Idėjos, kurias gali pačiupinėti

Silja Puranen (Suomija). „Rožė“. 2007 m.

Vilniuje yra madinga nemėgti Kauno. Kaune – Vilniaus. Nemeilė paaštrėja per rinkimus ir krepšinio varžybas tarp miestų komandų. Aš asmeniškai kultūrinį skirtumą patyriau tik vaikystėje. Kai nuvykdavau pas pusseserę į Kauną, ten plaukų „uodegą“ reikėdavo susirišti viršugalvyje (šukuosena vadinosi „Fontanas“), o Vilniuje galva turėjo būti kuo apibrėžtesnė, todėl plaukai būdavo rišami žemai, kuo arčiau kaklo. Kitu atveju žiūrėdavo kaip į ateivę. Bet šiaip – miestai patiko abu. Po paskaitų apie tarpukario Kauną šis miestas man net tapo idilišku. Esminio skirtumo ir dabar tarsi nematau. Taip, Vilnius judresnis, daugiau renginių, bet perteklius nereiškia, kad gali visur nueiti. Kaune gerais renginiais labiau moka džiaugtis.

Aną savaitę Kaune buvo kuo džiaugtis – prasidėjo tarptautinė tekstilės bienalė. Jau porą savaičių prieš tai buvo galima numanyti, kad reikalo ėmėsi gerai organizuota meno grupuotė. Į redakciją plūdo aiškiai suformuluota, kokybiškai sumaketuota, patogiai pateikta (user friendly) ir daug žadanti informacija. Kelis kartus nuoširdžiai nusistebėjau – tai šaunuoliai(-ės). Tobulas organizavimas. Entuziazmas, euforija ir geros emocijos tvoskia kaip Vilniaus ir Kauno „Akropolių“ pašvaistės kartu sudėtos, o kaip kūriniai?

Čia prasideda įdomioji dalis, nes prie sklandumo priprantama neilgai trukus, ir šurmuliuojantys gražūs žmonės iš įvairiausių šalių greitai tampa norma. Jau iš užpernai metų bienalės buvo aišku, kad tekstilei bene labiausiai sekasi būti pilnakrauju šiuolaikiniu menu. Taip atsitinka todėl, kad tekstilė turi itin sugestyvią, kokį tik nori pavidalą galinčią įgauti materiją ir labai tikslingai siekia konceptualumo. Materija neretai naudojama jau su savo atsineštinėmis reikšmėmis ir asmeninėmis istorijomis (futbolo kamuoliai, močiutės servetėlės, kojinės). Kartais medžiaga ir jos gaminimo būdas žymi laiką, o turinys atspindi dabartį, kaip Vlado Oržekausko audinys „Cosmopolitan: dama be vienaragio“ (2007 m.).

Priklausomybė nuo medžiagos tekstilei naudinga. Šiuolaikinė tekstilė įsitaiso kažkur per vidurį tarp dviejų kraštutinumų: karštligiško mėgavimosi forma kaip abstraktus ekspresionizmas (kur viską, taip pat turinį, turi atskleisti forma) ir nematerialaus asketiško konceptualizmo (kur idėja yra taip toli kosmose, kad tik vartojantys narkotikus gali suprasti). Manau, čia tinkama kiek pasenusi intelektualumo ir kūniškumo opozicija. Tekstilė daug laimi turėdama juslų, švelnų, atšiaurų, žaidžiantį, sentimentalų, kartais abjektišką (bet ne šį kartą) ir kokį tik nori kūną. Ir tas kūnas nėra tik taikomasis, jis mąstantis, kartais net per daug išgalvotas.

Konkursinės parodos Žilinsko galerijoje „Platus požiūris“ pirmoje salėje jaučiamas politinio meno bangos, nusiritusios per svarbiausias šių metų parodas („Documenta“, Venecijos bienalė), atgarsis. Margarita Benitez iš JAV žakardo technika išaudžia sustabdytus televizijos žinių vaizdus. Karšti vaizdeliai, kurie mirga kasdien ekrane ir keičia vienas kitą kaip vanduo upėje, sustingdyti drobėje. Galbūt tai ir meninis judesys, bet labai jau tikėtinas. Agnietė Janušaitė ant medicininės marlės stumdydama siūlelius išgauna gana šmėkliško pavidalo vadų portretus. Vladimiro Putino, Georgo W. Busho ir kažkodėl Vytauto Landsbergio... lyg jie būtų lygiaverčiai. Kūrinys vadinasi „Sterilus“ – tai tarsi kritinė nuoroda į politinį nešvarumą.

Keliaudami toliau pakliūsite į daug nuotaikingesnę aplinką. Kristinos Šaudytės iš kiaulės odos siūti marškinukai lyg ir apsivardžiuoja vyrų atžvilgiu, lyg ir žadina kanibališkus jausmus. Šalia – iš pirmo žvilgsnio kiek infantiloka Ursulos Steuler megztų namukų instaliacija. Žaislinės karalystės fragmento nuotrauka priverčia suprasti, kad šiam kūriniui reikia animatoriaus akies ir vaikiškos fantazijos, tada jos pasaulis siautulingai atgyja. Už juodos sienos diplomu apdovanota Maia Urstad ir Hilde Hauan Johnsen optinio pluošto garso instaliacija „0100101“ (2007 m.). Garsiniai signalai, kurie paprastai perneša žinutes, suausti į garso takelį. Tamsoje žioruoja permatomi siūleliai. Žiūrovai atrodo panašiai kaip pingvinai, besigrožintys šiaurės pašvaiste. O man, maniusiai, kad menas jau atsižaidė technologijų poetizavimu, tai labiau priminė menišką fizikos pamoką.

Tania Candiani Del Real (Meksika). „Įterptas malonumas“. 2006 m.

Antras ir paskutinis kūrinys, dėl kurio apdovanojimo mano nuomonė labai skiriasi nuo žiuri, yra Bretto Alexanderio iš Australijos darbas „Žaidžiant lėlėmis“ (2006 m.). Per atidarymą bandžiau išgauti priežastį, kodėl jam (?), bet man buvo tik kelis kartus pasakyta: „Jis – didelė žvaigždė...“. Tuo blogiau. Ant pakabų sukabinta eilė mažyčių tamsiai mėlynų mergaitiškų uniformų. Kiekvienos suknytės krūtinės srityje išsiuvinėtas vis kitoks užrašas, nurodantis (reik manyt) įgytą statusą tarp kitų vaikų. Viena – karalienė (Queen), kita – pimpalo čiulpikė (Cock sucker), trečia – rudė (brownie) ir t.t. Iš suknyčių tyso ilgas kojas vaizduojančios pėdkelnės. Taigi turime kažką suaugusio ir kažką mažo paženklinto. Asmenybę su trauma. Tiksliau, daug vienodų asmenybių su skirtingomis vaikystės traumomis. Benagrinėdama turinį gal ir atradau kažką prasminga šiame darbe, tačiau jis man vis tiek dvelkia kažkokia agresija vaikams ir vaikystei. Nesu tikra, ar riba nebuvo peržengta.

Jei norvegės Hilde K. Frantzen instaliaciją, kur ji inscenizuoja save maždaug dešimties metų amžiaus, būtų sukūręs vyras, aš ją garsiai ir piktai pavadinčiau pedofiline fantazija. Tačiau kai menininkė peržaidžia savo vaikystę, tai greičiau terapija per pakartojimą. Autorė pasisiūna kelias identiškas (tik didesnes) sukneles iš savo vaikystės ir fotografuojasi, sakyčiau, pataikaudama vujeristiškam žvilgsniui: bent penki kadrai žiūri mergaitei po sijonu, kitame ji godžiai dažosi lūpas ryškios spalvos lūpų dažais. Anot psichoanalizės teoretiko Jacques’o Lacano, trauma susiformuoja atbuliniu būdu, kai vienas įvykis susijungia su kitu, jau įvykusiu. Pavyzdžiui, vaikystės trauma suvokiama per visai kitą, naują įvykį. Taip ir Hildes žaidimas su pažeidžiama vaikystės dalimi siūlo mintį apie kažkokios traumos kūrimą ar naikinimą. Sunku pasakyti. Bet labai nejauku.

Kita vertus, niekas ir nesako, kad menas turi būti patogus. Ko gero, be Hildes ir Bretto darbų, kurie realiai trikdo, bendras parodos vaizdas ganėtinai minkštas. Trūksta aštrumo, noro veikti. Net angažuotas Saetrang Bente kūrinys apie žuvusius Bagdado žmones „Diena po dienos“ (2006 m.), ir psichologiškai, ir techniškai subtilus, nuskamba dusliai poetiškai, o ne išblaivančiai. Gal dar (diplomu apdovanotos) Siljos Puranen darbas „Rožė“ (2007 m.) mažiau jausmiškai patogus. Vaizduojamas embrionas, beveik kūdikis, kurio amorfiškumas kelia svetimumo ir pasišlykštėjimo jausmus. Labai sveika įstumti į dviprasmybę, tik tos dailiai kryželiu siuvinėtos rožės labai (vėl) suminkština efektą. Jausmas toks, lyg būtų pasakyta tik pusė sakinio.

Kristina Šaudytė. „3EX“. 2007 m.

Naujausiai nuskambėjo ir tikrai ne veltui buvo įvertinta premija Tania Candiani Del Real iš Meksikos. Jos milžiniškas darbas „Įterptas malonumas“ (2006 m.) sužavi iš karto ir labai paprastai. Dydis ir gebėjimas – atrodo iš amatų vertinimo repertuaro, bet pirma čia reikėjo labai erdvios minties. Tania ant 400 x 14000 cm „paklodės“ juodu siūlu išsiuvinėja architektūros kontūrus, lyg pakartodama architektūrinius brėžinius. Tik vaizde nėra to brėžiniams būdingo sterilumo. Labai gražu, kad laisvi siūlai mataruoja, mano nuomone, dėl jų kaltės ir išgaunama ta specifinė atmosfera. Atrodo, kad menamoje erdvėje juda oras, ir juda labai savotiškai – į visas kryptis. Didelė, ekspansyvi erdvė pagauna ir įtraukia lyg staigiai artyn prišokusi teatro scena.

Toje pačioje salėje yra dar vienas itin patrauklus kūrinys, tik visai kitaip. Tai švedės Annikos Ekdahl „Mums viskas gerai“ stalas-staltiesė, siuvinėjamas jau penkerius metus. Dešimties metrų ilgio minkštutis audinys kai kur profesionaliai pasiuvinėtas, kai kur tik nurodytomis ornamento gairėmis pamargintas, kviečia visus prisijungti. Ant stalo pridėta spalvotų siūlų ir adatų, visko, ko reikia šiam procesui. Rezultatas bus keistas. Toks šizofreniškas tarpusavyje konkuruojančių ir draugaujančių tapatybių susiliejimas. Vienas kitą užklojančių siuvinėjimų jūra. Nuo meistro iki pirmą kartą adatą paėmusiojo saviraiška. Tarp gėlių, zigzagų ir kitų siuvinėjimo kalba artikuliuotų detalių yra nemažai liaudiško troškimo įsiamžinti – pavyzdžiui: „Čia buvo Eva“. Tokių pat, kur išraižomi ant tiltų, medžių ir bendrabučio, ligoninių, poilsio namų spintelių. Legalizuotas smulkusis vandalizmas. Ne vienas atėjęs įklimpo siuvinėjimo stichijoje. Aš pati geram pusvalandžiui strigau. Šis meditatyvus užsiėmimas pasiglemžė daugelio dėmesį, atitraukė jį nuo sudėtingų ir gilių kūrinių šalia.

Kadangi tapau šio kūrinio bendraautore, atsisakau jį vertinti. Bet manau, kad jis tekstilę verčia priimti asmeniškai ir yra puiki įžanga iš darbų ir chaoso iškritusiam piliečiui. Vien peržvelgęs siuvinėtojų „ėjimus“, įsitikini, kad žmonės galvojai įvairiai, o tekstilės raiškos būdų tikrai daug. Tą pačią mintį aiškiai išsako ir iš Italijos atvežta tarptautinė minitekstilės paroda „Collezione Arte&Arte“. Tai daugiausia formos žaidimai iš įvairiausių visai ne tekstiliškų medžiagų: vielų, gumos, plastmasės. Medžiagos paverstos pluoštu ar audiniu. Beveik prie kiekvieno reikia trumpam sustoti, kol imi suvokti, iš ko tai padaryta. Aukšto rango iliuzionisto verti triukai. Dar keisčiau viskas atrodė, kai susikaupusių žmonių minia lyg sektantai prietemoje kantriai judėjo eilėmis, kad galėtų išvysti mažas keistenybes.

Tai, ką pripasakojau, yra tik viena tekstilės bienalės dalis, o ir tos visų darbų nepajėgiau aptarti. Dar yra charizmatiškos tekstilininkės Fionos Kirkwood iš Pietų Afrikos suruošta kolekcija „Oda prie odos“, kuratorių iš Jungtinės Karalystės Danicos Maier ir Gerard Williams paroda „Išardyta ir išmontuota“, brazilo Fernando Marqueso Penteado pristatomi menininkai projektu „Grynas ir negilus“, tarptautinė studentų paroda „Pareiškimas“, Ingos Likšaitės personalinė paroda ir dar kiek neišvardinau (geriau žiūrėkit www.bienale.lt). Aišku tik viena – į Kauną važiuosiu dar.