Apvažiavusi visą Lietuvą

„Žaldokynė“. 1948 m. Magdalena Paukštytė – Ona Juodytė, Jokimas Žaldokas – Napoleonas Nakas, Alfonsas Rūta – Vladas Jurkūnas, Motiejus Sapiega – Jonas Čepaitis

Kovo 19 d. Nacionalinis dramos teatras švęs seniausio Lietuvos teatruose teberodomo spektaklio „Žaldokynė“ šešiasdešimtmetį. Boriso Dauguviečio komediją 1948 m. Vilniaus dramos teatro scenoje pastatė režisierė Kazimiera Kymantaitė, daug dėmsio skyrusi lietuvių dramaturgijai ir lietuvių rašytojų kūrinių inscenizacijoms. Nors ši ilgaamžė teatro menininkė jau pasitraukė iš gyvenimo, jos režisuota ir iki šiol tebevaidinama komedija nuolat sukviečia būrius nuoširdaus juoko pasiilgusių žiūrovų.

„Žaldokynė“ iki mūsų dienų išliko beveik tokia pati, kokia buvo sukurta daugiau nei prieš pusšimtį metų. Spektaklis atnaujintas 1975, 1985, 1995 ir 2000 metais; vienas kitą keitė pagrindiniai aludario Žaldoko vaidmens atlikėjai: legendinį Napoleoną Naką po mirties pakeitė Jonas Lalas, šį aktorių jau laisvoje Lietuvoje – Vytautas Tomkus, pastarąjį – Juozas Meškauskas, pirmojoje premjeroje vaidinęs Tamošių. „Žaldokynėje“ vaidino Ona Juodytė, Ona Knapkytė, Jonas Čepaitis, Juozas Kanopka, Stefa Nosevičiūtė, Mykolas Smagurauskas, Antanas Pikelis, Regina Paliukaitytė, Algimantas Zigmantavičius, Genutė Ciplinskaitė, Lilija Mulevičiūtė, Eglė Tulevičiūtė, Vytautas Grigolis ir daugelis kitų. Šiandienos „Žaldokynės“ ansamblyje – teatro veteranai Agnė Gregorauskaitė, Adolfas Večerskis, Vytautas Rumšas, Vytautas Dumšaitis, Ottonas Laniauskas, Jadvyga Ramanauskaitė, Algimantas Bružas, taip pat Rasa Rapalytė, Birutė Marcinkevičiūtė, Alvydas Šlepikas ir kiti. Iki šių dienų išsaugotas ir „Žaldokynės“ dailininkų Vytauto Palaimos bei Juozo Jankaus scenovaizdis, primenantis XX a. vidurio Lietuvos teatro stilistines tendencijas.

Kazimiera Kymantaitė, dirbusi su keliomis aktorių kartomis, sakė, kad 1948 m. pavasarį žiūrovai „Žaldokynę“ išvydo todėl, kad Dauguvietis išgyveno kūrybos pakilimą. Su žemaitišku atkaklumu stačiusi komediją, režisierė ištvėrė 14 peržiūrų ir nepaisydama neigiamų „komisijų“ vertinimų užsispyrusi tvirtino: „Tai yra ir bus mūsų klasikinė komedija... Laikas slenka, laikas gydo žaizdas, nešdamas užmarštin ir skriaudas, ir ašaras. Tiesa iškyla, melas išdyla...“ Nepaisydama „išmoningų“ pranašysčių, šimtus kartų vaidinta ir žiūrovų pamilta „Žaldokynė“, išlaikiusi laiko bandymą, užėmė deramą vietą lietuvių teatro istorijoje.

Juozas MEŠKAUSKAS (Jokimas Žaldokas, aludaris, mažažemis valstietis) – vienintelis „Žaldokynės“ atlikėjas, vaidinantis šiame spektaklyje nuo pat pirmosios premjeros: „Žaldokynė“ gimė sunkiai. Spektaklis perėjo trylika peržiūrų ir visą laiką buvo taisomas. Politine prasme. Vis nepraleisdavo valdžia. Paskutinėje peržiūroje dalyvavo net pirmasis komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus. Spektaklyje neva trūko optimizmo, teigiamų herojų, jaunimo... Po kiekvienos peržiūros Dauguvietis kažką prirašydavo: atsirado ir jaunimas, ir dainuot pradėjo... Vaidinu nuo pirmojo spektaklio – 1948 m. kovo 19 dienos. Nuo to laiko ir skaičiuojamas mano stažas teatre. Aš vaidinau Tamošių, zakristijoną Rūtą, o dabar – patį Jokimą Žaldoką. Taip vaidinu šešiasdešimt metų! Iš pirmo spektaklio likau tik aš. „Žaldokynė“ – žemiška. Ji dvelkia primityvumu, naivumu, nuoširdumu. Ir tai, kaip sakoma, žmogui prie širdies, neskiriant lyties, kilmės, išsilavinimo. Šiam spektakliui neabejingi įvairiausi visuomenės sluoksniai, išskyrus, žinoma, snobus.

Agnė GREGORAUSKAITĖ (Magdalena Paukštytė, tolima Žaldokų giminaitė): Susitiko dvi energetiškai labai stiprios asmenybės – Dauguvietis ir mano Mama. Puikiai žinodami Lietuvos kaimą, sukūrė „Žaldokynę“. Labai svarbu, kad Dauguvietis pasitikėjo Kymantaite. Tai buvo ypatingas atvejis, vaidino nepaprasti aktoriai – visi iki vieno. Pamenu, kaip puikiai kvaišelį Kazį vaidino Ona Knapkytė: ji vaidino ir publikai, ir mums. Šiandien spektaklyje taip pat turime improvizuojamų tekstų, kurių žiūrovai negirdi. Bet jie mus įkvepia. Visų pirma tai spektaklis apie lietuviško charakterio gebėjimą prisitaikyti prie padėties ir išlikti esant bet kokioms politinėms aplinkybėms. Kažkada juk ir lietuvių kalba buvo beveik atimta, bet vis dėlto lietuviai sugebėjo nepasiduoti, išsaugojo savo kalbą, kultūrą. „Žaldokynės“ kūrėjai gražia komedijos forma byloja apie nepaprastą lietuvišką atkaklumą, savitą požiūrį į visa, kas vyksta. O svarbiausia – apie sugebėjimą išlikti ir kurti naują gyvenimą. Šiandien į „Žaldokynę“ ateina daug jaunimo, kuris atvira širdimi priima spektaklį. Mes žaidžiame, o žiūrovas mėgaujasi šiuo žaidimu.

„Žaldokynė“. 1985 m. Jokimas Žaldokas – Jonas Lalas, Magdalena Paukštytė – Agnė Gregorauskaitė

Adolfas VEČERSKIS (Motiejus Sapiega): Dabartinės „Žaldokynės“ žydėjimo metas prasidėjo po paskutinio atnaujinimo 1995 metais, sugrąžinus pirmykštį spektaklio pavidalą. Mes atkūrėme „Žaldokynę“ tokią, kokią parašė autorius – be pridėtinių scenų, kurios buvo parašytos 1948 metais, kad spektaklis pasiektų žiūrovą. Dabar spektaklis kvėpuoja šiuolaikiškai, atspindi šios dienos sampratą į tą laiką, apie kurį kalba Borisas Dauguvietis. „Žaldokynė“ iškart numirtų, jeigu pabandytume šiandienos spektaklį suvaidinti taip, kaip vaidinome vakar. Niekam tai neįdomu. „Žaldokynės“ turinys nepasikeitė, bet įgavo naujų spalvų, jos ir žavi žiūrovą. Žmonės į šį spektaklį ateina po keletą kartų, jie moka šio spektaklio senuosius tekstus ir naujus papildymus.

Jadvyga RAMANAUSKAITĖ (Rūtienė): Man teko vaidinti Kazimieros Kymantaitės statytuose spektakliuose „Marti“, „Paskenduolė“ ir kituose. Kymantaitė buvo lietuvių literatūros puoselėtoja, daug jėgų skyrė tam, kad kuo daugiau literatūros inscenizacijų būtų pastatyta. Režisierė padėjo man parengti ir Rūtienės vaidmenį „Žaldokynėje“ – šį vaidmenį taip pat kūrė Stefa Nosevičiūtė. Kymantaitė nuoširdžiai patardavo kiekvienam aktoriui, niekada iš režisierės negirdėjome pakelto balso – kūrėme ramiai, bet įdomiai. „Žaldokynėje“ keitėsi daug aktorių. Kiekvienas aktorius, vaidinęs Žaldoką, savaip traktavo šį vaidmenį, nuspalvindamas jį savo mąstymu, pažiūromis. Sapiegos vaidmenį kūrė Vladas Jurkūnas, Jonas Čepaitis, o dabar – Adolfas Večerskis. Jis turi neprastą humoro jausmą, scenoje jaučiasi lyg žuvis vandenyje, praturtina vaidmenį išradingomis improvizacijomis. Džiugu, kad „Žaldokynę“ žiūrovai mėgsta, visada vaidiname pilnai salei. Malonu jausti šiltą, nuoširdžią jų reakciją, girdėti plojimus ir skardų juoką.

Vytautas RUMŠAS (Bronius Sidabras, tarybinio ūkio ūkvedys): Man šis spektaklis – kaip saulėta vasaros diena, kai čirena vieversiai danguje... Ir jau šiek tiek vakarėja... Labai smagu „Žaldokynėj“ vaidinti. Dėl to žiūrovai ir ateina. Čia labai daug šilumos, juoko. Yra ir žemės kvapo. Galų gale čia yra ir alaus, be kurio lietuviai neįsivaizduojami.

Ottonas LANIAUSKAS (Jonas Girėnas, tarybinės armijos karininkas): „Žaldokynė“ yra mūsų visų palikimas. Mane Kazimiera Kymantaitė pakvietė skyrusi kitą vaidmenį Vytautui Dumšaičiui. Iki jo buvo Balys Bratkauskas. Kodėl „Žaldokynė“ yra Lietuvos teatro fenomenas – ir labai paprasta paaiškinti, ir kartu reikia pagalvoti. Didžiausias įvertinimas – žiūrovai. Ateini į spektaklį – visada pilna salė! Ką čia bepridursi. Mažiausiai pusė Lietuvos žino šį spektaklį. Išvažinėta skersai išilgai, nėra turbūt salės Lietuvoje, kur nebūtų vaidinta „Žaldokynė“. Vaidindamas visada atsipalaiduoji: gyvenime daug rūpesčių, o „Žaldokynė“ nuima įtampą. Labai gražiai dirba kolegos. Per tiek metų visi žinom savo partnerių tekstus. Kartais net atrodo, kad jei kuris susirgtų, galėtum tą patį vakarą vietoj jo suvaidinti. Aš net Paukštytės visą tekstą žinau. Viskas į mus įaugo. Režisierė buvo be galo šiltas, linksmas, geras, doras žmogus. Prieš ją niekada negalėjom būti surūgę. Anksčiau „Žaldokynė“ buvo santūresnė, gilesnė ir tikresnė. Šiandien per daug atleidom vadžias. Ar yra pasaulyje kitas spektaklis, vaidintas tiek kartų ir tiek metų? Kas pasakys?

Vytautas DUMŠAITIS (Kostas Jaunikaitis, buvęs kumetis, dabar naujakurys): „Žaldokynė“ – tai visas mano gyvenimas teatre. Nuo 1952 metų. Tuomet vaidino senoji sudėtis. Man teko laimė suvaidinti kapitoną Joną. Kai tiko amžius, ir Direktorių vaidinau. Dabar – Kostą Jaunikaitį. Pagal Dauguvietį jam šešiasdešimt metų, man – aštuoniasdešimt, bet dar vaidinu. Po įvairių teatro reformų atsisakiau vaidmenų, o „Žaldokynės“ atsisakyti sąžinė neleido. Joje po šiai dienai gyvenu. Malonu ateiti, pabendrauti su draugais. Tas pats spektaklis tame pačiame teatre! Tai labai graži, didelė šventė! Tai visa teatro istorija – Kymantaitė, Dauguvietis, Nakas, Kernagis, Jurkūnas, Semaška, Juodytė... Su Kazimiera Kymantaite nebuvo jokio „tik taip, o ne kitaip“. Ji leisdavo improvizuoti, pati prisitaikydavo. Nepajusdavai, kaip ji iš tavęs išgaudavo tai, ko nori. O paskui sakydavo: „Na va, mes pakalbėjom, ir tu padarei tai, ko aš norėjau, nors iš pradžių ir ožiavaisi.“ Nebuvo uzurpatorė. Gerbė ir dramaturgą, ir aktorius. Labai gerai pažinojo Lietuvos kaimą. „Žaldokynę“ buvo galima priimti dvejopai, bet Kymantaitė sugebėjo neužkliūti valdžiai, o žiūrovai priėmė spektaklį taip, kaip reikėjo priimti, kaip ji norėjo. Mokėjo statyti Vienuolį, Žemaitę... Visi jos spektakliai buvo liaudiški: ir su humoru, ir su ašara... Kymantaitės spektaklius suprasdavo visi žiūrovai. Tai labai brangu.

„Žaldokynė“. 2008 m. 1 eilėje: A.Klimas, A.Večerskis, A.Gregorauskaitė, J.Ramanauskaitė; 2: O.Laniauskas, R.Rapalytė, J.Meškauskas, B.Mar, V.Rumšas, V.Dumšaitis, A.Bružas; 3: M.Jusčius, E.Braziulis, A.Šlepikas, A.Smailys, R.Skardžiūnaitė, A.Rūkas D. Matvejevo nuotr.

Algimantas BRUŽAS (Tarybinių ūkių grupės direktorius): Pirmą kartą pamačiau „Žaldokynę“ dar būdamas teatrinio fakulteto studentas. Mane sužavėjo šis spektaklis, o ypač aktorių, meistriškai ir rimtai kuriančių komiškus personažus, profesionalumas. Kai režisierė Kazimiera Kymantaitė 1975 metais atnaujindama spektaklį pasiūlė kad ir nedidelį komišką vaidmenį, labai apsidžiaugiau galimybe jame dalyvauti. „Žaldokynėje“ daug gero, visiems suprantamo humoro, veiksmo ir pačių netikėčiausių situacijų.

Birutė MAR (Ieva): Net sunku patikėti, kad „Žaldokynėje“ vaidinu jau dvylika metų, nors ir esu „jauniausios kartos“ Ievutė. Kai grįžau į Lietuvą po studijų Peterburge ir pradėjau dirbti tuometiniame Akademiniame teatre („Žaldokynė” buvo atnaujinama 1995 metais), šis vaidmuo man buvo labai netikėtas. Sudėtingas tuomet buvo laikas teatre – atleistas Jonas Vaitkus, meno vadovu tapo Rimas Tuminas, aktoriai (daugiausia – Vaitkaus mokiniai) sutrikę, staiga žinia – atnaujinama „Žaldokynė“... Daugelis bendraamžių kolegų su pašaipėle priėmė šią žinią, o ir man, tuomet jaunai maksimalistei, norėjosi eksperimentų, šiuolaikinio radikalaus teatro. Buvo labai keista po kelių repeticijų atsidurti klasikinės „Žaldokynės“ mizanscenose, nejauku dėl ideologinių tos pjesės gaidelių. Bet sykiu – labai miela pažinti tik iš tolo regėtus „senuosius“ Akademinio aktorius, kad ir trumpam susitikti su teatro legenda – režisiere Kazimiera Kymantaite. Ligi šiol prisimenu, kaip ji, jau nelabai girdėdama, padarė pastabų dėl mano Ievutės intonacijų. Kaip ji, mažutė, užlipusi scenon, žavingai rodė, kaip reikia susijaudinus pranešti Magdalenai Paukštytei žinią, kad „Jonelis sugrįžo!“ Lig šiol prisimenu tą jos labai romantišką Ievutės „emocinį gestą“ – virpančios rankos kilstelėjimą, tokį nuoširdų... Vėliau, jau vaidindama, turėjau su savo Ievute „pakovoti“ – ilgai ieškojau spalvų ją paryškinti, ir griežtumo, ir švelnumo, ir silpnumo. Nes „Žaldokynėje“ išlošia tie, kurie vaidina girtuoklius ir neigiamus personažus (rodos, publika ir eina pasijuokti iš juos vaidinančių aktorių puikių improvizacijų), na o tarybinių laikų „teigiamieji herojai“ – Jonelis, Ievutė (anksčiau turbūt svarbiausi ideologiniai „koziriai“) – dabar mažiau įdomūs. Ilgai ieškojau, kaip organiškai ištarti vieną ar kitą „plakatinę“ Ievutės frazę, pavyzdžiui, „Praeitis stipri, Joneli, neužmiršk – kaip erkė įsisiurbia į žmogaus kraują, ir kaip ją išrauti sunku“... Be to, kruopščiai išmokusi tekstą, spektaklio metu supratau, kad visi kolegos čia taip improvizuoja, kad tekstą teks „užmiršti“ ir... tiesiog žaisti. Ilgainiui įsidrąsinau žaisti drauge, ir vaidinti buvo vis smagiau. Pamilau savo Ievutę – silpną ir kartu stiprią savo naivumu, juokingą savo rimtumu. Man regis, „Žaldokynė“ – unikalus spektaklis. Pati nesuprantu, kodėl mokėdama ją atmintinai užkulisiuose kiekvienąsyk kvatoju klausydamasi scenoje vykstančių improvizacijų. Pamenu, sykį apie tai kalbėjomės su fotografu Dmitrijum Matvejevu, ir jis pasakė: „Manau, spektaklis atrodytų tikras avangardas, jei būtų parodytas kokiame nors Avinjono festivalyje. Vien dekoracija ko verta!“ Tikrai. Jei kas nors būtų pasakęs, kad po šešiasdešimties metų „Žaldokynę“ vaidins jau kitos aktorių kartos, o žiūrovų salės bus pilnos, ar būtų įmanoma patikėti? Tikra paslaptis – toji žaižaruojanti spektaklio gyvybė, unikalus jo likimas.

Užrašė Daiva Šabasevičienė