Laisvė nuoširdžiai svajoti

Kelerius metus tylėjusi kino režisierė Oksana Buraja pristatė savo naują filmą „Kretos sala“. Jis tyrinėja jau režisierės atpažįstamumo ženklu tapusį ribinį paprastų, bet „ne mažų“, kaip ne kartą sakė ir pati autorė, žmonių gyvenimą. Šį kartą režisierė, stebėdama besidalijančius savo pasaulėjauta filmo protagonistus, bando atsakyti į klausimą, ar įmanoma visiška individo laisvė.

„Kretos sala“ – tai intymus absurdo spektaklis, pasakojimas apie du draugus – Gintą ir Kęstą, gyvenančius apleistame dvare ir bandančius čia patirti savo laisvę. Jos simboliu tampa Kretos sala – draugų čia pat kuriamas įsivaizduojamas rojus, pripildytas šviesos, saulės ir mitinių būtybių. Tačiau pamažu jų laisvės svajos karsta ir lieka tik akistata su Dievu ir savais demonais.

Kretos sala – tai pirmiausia Kęsto galvoje gimusi svajonė. Tačiau vėliau jau Gintas, tarsi pranašas, moko draugą, o kartu filmo žiūrovus, kaip ją pasiekti, kaip būti laimingam. Jis dėsto liturginius savo gyvenimo filosofijos pamokymus, skaito mito apie Mino labirintą pranašystes ir „atnašauja“ alkoholį.

„Kretos sala“ balansuoja ties tradiciškai suprantamo kino riba. Ir nors jis pristatomas kaip dokumentinis filmas, nesinori vadinti „Kretos salos“ gryna dokumentika – filmas išeina už žanro ribų. Filme dokumentuojamas jo protagonistų spektaklis, atskleidžiantis jų mąstymo archetipus. Režisierė net nebando slopinti ar slėpti filmo herojų vaidybos, jiems leidžiama atsiskleisti per sąmoningai pačių „kuriamus“ personažus ir formuluojamus tekstus.

Žiūrint Burajos filmus („Mama“, „Dienoraštis“) kyla nuostaba, kaip ji sugeba užmegzti tokį glaudų kontaktą su savo filmo protagonistais, kad ekrane jie atvirauja apie savo gyvenimą, lyg kameros nė nebūtų. „Kretos saloje“ filmo herojai žino kamerą juos stebint – ji verčia juos „pasitempti“, kalbėti sunkiasvorėmis frazėmis, vaidinti save. Tačiau žavi tai, kad už jų „kuriamų“ vaidmenų skleidžiasi nuoširdieji „jie“.

Pristatydama „Kretos salą“ režisierė Oksana Buraja kalbėjo, kad jai filmuose svarbiausia atskleisti herojų atvirumą, autentiškumą, tikrumą. Esu reliatyvios tiesos šalininkė ir netikiu, kad egzistuoja viena tikrovė, tačiau, manau, režisierei pavyksta įgyvendinti savo siekį, nes jai herojų tikrumas – tai jų savų gyvenimų vaidyba, per kurią ir atsiskleidžia Kęsto ir Ginto mąstymo modeliai.

„Kretos sala“ nuo ankstesnių režisierės darbų skiriasi savo itin minimalizuota forma, veiksmu, redukuotomis detalėmis. Kadre fiksuojami tik būtiniausi motyvai: dviejų žmonių siluetai, tuščias laukas, kuklus kambarys ar atsilaupiusi, nuotaikų amplitudę simbolizuojanti „besišypsanti“ siena. Regis, herojai egzistuoja tik savo susikurtose svajose, erdvėje, išvalytoje nuo visų išorinio pasaulio detalių.

Visuose Burajos filmuose jaučiamas mistiškasis „ana ten“ elementas „Kretos saloje“ dar labiau sustiprėja ir įgauna apčiuopiamas formas. Filmuose „Dienoraštis“, „Seserys ir dvynės“ pateikiamos nuorodos į kažkada gyvenusio žmogaus anapusines pranašystes ar Pažadėtąją žemę, „Kretos saloje“ „ana ten“ įgyja beveik materialią formą, tampa „čia“. Svajos vizualizuojamos išvalytame lauko fone, lyg stebėtum ne herojų kasdienybę, o jų mintis, emocijas: nuo entuziazmo iki alkoholio sukelto nuovargio ir beprasmybės jausmo.

Buraja neforsuoja, atidžiai stebi ir leidžia herojams vaidinti savo gyvenimus, bet ieško savų atsakymų. Nežinau, ar jai tai pavyksta, tačiau akivaizdu, kad iš tų stebėjimų aiškėja tam tikri gyvenimo modeliai ir mąstymo archetipai.