šalteniui nepatiko eksponavimo kultūra, šviesos trūkumas (atsikirsta, kad „Akademijos“ galerijoje draudžiama į sieną gręžti skyles).

Marius Zavadskis. „Kuntskameros“ fragmentas. 2008 m.

Daugeliui tarybos narių kilo retorinis klausimas – ar M. Zavadskio darbai yra ironiški? Ginti ėmėsi aristokratiškoji T. Račiūnaitė. Manieristinės ir barokinės dailės žinovė prasitarė, kad ir senosioms kunstkameroms būdingas spontaniškumas, netgi chaotiški formavimo principai, todėl šiais punktais M. Zavadskio kūrinys nė kiek nenukrypsta nuo pirmavaizdžių. Jis esą teisingai elgėsi eksponuodamas subjektyvius potyrius ir pomėgius atspindinčius objektus. Panašiai būdavo ir Rudolfo II ar Jonušo Radvilos rinkiniuose. Pastarieji kolekcionavo neįtikėtinas sensacijas – prarytus ir išpjautus peilius, inkstų ir natūralių akmenų gabalus, daigintus javus. Norėčiau įkišti savo trigrašį ir pridėti, kad iš tikrųjų – M. Zavadskio kūryba ypatinga aktualiu santykiu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meninėmis tradicijomis. Intelektualus menininkas naudoja daugybę lietuviškos (ir ne tik) gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo citatų, replikų, gatavų kompozicinių schemų ir motyvų. Išprususiam žiūrovui jo dirbinių sankaupos yra tikros aukso kasyklos, ne toks jau mažas pasaulio modelis, kuriame užkoduotos kultūrinės patirtys ir išgyvenimai. Manieringai išsikraipiusios bronzinės, gipsinės, veltinės, apmuštos audeklu formos (nosys, ausys, galūnės ir torsai) primena Arcimboldo, Beccafumi, Clouet, Fiorentino. Manieristinis pasirodė ir pačios ekspozicijos formavimo principas.

Kiekvieną dieną eidavau pažiūrėti parodos ir pastebėdavau, kad instaliacija kaskart pasipildydavo vis nauja dalimi. Autonomiški artefaktai sudarė efemerišką struktūrą, primenančią pavėjui paleistą pelenų saują ar į orą išpūstų burbulų guotą. Į neišnarpliojimą rezginį susipynė bibliniai siužetai, Don Kichoto ir barono Miunchauzeno parafrazės, mokyklinės vaizdinės medžiagos atributai. Pats aspirantas taip pat grakščiai ir elegantiškai atrėmė visus jo adresu išsakytus priekaištus. Manęs ir kitų galbūt neįtikino tik kontrargumentas dėl ironijos pertekliaus ar trūkumo. Šioje vietoje kūrėjas muistėsi, nieko konkretaus nepasakė. Būtų trinktelėjęs kumščiu į stalą ir pakeltu balsu išrėkęs, kad jo darbai ironiški, ir visiems paaiškėtų. Kita vertus, diplomantas kaip per išpažintį prisipažino, kad kuria tai, kas yra gražu ir kelia sentimentus, kad kiekvienas kūrinys yra apipintas ilgais naratyvo siūlais. Priverstas A. Railos, pakomentavo nuolat pasikartojantį, meilę ir gailestingumą simbolizuojantį širdies (persmeigtos, liepsnojančios, apklijuotos fotografijomis bei gumbais) motyvą. Ranką ištiesdamas į dviejų pušų kamienų laikomą antablementą su po juo pakabinta balta karpota širdimi (struktūra, pasiskolinta iš Vilniaus katedros lobyne saugomo neoklasicistinio relikvijoriaus), M. Zavadskis jį apibūdino kaip paminklą Sibiro tremtiniams. Šioje vietoje neišlaikė visą gynimosi proceso metą kampe grėsmingai šnopavusio M. Navako nervai. Pratrūkęs, kad „tai yra blūdas – tremtiniams negalima statyti tokio monumento“, pašmaikštavęs, kad „visi šie bronziniai liejiniai yra skirti pardavimui“, ir paklausęs „o kodėl jūsų, kaip dėstytojo, nematydavau tarpinių peržiūrų metu?“, lietuviškos skulptūros klasikas išbėgo iš auditorijos garsiai trinktelėjęs durimis. Nesustabdė net A. Šaltenio prašymai ir nustebusios publikos ovacijos. Bėgančiam M. Navakui savotiškai antrino niekur nepabėgęs M. Šnipas (sutrukdė reglamentas), teigdamas, kad M. Zavadskio darbai jam primena gūdžiais jaunystės laikais vartytuose „Chudožniko“ žurnaluose masiškai reprodukuotus ir ypač nemėgtus skulptoriaus Baranovo šedevrus. Be to, Berlyne veikusioje melancholijai ir depresijai skirtoje parodoje esą jau teko matyti kažką panašaus, bet esminis skirtumas tas, kad aspiranto statulėlėse liūdesio nėra nei ženklo.

Marius Zavadskis. „Kunstkameros“ fragmentas. 2008 m.

Kritikuojamajam beliko nusijuokti ir pritarti, kad melancholijos jo kūryboje tikrai trūksta. Tada neišlaikė mano nervai. Riktelėjau, kad kritika M. Zavadskio adresu yra nukreipta ne prieš vieną konkretų žmogų, o prieš visą jaunų menininkų kartą ar net postmodernizmą apskritai. Žodžiu išsakiau, kai kurios mintys susiformavo jau vėliau (dar spėjus nulėkti prie Prezidentūros ir pamačius interviu radijui duodantį Darių Kuolį, horizonte besiplaikstančias libdemų vėliavas su ereliais ir svastikomis, ir su visa marga minia praėjus amerikietiško tipo garbės ratą). Toptelėjo, kad nuo ,,Akademijos“ galerijos laiptelių mačiau ne tik mūšio lauką kartojančią struktūrą. Iš viršaus regėtas vaizdas žodis žodin kartojo Federico Jamesono sudarytą palyginamąją modernizmo–postmodernizmo lentelę. Vienoje salės pusėje būriavosi modernistai. Kitoje – kaip gluosnis audroje lingavo postmodernizmui atstovaujantis menininkas. Kiekybiniu požiūriu disbalansas buvo nenormalus, tačiau M. Zavadskio kūrinius laikant pilnaverčiais postmoderniojo meno atstovais, persvara nukryptų šios stovyklos pusėn. Kadangi modernistams (pirmiausia M. Navakui ir M. Šnipui) atstovavo patys asmenys, o ne jų kūryba, daugiau dėmesio skirsiu postmodernizmo reliktams. Skiriamasis jų bruožas yra netgi ne ironija, o pastišas, kuriam būdingas mėgdžiojimas be jokių parodijos siekių. Imituodamas senuosius stilius ir epochas M. Zavadskis kalba pasislėpęs už jų tarytum kaukių. Tokiu būdu jis yra neutralizavęs asmeninio identiteto sampratą ir numarinęs save kaip unikalų subjektą. Net ir paties M. Zavadskio išreikšti sentimentai asmeninei praeičiai yra chrestomatiniam postmodernizmui būdinga nostalgijos mada. Vien dėl šių kelių išvardytų savybių menininko kūryba priskirtina postmoderniai raiškai. O kur dar tiesioginės ir netiesioginės sąsajos su amžininkais – J. Koonsu (meilę jam M. Zavadskis išsakė liudininkų akivaizdoje), T. Schütte, J. Pylypchuku ar E. Swensonu. Kažką panašaus pasakiau ar bent pagalvojau ir pasislėpiau už retų dalyvių nugarų. Tuo viskas baigėsi. Taryba trumpai pasitarė ir be didesnių disputų M. Zavadskį palaimino. Lietuvos menininkų bendruomenė pasipildė dar vienu neabejotinu, licencijuotu nariu, o lietuviškas postmodernizmas pasidžiaugė nors ir nedidele, tačiau gražia pergale (ko, atrodo, negalima pasakyti apie S. Daukanto aikštės piketuotojus). Pergalė, nes negyvas ir sustabarėjęs modernizmas, nors ir sunkiai, besipriešindamas, apleidžia savo per ilgai jėga laikytas pozicijas. Belieka džiaugtis ar apgailestauti, kad mano riktelėjimas jei nieko neišsprendė, tai ir nepakenkė.

P.S. Tik vėliau suvokiau, kad aspiranto gynimo metu neakademinio požiūrio į menines disciplinas išprovokuotas nervinis šokas ir riktelėjimas yra modernios pasaulėžiūros rudimentas (juk panašiai elgėsi konservatyviajam modernizmui atstovavęs M. Navakas). Tikras postmodernistas būtų arba protingai patylėjęs (kaip M. Zavadskis), arba sarkastiškai nusijuokęs, atsistojęs ant galvos ir plačiai pravertoje burnoje stipriai pamakalavęs liežuviu. Kita, dar graudesnė mintis susijusi su tuo, kad iš tikrųjų vietos po saule užtektų visiems – ir modernistams, ir postmodernistams. Jokios pergalės ar pralaimėjimo nebuvo. Tačiau kai akademinis renginys pačios tarybos narių arba atsitiktinių dalyvių dėka (ir ne be asmeniškumų įtakos bei elementarios tolerancijos nebuvimo) paverčiamas farsu, situacija liudija postmodernizmo naudai.