Sustojusio laiko poezija

Kim Songminas. „Ongcheja!“ 1999 m.

Šiuo metu Taikomosios dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Nežinomas Šiaurės Korėjos menas“ eksponuojami Korėjos menininkų tapybos darbai – unikali galimybė susipažinti su uždaros šalies daile, žvilgtelti į to krašto kultūrinio gyvenimo užkulisius, kuriuos atskleidžia į Lietuvą atvežti kūriniai. Paminėjus Šiaurės Korėjos vardą, mintyse iškyla gatvėmis žygiuojančios minios, lozungai, spygliuota viela pažymėtos šalies ribos, priešiškai žvilgčiojantys iki dantų apsiginklavę pasieniečiai ir visa apglėbiantis nepamainomas raudonas fonas, – vaizdinys, kurio egzistavimu, gyvenant XXI a. pradžioje, vis sunkiau patikėti. Bent kartą skaičiusiam Vakarų žurnalistų straipsnius, kuriuose fragmentiškai pasakojama apie padėtį minėtoje šalyje, – nesuvokiamą skurdą, badą, ligas, tarsi robotus dirbančius, valgančius, miegančius žmones, nesuprantančius, kam ir kodėl tai daro, – žinant sudėtingą šios šalies istoriją, apie antiglobalistinės ir autokratinės čučche ideologijos formuojamą pasaulėvaizdį, vargu ar Šiaurės Korėja gali kelti asociacijas su neatrastais meno klodais, į žiūrovą prabylančiais harmonijos kupinais vaizdiniais.

1948 m. įsigalėjus komunistiniam režimui, nuo išorinio pasaulio užsidariusios Šiaurės Korėjos menininkai tarsi įstrigo laike, neturėdami jokios galimybės susipažinti su vakarietišku menu. Palyginti su kaimynine Kinija, kurioje menas jau nebetarnauja liaudžiai, o dailės mokyklose daug laisviau žiūrima į individualumo apraiškas ir saviraiškos galimybes, Šiaurės Korėjoje pradedantieji dailininkai vis dar mokomi kurti socialistinio realizmo vaizdinius, pataikauti valdžiai ir jos norams pasitelkus meną veikti liaudies savimonę.

Tačiau olandų investicinės bendrovės „Springtime Art“ fondo į Vilnių atvežta „Kaesong“ kolekcija yra sudaryta iš kitokio pobūdžio kūrinių. Į ją surinkti garsių Šiaurės Korėjos meistrų ir jaunų talentingų dailininkų darbai – piešiniai, tradicinės rytietiškos akvarelės, realistiniai aliejiniais dažais tapyti paveikslai. Pagrindinis jų atrankos kriterijus buvo meninė kūrinių vertė. Sudarant kolekciją vengta politinio-propagandinio turinio darbų, todėl joje atsidūrė daugiausiai tradicijų ir realizmo įtakos paveikti kūriniai. Pagrindiniai jų motyvai – tradiciniai korėjietiški kraštovaizdžiai, gėlės, paukščiai, tautiniais kostiumais vilkinčios šokėjos, etc. Kolekcija neatsitiktinai pavadinta pasienio miesto Kesongo vardu, kadangi su juo daugelis korėjiečių sieja vilčių teikiančias dviejų valstybių derybas ir šviesesnės ateities lūkesčius.

Mun Hvačchiunas. „Sena pušis“. 2007 m.

Eksponuojamuose darbuose rytietiška peizažo tradicija derinama su vakarietiškuoju tapybos aliejiniais dažais būdu. Žinoma, peizažo žanrą dar praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje palaimino pats Kim Čen Iras. Pasak jo, socialistinės šalies gamtos vaizdavimas kelia toje šalyje gyvenančių žmonių pasididžiavimo jausmą. Tad įspūdingo mastelio didingi kraštovaizdžiai, su kuriais susiduri vos įžengęs į parodą, šia prasme tikrai atitinka šalies vadovo nuostatas. Nors beveik fotografiškai tikslūs minėti peizažai pribloškia kvapą gniaužiančiu vaizdo tikrumu ir nepriekaištinga tapysena, vis dėlto akį daug labiau traukia lengvos, muzikalių linijų, tušu ir akvarele atliktos Kim Sung Hui ir Kim Song Mino kompozicijos.

Modernusis menas Korėjoje uždraustas, tad nedaugelis dailininkų ryžtasi peržengti realistinio vaizdavimo slenkstį. Jaunoji menininkų karta – Tak Hyo Yeonas, Yun Joeng Hyunas, Kim Myong Cholis – linksta į impresionistinius eksperimentus: spalvų, šviesos, linijų ir formų raiškos galimybių tyrinėjimus. Jų darbuose fiksuojamas miesto gyvenimas, išraiškingos žmonių figūros.

Taip plačiai Šiaurės Korėjos šiuolaikinė tapyba Europoje pristatoma pirmą kartą. Į Vilnių atgabenti daugiau nei šimtas įspūdingų „Kaesong“ kolekcijos paveikslų liudija, kad nepaisant saviraiškos galimybių suvaržymo ir meno panaudojimo propagandos tikslams yra ieškoma įvairesnių išraiškos būdų. Žinoma, europiečio akiai, pratusiai prie kur kas didesnių formos interpretavimo akibrokštų, „nepatogių“ temų ir šokiruojančių idėjų, Korėjos menininkų pastangos peržengti realistinio meno ribas gali atrodyti kaip grįžimas į impresionizmo gimimo laikus, tačiau apsilankius parodoje vis dėlto imi manyti, kad net ir tokia politinė santvarka nėra pati prasčiausia dirva skleistis profesionalaus menininko kūrybai ir alternatyvioms, santvarkos reikalavimų vengiančioms meno formoms.