Savaitė

Vasario 16-oji ir pusiaukelės sindromas

Liudvikas Jakimavičius

Nežinau, kaip bėgdami jaučiasi stajeriai, maratono bėgikai, kuri distancijos vieta jiems pati sunkiausia, bet niekas nepaneigs, kad yra tokia labai svarbi kelionės riba – pusiaukelė. Mozė, išvedęs žydų tautą iš Egipto vergijos, pačiame vidurkelyje turėjo išgyventi didžiausią gyvenimo dramą, kai pamatęs savo tautą, atnašaujančią aukso veršiui, sudaužė į uolų akmenis paties Dievo rašytas lenteles. Dievas jam neleido pamatyti Jeruzalės, nes tauta vidurkelyje juo neįtikėjo. Pusiaukelėje išbandomas ryžtas, drąsa ir atsparumas. Panašiai būta ir su mūsų tarpukario Nepriklausomybe, trukusia du dešimtmečius. Valstybės sankloda pusiaukelėje ėmė eižėti, susijaukė vertybės, moralė, protas. Oskaras Milašius apie Lietuvą yra pasakęs, kad Lietuva yra kraštas, neturintis liūdnos prabangos subręsti. Perfrazuojant Senąjį Testamentą, ji įstringa viduryje distancijos, taip ir neužsiauginusi laisvos, vergijos kompleksų atsikračiusios kartos. Kaip tik tokiame vidurkelyje šiandien ir stovime – tuoj švęsime savo naujojo išėjimo iš vergijos dvidešimtmetį – ano devyniasdešimtmetį. Gal mūsų valstybės istorija ir buvo panaši į trūkinėjantį kino filmą, trūkstantį kas dvidešimt metų? Ar turime kryptį, viziją, matymą, kaip reikėtų tvarkytis rytoj, kad greitai besikeičiančiame pasaulyje išliktume, ir išliktume su savo savastimi, paveldėtu etnoso turtu ir veido bruožais, perduodamais į ateitį? Nežinau, kiek tauta dar turi išsaugojusi tų syvų savo saugyklose, bet pusiaukelėje nerimas smelkiasi. Matome ženklų, kad nebe tauta šiandien sprendžia, ką jai rinktis ir kaip toliau gyventi, bėgti ar nebebėgti antrąją maratono dalį. Dažniausiai sprendžia valdininkai, kuriems neva duotas tautos mandatas elgtis pagal savo supratimą. Būtent šioje vidurkelio akistatoje labai reikšmingai prabyla istorija ir mūsų tautai parašyti testamentiniai tekstai. Žydams tai buvo nuolatinis amžinojo miesto – Jeruzalės ilgesys, mums – nepriklausoma valstybė. Vasario 16-osios akto signataras ir metraštininkas Petras Klimas taip rašė: „1918 m. vasario mėn. 16 d. Didžiojoje gatvėje Nr. 30 Lietuvių Komiteto patalpose iškilmingoje rimties pilnoje nuotaikoje, Basanavičiui pirmininkaujant, mes pasirašėme nepriklausomybės skelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina savo tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savosios laisvės.

To pagrindinio akto tekstas, kurį mes nustatėme solidarumo vedami, skyrėsi nuo visų aplinkybių sužalotų pareiškimų. Jis buvo trumpas ir griežtai principinis, kitaip tariant, amžinas, prieš kurį gali reikštis atviri ir užsimaskavę priešai. Ir jei komunizmas prieš jį statytųsi, jau tuo pačiu faktu jis demaskuotųsi kaip tarnaująs kitos tautos imperializmui, kuris smelkiasi vyrauti ir stelbti, t.y. savo plėtrai išnaudoti.“

Labai reikšminga P. Klimo frazė, į kurią šiandien turėtume įsiklausyti, yra: „Jei tik nenutolę nuo savo tėvynės.“ Tai maratono bėgikų kalba reikštų maždaug štai ką: „Bėgo į Atėnus, o nubėgo pas Darėją.“ Nenutolimas nuo savo tėvynės yra ne kas kita, kaip laikymasis tam tikrų orientyrų ar kompaso matymas. Ypač dabar, kai Lietuva išsivaikšto, labai reikia kiekvieno jauno žmogaus galvon implantuoti tą kompasą, kurio rodyklė rodytų kelią namo. Išties didžioji mūsų visuomenės dalis skursta, palyginti su turtingomis ES šalimis, kenčia patyčias iš teisėsaugos sistemos, negauna civilizuotame pasaulyje įprastų socialinių ir medicininių garantijų bei paslaugų, bet didžioji tautos dalis įpranta ir išmoksta gyventi net tokiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Prieš mėnesį darytas nepriklausomas užsieniečių sociologinis tyrimas parodė, kad tik 5–7 procentai mūsų visuomenės yra aktyvūs piliečiai. Matyt, tik tie ir buvo supratę, apie ką kalbėjo signataras Petras Klimas. Aišku, šiandien galėtume niršti, keiktis, spjaudytis, kad vėl mums nesiseka, bet tai bus tik išsėtinė tautos psichoterapija, nevedanti į antrąją distancijos pusę.

Ne valdžia, ne besikeičiantys prezidentai, seimai ir vyriausybės, ne valdininkai mūsų valstybės pastatui mūrija pamatus, o tauta. Ir jokio naujesnio dviračio mes neišrasime už imperatyvą, kurį mums pasakė dvidešimt Lietuvos vyrų prieš 90 metų Vasario 16 dieną.