Neužmirštamos pamokos

A. Barono nuotr.

Siūlome fragmentą iš greitai spaudoje pasirodysiančios knygos „Muzikos magas Jonas Aleksa“, ją parengė muzikologas Edmundas Gedgaudas, leidžia leidykla „Tyto alba“. Savo prisiminimus apie maestro J. Aleksą pasakoja Tarptautinės Sergejaus Babajano fortepijono akademijos prie Klivlendo muzikos instituto direktorius, pianistas ir dirigentas Sergejus Babajanas.

Apie Joną Aleksą man jau seniai pasakojo Petras Geniušas – kaip apie vieną geriausių pasaulio dirigentų. Tada mes dar buvome studentai, o jų vertinimus laikas kartais pakoreguoja. Bet kai gerokai vėliau pajutau stiprią ir labai natūralią reikmę imtis dirigavimo, Petras man ir vėl paminėjo Aleksą. Nesuabejojau, nedelsdamas jam paskambinau ir jau pirmą minutę suvokiau, kad kalbuosi su išskirtine asmenybe. Pokalbis turėjo svarbos, nekasdieniškumo atspalvį, jame buvo justi ir aukštos prabos senamadiškumo. Mums susipažinus tai pasitvirtino.

Pirma užduotis – kelios Stravinskio „Kareivio istorijos“ dalys. Apstulbau, nes dar niekad nebuvau rankoje laikęs dirigento lazdelės, tik kai kuriuos Mozarto koncertus fortepijonui grodamas esu orkestrui „dirigavęs“ tutti. Maniau, kad pradėsime nuo kurios nors Haydno simfonijos… Negalėjau suprasti, kodėl būtent Stravinskis – man, dar nepatyrusiam dirigentinio mąstymo. Manau, kad pradėdamas nuo „Kareivio istorijos“ jis norėjo patikrinti, kiek aš sugebu valdyti įvairius ritmus.

Stravinskio muzika labai skaidri. Kai ją skambindamas kliudai ne tą garsą, jis rėžia ausis taip, lyg tai būtų Bachas arba Mozartas. Stravinskio muzikos audinys sudėtingas, bet privalai būti labai atsargus, kad ant jo nė dėmelė neužtikštų. „Fortepijoninis Stravinskis“ man padėjo suvokti Aleksos užduotį. Kiek įmanydamas geriau išmokau vieną „Kareivio istorijos“ dalį. Į pamoką važiavau džiaugdamasis, kad ji tuoj prasidės, o aš juk puikiai jai pasirengęs.

Įstrigau jau nuo pirmojo takto. Prasidėjo kruopštus darbas, kuris man priminė kadaise Maskvoje gautas fortepijono pamokas: mažytei muzikos ląstelei skiriama tiek dėmesio, kad ją tobulinant bręsta visas kūrinys. Būdamas didis meistras, Aleksa puikiai valdė tą principą, neleido žengti žingsnio tolyn, kol viskas su ta ląstele nebuvo padaryta.

Beethoveno Pirmoji simfonija, pirma dalis. Turiu rodyti ne taktą, o jo jungtį su muzika. Jausti įtampą ir tai, kur link ši frazė veda, kokią prasmę išreiškia. Jis dirigavo paėmęs mano ranką į savąją, taip iš rankos į ranką perduodamas pojūtį, kas vyksta su garsais. Kaip jis juos „rankoje laiko“, kaip inspiruoja jų slinktį… Unikalūs dalykai.

Prie dviejų fortepijonų – dvi koncertmeisterės, jis paprašė jų groti sekant mano ranką. Jiedvi puikiai apsieitų be manęs, bet kadangi grojo sekdamos… Košmaras! Mano stropus pasirengimas pamokai darydavosi juokingas. Vaikščiodavau paskui Vilniaus gatvėmis, parkais… Nevilties akimirkomis Aleksa mane drąsindavo sakydamas, kad privalau viską kantriai analizuoti, suvokti klaidas, toliau mokytis. Ir atėjo diena, kai sekdamos mano mostą koncertmeisterės grojo drauge ir priimdamos mano interpretaciją. Patyriau nepamirštamą didžiulės pažangos pojūtį.

Sykį jis kažką paėmęs pametėjo man – matai, tiesia linija daiktas neskrieja, jis brėžia arką. Kai dirigento mostai tam dėsniui paklūsta, arka aiškiai ženklina metrinės dalies pradžią ir pabaigą. Tiesi linija – neišskaitoma.

Tai vis pagrindai, kurie vėliau man labai pravertė. Jis padovanojo man savo lazdelę, sakydamas, kad „ant jos daug kraujo“. Saugau ją kaip relikviją. Ant mano fortepijono – jo atvaizdas.

Gavau gal dvylika, gal keturiolika jo pamokų. Tai buvo labai intensyvus kursas. Gyvendamas kur nors Europoj, būčiau galėjęs kas mėnesį pas jį atvykti. Bet pagalvodavau – dar suspėsiu. Pas žmogų, iš kurio sklido retokai šiandien beaptinkama senoji Europos kultūra… Man jos stinga, o muzikų terpėje tos tradicijos ženklai nyksta.

Apstulbau, kai jis man parodė senoviškus mikrofonus, kuriuos naudojo įrašyti į magnetofoną savo skambinamus fortepijonu atskirus partitūros balsus. Į vieną – fleitos, į kitą – obojaus. Įjungia juos, o pats likusias partijas groja fortepijonu. Taip eksperimentuodamas jis studijuodavo partitūrą, ruošdavosi repeticijai. O juk dabar dažnas įžūliai atsistoja prieš orkestrą, nepasivarginęs prieš tai pažiūrėti, ar kūrinio pradžioje parašytas trijų, ar keturių dalių metras. Kartais galiu tą atleisti įžymiam, laiko neturinčiam dirigentui, bet dažniausiai taip elgiasi dykinėjantys tinginiai. O per repeticiją orkestrantams jau nuo pirmo takto būna aišku, ko dirigentas vertas. Tiems, kurie ateina pasiruošę, išsyk parodomas kitoks dėmesys. Orkestras jaučia, kai dirigentas muziką spinduliuoja visu kūnu, tampančiu „partitūra“.

Aleksa turėjo vokiško pedantiškumo (geriausia šios sąvokos prasme). Maksimalus atsidavimas versdavo jį net pamiršti savo sveikatą. Sykį mačiau, kiek puodelių kavos jis išgėrė – man nuo to imtų virpėti rankos. Nevertino savo gyvenimo?

Kalbėjomės su juo apie Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“. Tai esąs ne tiek publikai, kiek muzikams skirtas kūrinys. Nuostabus, vienas iš didžiausių šedevrų. O mano skonis, nors jau išlavintas puikių Debussy opusų fortepijonui, tos operos deramai įvertinti dar nepajėgė, viskas joje man atrodė monotoniška. Vyksta drama, netgi niūri tragedija, bet muzikos grožis šaltas. Istorija, kurioje veltui tikiesi muzikinės kulminacijos. Klausiausi tos operos ne sykį (nes Aleksos nuomone be išlygų tikėjau), supratau, kad turiu iki jos priaugti. Labai atsargiai jam apie tai užsiminiau, o jis pasakė, kad jeigu aš tos muzikos jau ne sykį klausiausi, tai aišku, kad jos nepaliksiu ir su ja suartėsiu.

Esu dėkingas Petrui, supratusiam, ko man reikia. Jaučiuosi atradęs savo mokytoją, jo manyje puoselėti daigai auga toliau.

Sykį jis paklausė:

– Kas yra dirigavimas? Na, kas? Tai išankstinės parengties menas.

Dažnai matome dirigentais apsimetančius šarlatanus, kurie šoka pagal muzikos garsus. Aleksa muziką savo mintyse girdėdavo iš anksto, ir orkestras privalėdavo ją pagroti būtent taip.

Jam buvo svetimas sentimentalumas, smulkus jausmingumas. Mozarto simfonijoje kartą panaudojau ritenuto, jis išsyk:

– Ne, ne ne! Nereikia. Kuo paprasčiau, labai jūsų prašau.

Taurus paprastumas – jo tobulo skonio išraiška. Kai ėmėmės didelių partitūrų, jis aiškino, kaip reikia „matyti“ jų etapus. Pasiruošdavau, bet tuoj būdavau stabdomas – tai nepastebėjau kažkurio instrumento crescendo, tai kito subito piano. Neparodydavau daugybės dalykų, nes jų nejausdavau. Man vis labiau aiškėjo, kaip būtina žinoti iš anksto. Tik tada, kai visą partitūrą turi galvoje taip, kaip pirmą puslapį, gali vadintis dirigentu. Aš žinau, kad tokių yra labai nedaug, net nežinau, ar iš viso yra atitinkančių Aleksos idealą…

Sykį mano fortepijono mokytoja Vera Gornostajeva paklausė, ar aš žinau, kaip Čechovas vienu žodžiu apibūdino gerą skonį? Nežinojau. Ji sako – gracija. Tai – iš vieno Čechovo laiško. Ir supratau, kad tai pojūtis, iškylantis „einant peilio ašmenimis“. Vienoje pusėje atviravimo beskonybė, kitoje – sausas sąstingis. Ašmenys ženklina gyvos muzikos taką.

Kiekvienas orkestrantas turi jausti, kad esi su juo. Niekas negali pasijusti paliktas. Neįsivaizduoju, kaip tą diriguojant padaryti, bet suvokiu, kad tai įmanoma. Polifoniniame fortepijono kūrinyje skamba ir penki balsai – juk klausomės visų… Didžiulį dėmesį Aleksa skirdavo bosinio balso linijai, ypač klasikoje. Reikalaudavo ją mokėti atmintinai.

Tačiau kiek nepalyginti daugiau dabar žinočiau, jeigu nors vienus metus būčiau sistemingai važinėjęs pas jį į pamokas. Svarstėm galimybę įforminti mano neakivaizdines studijas, bet gyvenant Jungtinėse Valstijose dėl nuotolio tai buvo fiziškai neįmanoma.

Gerokai vėliau dalyvavau dirigavimo kursuose, kur repetuojant Verdi „Requiem“ dirigentas solistus traktavo kaip skambančios visumos dalį. Jie stovėjo tarp choristų – visi tada savaip yra solistai ir tuo pat metu visus sieja didžiulė, atskirus individus pranokstanti visuma. Filosofinis požiūris? Aleksos principas?