Bravo! Bravissimo!

Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Algirdas Janutas L. Brundzos nuotr.

„Bravo, bravissimo“ – traukė Figaras (Raimondas Baranauskas) Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre lapkričio 24-osios vakarą. „Bravo!“ – arijai pasibaigus šaukė premjerinė publika. Ir dar ne kartą teko girdėti šį entuziastingą publikos šūksnį, atlikus ariją, duetą ar tiesiog suvaidinus mizansceną kauniečių numylėtiniams Gediminui Maciulevičiui (daktaras Bartolas), Tomui Ladigai (Bazilijus) ar Kauno scenos svečiui Algirdui Janutui (grafas Almaviva) ir jaunai solistei Ramintai Vaicekauskaitei (Rozina). Iš tiesų žaižaruojanti „Sevilijos kirpėjo“ premjera Kauno muzikiniame teatre parodė, kad teatras turi tai, kas, matyt, yra svarbiausia – gyvą ryšį su savo artistus mylinčia publika.

Ką galėtų pasakyti prašalaitė kritikė apie naująjį kauniečių spektaklį? Visuomet, kiekvieną kartą artėjant prie buvusio Valstybės teatro durų, apima kiek nostalgiškas, žavus jausmas – pats istorinis pastatas alsuoja senąja teatro dvasia. Atėjus į jaukią salę, kur, regis, orkestro duobė net ir neatskiria scenos nuo savo artistus taip mylinčių žiūrovų, vėlgi patenki į aplinkos kerų pinkles... Prie dirigento pulto šį kartą stoja svečias – Aleksandras Sladkovskis iš Peterburgo, prasideda nuostabioji, visiems puikiai žinoma uvertiūra.

Mintis uvertiūrą pagyvinti vienokiu ar kitokiu vyksmu scenoje nėra nauja, jos griebėsi ir šio spektaklio režisierius Gintautas Želvys, atvykęs taip pat iš Peterburgo. Žinoma, G. Rossini partitūra nėra lengva ir jei tektų tik jos klausytis, pernelyg girdėtųsi teatro orkestro grojimo nelygumai. A. Sladkovskis nuveikė tikrai didelį darbą, deramai parengęs visą operos partitūrą. Visuma skambėjo dinamiškai, šiuo požiūriu nebuvo duobių, dirigentas stengėsi išgauti ir tinkamą skambesio, dinamikos balansą. Kadangi teatro orkestrui vis dar yra erdvės tobulėti, uvertiūrą palikti tik klausymui gal ir būtų nemaža rizika. Tačiau įvedant pantomimą scenoje, kaip kad dabar buvo padaryta, ją reikia labai gerai atlikti. Šiuo atveju buvo per daug blaškymosi scenoje, nelabai buvo aišku, kas, kur ir dėl ko. Gal paprasčiausias sprendimas būtų tiesiog iškelti orkestrą iš duobės (žinoma, jei tai techniškai įvykdoma) ir paversti uvertiūrą koncertiniu numeriu? Tuomet publika tiesiog galėtų žiūrėti į griežiančius orkestrantus...

Pats pastatymas yra, kaip dabar sakoma, tradicinis. Tie, kurie pasiilgo operos scenoje „kostiuminių“ (turiu minty su to laikotarpio, kuriame vyksta operos veiksmas, kostiumais) pastatymų, turėtų važiuoti į Kauno „Sevilijos kirpėją“ (dailininkė Tatjana Astafjeva). Šia prasme pastatymas sukurtas švariai, tvarkingai. Žinoma, čia yra kur pasireikšti puikiems Kauno muzikinio teatro aktoriams – G. Maciulevičiui ir T. Ladigai. Kadangi „Sevilijos kirpėjas“ yra komiška opera, joje daug veiksmo, vaidybos, humoro. Tiesą sakant, kartais to šurmulio netgi per daug. Algirdas Janutas (Almaviva) šiuo požiūriu puikiai išlaiko pusiausvyrą tarp paties veikalo, šiokio tokio savo personažo komiškumo ir, kita vertus, Almavivos lyriškumo – juk jis yra lyrinis operos herojus, įsimylėjėlis. Žavi puiki solisto stiliaus pajauta dainuojant ir tam tikras vaidybinis santūrumas. Jo norėtųsi palinkėti ir pagrindinį Rozinos vaidmenį sukūrusiai R. Vaicekauskaitei. Nors Rozina – subretinis vaidmuo, tačiau jos muzikinė partija taip pat nurodo į tam tikrą lyriškesnį, gal net rimtesnį (operos seria prasme) pradą. Kad ir kaip būtų, Rozina yra pagrindinė operos herojė ir norėtųsi, kad ji būtų taip ir pateikiama, kad ji skirtųsi, tarkime, nuo tarnaitės Bertos (Rita Preikšaitė) ir neturėtų operečių subretinių vaidmenų atlikimo štampų. Dainavimo požiūriu norėtųsi lengvesnio, ne verdiško, ne pučiniško garso. Tačiau žvelgiant į R. Vaicekauskaitės sukurto vaidmens visumą būtent jai šaukčiau garsiausią „bravo“. Jos partija muzikiniu požiūriu yra sudėtinga (ko vertos vien rosiniškos koloratūros!), o padainuota buvo puikiai, tiesiog nepriekaištingai. Aktoriniu požiūriu ši solistė apskritai yra labai organiška scenoje, ir džiugu konstatuoti, kad Kauno scena tapo tokia palanki solistės karjerai: po Maricos vaidmens praėjusiame sezone, šiame jai teko toks puikus ir didelis Rozinos vaidmuo.

„Sevilijos kirpėjo“ pažiba yra Figaras. Teatras šį vaidmenį premjeros dieną patikėjo, galima sakyti, savo užaugintam solistui R. Baranauskui. Šis baritonas po truputį perima pagrindinius teatro repertuaro vaidmenis ir premjeros vakarą garsioji Figaro arija buvo atlikta puikiai. Scenoje solistas taip pat jautėsi užtikrintai. O „platesniam skrydžiui“ norėtųsi palinkėti paieškoti tembro. R. Baranauskas turi stiprų, paslankų balsą, bet pats garso formavimas galėtų būti apvalesnis, įgauti šiltesnių spalvų.

Puikūs buvo ansambliai – fantastiška greitakalbė, puiki dikcija, muzikalumas, pagyrų nusipelnė ir solistai, ir dirigentas.

Šis „Sevilijos kirpėjas“ yra būtent Kauno valstybinio muzikinio teatro scenos spektaklis – ir tam tikru savo kameriškumu, ir puikiu atitikimu publikos lūkesčiams.