Dialogai su didžiaisiais

Rodionas Ščedrinas ir Juozas Domarkas M. Raškovskio nuotraukos

Kiekvienais metais gruodžio 16 d. pasaulis mini Ludwigo van Beethoveno gimtadienį. Praėjusiais metais tą pačią dieną minėtas vieno iš garsių dabarties kompozitorių Rodiono Ščedrino jubiliejus – menininkui sukako 75-eri. Kadangi R. Ščedrinas, kaip ir jo garsioji žmona balerina Maja Pliseckaja (be jos draugijos kompozitorių tiesiog būtų sunku įsivaizduoti), – Lietuvos piliečiai, jau tapo tradicija, kad šio menininko kūrybos vakarai, jubiliejiniai renginiai iškilmingai vyksta ir Vilniaus scenose. R. Ščedrino sukakčiai sausio 30 ir 31 d. buvo skirti „Anos Kareninos“ ir „Karmen“ spektakliai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o Nacionalinė filharmonija į kompozitoriaus simfoninių kūrinių koncertą pakvietė vasario 9 dieną.

Vakaro atmosfera buvo ypatinga: pasipuošusi publika (tarp jų netrūko ir tų, kurie, regis, tą vakarą turėjo suktis valso sūkury Rotušėje vykusiame Vienos pokylyje), kantriai išklausiusi toli gražu nepriklausančius „populiariajai klasikai“ R. Ščedrino kūrinius ir, kaip dera pastaruoju metu, atsistojusi audringiems aplodismentams ir po pirmos, ir po antros koncerto dalių; puokštės garsiam menininkui nuo Lietuvos Respublikos prezidentų (Valdo Adamkaus ir Algirdo Brazausko), ministro pirmininko, kultūros ministro ir nuo kitų, viešai neįvardintų R. Ščedrino talento gerbėjų; susitikimai su jubiliatu ir jo žmona bei vakaro solistu, violončelininku Davidu Geringu ir dirigentu Juozu Domarku – tiek prieš koncertą, tiek malonus pasibendravimas po jo (tai – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro klubo iniciatyva). Žodžiu, viskas vyko iškilminga, gal net kiek pompastiška pasaulinės įžymybės pagarbinimo dvasia, kuri vieniems būna patraukli, kitus erzina, nes tokio vakaro atmosfera visuomet yra kitokia nei „eilinių“ filharmonijos koncertų. Tad ir požiūris į jubiliejinį anturažą priklauso nuo to, ar vertinama tai, kas įprasta, ar ieškoma papildomų įspūdžių.

Maja Pliseckaja ir Rodionas Ščedrinas

Kalbant apie „muzikalę dalį“ (kaip prieškarį rašydavo Vladas Jakubėnas), bene visi trys programos kūriniai Lietuvoje nuskambėjo pirmą kartą. Tai koncertas violončelei ir orkestrui „Sotto voce“ (1994), siuita iš baleto „Dama su šuniuku“ styginiams, 2 valtornoms, 2 obojams ir čelestai (1986) bei simfoniniai etiudai „Dialogai su D. Šostakovičiumi“ (2001). Man įdomiausias pasirodė pirmasis kūrinys – Koncertas violončelei, anuomet dedikuotas Mstislavui Rostropovičiui, o Vilniuje atliktas D. Geringo. Kiek žinau, prieš koncertą kompozitorius itin reikliai repetavo su solistu, norėdamas išgirsti būtent tokią skambesio kokybę, kokią jis sumanė. Matyt, ir R. Ščedrino reiklumas, bet pirmiausia, manau, solisto meistrystė ir asmenybės „fluidai“ lėmė, kad kūrinys nuskambėjo ypač subtiliai, išdailintai ir kartu įtaigiai. „Sotto voce“ reiškia „pusbalsiu“, tad ir dainuojančios violončelės romantine prasme čia nelabai buvo girdėti. Instrumento jausmingumas prislopintas ne tik surdinos (III dalies kadencijoje), bet ir specifinių kūrinio stiliaus reikalavimų, kiek nervingos atlikimo manieros, kuri neleidžia formuotis tradiciniam violončelės „bel canto“. Bet tuo kūrinys ir žavus. Ką jau kalbėti apie tai, kad violončelės partija – itin virtuoziška. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras puikiai atitarė solistui, tik retkarčiais, kai grafišką violončelės solo partiją turėdavo pratęsti orkestro tutti, pavyzdžiui, III dalyje orkestro įstojimas po solisto kadencijos, tas sugretinimas pasirodydavo pernelyg sunkiasvoris; iš orkestro irgi norėjosi subtilesnio garso.

Davidas Geringas ir Juozas Domarkas

Antroje dalyje skambėjo ryškesnių kontrastų kūriniai, leidę visu pajėgumu pasireikšti orkestrui ir jo meno vadovo J. Domarko temperamentui. Maleriškomis intonacijomis (greta rusiškų „piemenėlių raliavimo“ motyvų, suskambusių visuose vakaro kūriniuose) kartais prabylantys fragmentai iš baleto „Dama su šuniuku“, o ypač dramatiški „Dialogai su D. Šostakovičiumi“ atliepė betoveniškam būtent šio dirigento vedamo orkestro užtaisui, kita vertus, atlikėjai labai gražiai išryškino R. Ščedrino sumanytas orkestruotės vingrybes, įdomius skambesius, spalvas.

Programą atlikėjai parengė ir pateikė su neabejotina pagarba kompozitoriui ir jo kūriniams. Dėl pačios muzikos, tiksliau, požiūrio į ją: R. Ščedrinas yra iš tų dabarties kompozitorių, kurie dėl savo nuopelnų, kūrybos yra iškelti į tam tikrą klasikų panteoną, čia jie tarsi statomi greta praeities meistrų – L. van Beethoveno, J. Brahmso, G. Mahlerio... Jie tarsi kanonizuojami ir kartu akademizuojami. Iš kitų „gyvųjų klasikų“ galima paminėti K. Pendereckį, A. Pärtą. Patys kūrėjai taip pat įsitraukia į šį žaidimą – pavyzdžiui, R. Ščedrinas juk nesukūrė „Dialogų“ su kokiu nors nelabai žinomu autoriumi. Kita vertus, tai visiškai nereiškia, kad kompozitorius tokius kūrinius rašo iš snobizmo – natūralu žavėtis tuo, kas geriausia. Tik kad tokios lygiavertiškumo „klasikai“ pozicijos tarsi ir tikisi visuomenė, jai tai suteikia malonų dabarties prilyginimo praeities didybei jausmą.