Berlinalė uždega šviesas

„Švytėjimas ir šviesa“

Pirmąją festivalio dieną dar kartą įsitikinau, koks svarbus yra pirmasis pamatytas – atidarymo filmas. Martino Scorsese dokumentinė juosta „Švytėjimas ir šviesa“ („Shine a Ligth“) nuo pat pirmų akimirkų nuteikia ypatingam reginiui: „Rolling Stones“ ketveriukė nepatikliai apžiūrinėja dekoracijos maketą. Pasigirsta frazė: „Panašu į lėlių namus“. Iš tikrųjų seno Niujorko teatro scenoje iškyla tviskanti šviesomis ir nostalgiškais prisiminimais dekoracija. Bet ją pamatysime vėliau. Kol kas vyksta pasirengimai filmuoti, derinamos dainos, smulkmenos, vyksta maži nesusipratimai. Scorsese meistriškai valdo padėtį, kuri tikrai ne iš lengvųjų – scenoje bus daug muzikantų, pritariančių legendiniam „rolingų“ pasirodymui, salėje – net šešiolika kamerų, nuolat judančių ir fiksuojančių visiškai viską. Tai reikia suvaldyti, numatyti ir dar priversti ir muzikantus, ir publiką nereaguoti į jas. Pasirengimą iš pat pradžių lydi ironiška visų filmo dalyvių intonacija. Ji itin ryški prieš pat koncertui prasidedant. Scenoje netikėtai pasirodo prezidentas Billy Clintonas ir kukliai pareiškia, kad atsivedė svečių. Jų bus per trisdešimt, tarp jų ir Hillary motina, ir sūnėnai, su kuriais mandagiai fotografuosis ir plepės muzikantai. Paskui Clintonas dar atves į sceną „rolingams“ parodyti labai sutrikusį Lenkijos prezidentą Aleksandrą Kwasniewskį. Ir netrukus prasidės didysis reginys.

Solidžiojo Scorsese vienmetis Mickas Jaggeris maudysis muzikoje ir netikėtai ryškioje šviesoje, dainuos savo gerokai nudėvėtu, bet tokiu pat jaudinančiu balsu, siautės po sceną. Regis, jokios metų naštos, tik nuodėmės ir ištvirkimo raukšlės, pasakančios daug daugiau už visus popieriuje surašytus ir nesurašytus gyvenimo faktus. Ta nuodėmių našta atsispaudė viso ketverto veiduose, bet ji greičiau sukelia susižavėjimą. Ypač kai žiūri į žodžių nesirenkantį gitaristą Keitą Richardą. Jis dėvi keistus drabužius, papuošalus ir primena seną, egzotišką paukštį. Matyt, ir Scorsese tai žavi. Jis neįkyriai į filmą įmontuoja trumputes senos kronikos, interviu atkarpas – štai angeliško veido, putliu skruostu lyriškas jaunuolis, svajojantis apie šlovę. Jis visai neprimena dabartinio Micko Jaggerio. Kur jam iki per kraštus trykštančios dabartinio Jaggerio energijos. Vėliau jis nuolat keisis išoriškai, kol taps panašus į dabartinį, bet tuos kadrus lydintis publikos juokas pasako labai daug – švelniai tariant, jaunų žvaigždžių paprastumas liudija ne tik jų, bet ir nostalgiškai dabar prisimenamos epochos naivumą. Užtenka pamatyti kad ir kronikoje užfiksuotą Jaggerio sugrįžimą iš kalėjimo, kur jis praleido tris mėnesius (suprantama, už narkotikus), kad pradėtum ilgėtis anų laikų: pievelėje nusileidžia sraigtasparnis, iš jo išlipa įvykio kaltininkas, vilkintis plevėsuojančia indiška tunika, o seno dvaro paunksmėje jo laukia būrelis susirūpinusių visuomenės veikėjų, aristokratų, žurnalistų, intelektualų ir, žinoma, kunigas. Tačiau tikrai ne tie intarpai filme yra svarbiausi. Jie tik papildomi keli štrichai portretui. Filmo esmė – tai, kas vyksta teatro scenoje. Dar niekad neteko matyti tokio muzikinio filmo. Scorsese rodo magišką aktą – Jaggerį, susiliejantį su muzika, publiką, susiliejančią su Jaggeriu ir muziką, transą, kuris pagauna visus. Kartu Scorsese išlieka puikiu stebėtoju – jis fiksuoja nematomas muzikantų bendravimo akimirkas, netikėtas reakcijas. Kamera taip arti muzikantų, kad matai kiekvieną prakaito lašą, kiekvieną išgyvenamos ekstazės akimirką. Prisipažinsiu, niekad nebuvau aistringa „rolingų“ gerbėja, bet ja tapau po Scorsese filmo. Gal todėl, kad jis atskleidė visą žodžiais nenusakomą sceninės paslapties ir švytėjimo magiją.

Po peržiūros vykusi spaudos konferencija taip pat buvo kitokia nei visos. Jaggeris pirmas įėjo į salę lengvu spyruokliuojančiu dvidešimtmečio žingsniu ir nedavė net prasižioti vedėjai. Už ją pasakė visas mandagumo frazes, pats nurodinėjo, kam atsakinėti į klausimus. Scorsese, regis, patenkintas stebėjo savo filmo tęsinį.

Godumo alegorijos

Turiu atsiprašyti, kad pirmame straipsnyje apie šiųmetį Berlyno kino festivalį suklaidinau skaitytojus. Tačiau tik po atidarymo festivalio leidiniai paskelbė, kad nebus dviejų žiuri narių: paskutinę dieną paaiškėjo, kad danų režisierė Susanne Bier ir prancūzų aktorė Sandrine Bonnaire nedalyvaus žiuri darbe – viena dėl neatidėliotinų darbo reikalų, kita – dėl asmeninių priežasčių. Buvo nuspręsta, kad visą krūvį turės pakelti likę nariai. Kartais juos galima užjausti. Nesudėtingą televizijos filmą aistringiems tabloidų straipsnių apie sekso vergiją skaitytojams primenantys Damiano Harriso „Nakties sodai“ („Gardens of the Nights“) pasakoja apie pavogtus vaikus, kurie seksualiai išnaudojami, tampa benamiais ir pan. Jį sunku ištverti ne dėl skaudžios ir, be abejo, aktualios temos, bet dėl visiško meninio bejėgiškumo, sentimentalumo ir nepasitikėjimo žiūrovų protiniais sugebėjimais.

Kol kas kasdieniame žurnale „Screen“ daugiausia kritikų balų sulaukė Paulo Thomo Andersono filmas „Kol prasilies kraujas“ („There Will Be Blood“). Filmo veiksmas prasideda 1892 m., kai filmo herojus Plenvju Teksaso dykumoje suranda naftos. Režisierius rodo keliasdešimt šio vyriškio gyvenimo metų. Plenvju nuolat turtėja, jis superka vis daugiau žemės, išgauna vis daugiau naftos, plečia savo imperiją. Aktorius Danielis Day-Lewisas iš esmės vienas išlaiko visą sudėtingą filmo konstrukciją – jis yra filmo ašis, jo pasaulio centras. Kiekvienas jo personažo žvilgsnis, gestas, judesys yra tarsi neatsiejamas didžiulės drobės elementas. Regis, Plenvju nieko nereikia – nei patogių namų, nei skanaus maisto, nei gražių drabužių, nei moterų, nei artimųjų. Jis trokšta tik vis daugiau turto. Dėl jo Plenvju atstums net savo įvaikintą berniuką – vienintelę tikrai artimą ir mylinčią būtybę. Dėl turto Plenvju gali visko išsižadėti ir viską pažadėti. Jis net nusileidžia religiniam fanatikui ir tampa jo sektos nariu, nes už tai jis galės nusipirkti pažadėtos sektos nario žemės. Jo godulys toks pat fanatiškas, kaip ir apsimetėlio pranašo religingumas. Andersonas su Day-Lewisu kuria ir sudėtingą alegoriją, ir neįtikėtinai stilingą reginį, išoriškai primenantį garsiuosius Holivudo epus. Plenvju baigs gyvenimą milžiniškuose tuščiuose rūmuose, kurie šiek tiek panašūs į bauginančius kito godulio apsėsto personažo – piliečio Keino rūmus.

„Tahoe ežeras“

Visikai netikėtai Andersono filmas kai kuo priminė gyvo Irano kino klasiko Majido Majidi filmą „Žvirblių daina“ („Avaze gonjehk-ha“, „The Song of Sparrows“). Naujame filme garsiųjų „Dangaus vaikų“ autorius nekeičia nei stiliaus, nei intonacijos. Jis pasakoja apie paprastus žmones, rodo įprastas situacijas, panardina į neorealistiškai vaizduojamą šių dienų Irano gyvenimą, bet už viso to visai neprikišamai iškyla išmintingas moralitė. Filmo herojus kaimietis Karimas (Reza Najie) netenka darbo stručių fermoje ir ima uždarbiauti mieste. Pagautas vilties greitai praturtėti ir nupirkti kurčiai dukrai naują klausos aparatą, jis ima tempti į namus ir visokį miestiečių išmestą šlamštą – senus langus, duris, antenas. Iš pradžių jis visu tuo dalijasi su kaimynais, bet netrukus Karimo kiemas pradeda priminti sąvartyną. Tvarkydamas namo iš visur sutemptus daiktus Karimas susižaloja, susilaužo koją. Priverstinis neveiklumas priverčia jį kitaip pasižiūrėti į save ir artimuosius, įvertinti kaimynų taurumą, vaikų darbštumą, šeimos meilę. Jis supranta, kad godulys gali pražudyti ir jį, ir šeimą. Finale Karimas atidaro langą, kad pro jį išskristų kambaryje besiblaškantis žvirblis. Majidi nedaugiažodžiauja, bet tai, kaip jis rodo Karimo troškimus, jo mažo sūnaus pastangas tapti „multimilijonieriumi“ ir visų tų troškimų žlugimą, suprantama ir be žodžių. Kartu filme nestinga tikrai poetiškų kadrų – pabėgusį strutį po prieškalnes besivaikantys vyrai, per didžiulį juodą lauką ryškiai mėlynas duris tempiantis Karimas, žvirbliukus primenantys vaikai ilgam išlieka atmintyje. Beje, per spaudos konferenciją pats režisierius atkreipė dėmesį, kad filmo pavadinimas yra simboliškas – jis priminė, kad žvirbliai negieda.

Ilga gedulo diena

Aš taip pat turiu savo favoritą – tai jauno meksikiečių režisieriaus Fernando Eimbcke „Tahoe ežeras“ („Lake Tahoe“). Minimalistiškas, subtilus filmas (neatsitiktinai per spaudos konferenciją režisierius užsiminė apie savo meilę Yasujiro Ozu) nukelia į mažytį saulėje skendintį miestuką kažkur netoli Jukatano. Šešiolikmetis Chuanas (Diego Catano) įvažiuoja į stulpą ir ima ieškoti, kas pataisytų automobilį. Jis apeina kelias dirbtuves, bet niekas nenori vargintis. Patekęs pas doną Heberą vaikinas tampa įkaitu – dono šuo palaikė jį įsilaužėliu. Pamažu ima aiškėti, kad Chuanui ši diena – pirmoji po tėvo laidotuvių. Namuose – vonioje užsidariusi verkianti motina, mažas dar nelabai situaciją suvokiantis broliukas. Chuanas tęsia paieškas: padėti jam nori tik toks pat paauglys Davidas – kung fu ir Bruce’o Lee gerbėjas. Labiau už automobilį jam rūpi „užkrėsti“ Chuaną rytietiškų kovų menais. Bet būtent Davidas ir sutaiso automobilį. O Chuanas sugrįžta pas per dieną sutiktus pažįstamus – ieško pabėgusio dono Hebero šuns, sutinka pasaugoti Davido draugės kūdikį, kol ji bus koncerte, ir patiria iš jos pirmą meilės pamoką.

Iš esmės „Tahoe ežeras“ yra filmas apie pirmąjį susidūrimą su mirtimi ir apie gedulą. Apie tai, kaip susitaikoma (arba nesusitaikoma) su praradimu, su skausmu, būtinybe staiga subręsti. Elegiškas „Tahoe ežeras“ puikiai nufilmuotas: statiški, tarsi horizontaliai prailginti kadrai (prisideda miestelio architektūra, kurioje dominuoja vienaaukščiai namai), kamera jautriai reaguoja į personažų tarpusavio santykius ir tiksliai fiksuoja jų jausmus.

Svarbus filme ir laiko išgyvenimas – viena ekrane parodyta diena suteikia visai kitą laiko pojūtį – tai gedulo, gedėjimo laikas. Kita vertus, filme tiksliai atskleistas ir paauglių pasaulis, jų požiūris į gyvenimą, suaugusiuosius, jų vertybes. Dar vienas svarbus filmo struktūros elementas yra juodi kadrai, simboliškai skiriantys atskirus epizodus. Kai vakare Chuanas su Davidu pradeda kino teatre žiūrėti filmą, kuriame vaidina Bruce’as Lee, nematome nė vieno to filmo kadro, tik girdime jo garsus. Jie pažadina prisiminimus. To užtenka, kad atmintyje kaip iš tikrųjų pralėktų kadaise matyto filmo vaizdai. Eimbcke tiksliai apčiuopė vieną kino stebuklų: tai, kas matyta ir pajausta, neišnyksta. Reikia labai nedaug, kad tai vėl atgytų tarsi filme. Atmintyje, kino salėje, einant gatve. Nesvarbu kur. Gal būtent taip ši gedulo diena ir išliks Chuano atmintyje. Kaip keistas filmas, nutviekstas saulės ir praradimo skausmo.

Kai skaitysite šį laišką iš Berlyno, festivalis artės į pabaigą. Šeštadienį bus paskelbti rezultatai, išdalyti auksiniai ir sidabriniai lokiai. Apie tai, kas juos parsiveš namo, – jau kitą kartą.

Berlynas, vasario 11 d.