Kas formuoja žvilgsnio galią?

Kanutas Ruseckas. „Pjovėja“ 1844 m.

Kaip išmatuoti žvilgsnio galią? Ar dažnai muziejuje susimąstome, kodėl matome tai, ką matome, o kas lieka nepastebėta? Kieno žvilgsnis apibrėžė matomo pasaulio kontūrus ir pasuko vaizdą tam tikru kampu? Pagaliau – kaip susiję žvilgsnio galia ir moters atvaizdas XIX–XX amžiaus dailėje? Tai ir bando atskleisti Ievos Dilytės kuruojama paroda „Žvilgsnio galia“.

Remdamasi garsių teoretikių Lindos Nochlin, Griseldos Pollock ir Lauros Mulvey feministine dailės ir kino analize Dilytė parodą suskirsto į devynias temas: „Aistros žvilgsnis“, „Kūnas – žvilgsnio objektas“, „Fantazijos žaismas“, „Tylus (ne)buvimas“, „Sugrąžintas žvilgsnis“, „Atvaizdas kaip formos eksperimentas“, „Motinystės idealas“, „Nacionalinės tapatybės simboliai“ ir „Moters darbas“. Prie kiekvieno naujo parodos skyriaus kabo pagrindinę mintį nusakanti citata ar paaiškinimas. Išleistas ir gražus parodos katalogėlis su aktualiais kuratorės, Audronės Žukauskaitės ir Artūro Tereškino tekstais. „Žvilgsnio galia“ – vienas iš geriausiai teoriškai paruoštų ir diskutuoti kviečiančių muziejinių projektų Lietuvoje. Paroda ne tik aktualizuoja LDM dailės kolekciją, bet ir turi neabejotiną edukacinę reikšmę.

Parodą „Žvilgsnio galia“ aplankiau tris kartus – per atidarymą, kur susirinko daugybė žmonių, viena pati ir su Dailės akademijos studentais menotyrininkais. Parodoje kilę klausimai ir diskusijos įkvėpė daug minčių, kuriomis ir norėčiau pasidalyti.

Pirmiausia – pavadinimas. Kaip bendroje informacinėje erdvėje cirkuliuojantis „prekės ženklas“ jis yra tobulas. „Žvilgsnio galia“ gali patraukti ir tyrinėtojo, ir studento, ir masinės kultūros vartotojo dėmesį. Naudojantis Germaine Greer terminija, jis skamba „seksualiai“ – o tai vis dar reta rimtose meno šventovėse. Tačiau dažniau kartojant, „Žvilgsnio galia“ pradeda skambėti kaip „Valios triumfas“, totalitarinę galią šlovinusio vokiečių režisierės Leni Riefenstahl propagandinio filmo pavadinimas. O tai reiškia – vieno dominuojančio naratyvo išryškinimas, o kitų pajungimas „aukštesnei“ valiai arba galiai. Ar taip atsitinka ir parodoje „Žvilgsnio galia“?

Parodoje kabančiuose paveiksluose matome nuogus ir aprengtus moterų kūnus, moteris gundytojas ir motinas, tyras mergeles ir amazones, darbininkes ir nacionalinės tapatybės simbolius. Skiriasi jų išvaizda ir pateikimo maniera – nuo realistinės iki kubistinės, nuo romantinio sutaurinimo iki ornamentinės art deco stilizacijos. Pasižvalgius po ekspoziciją tampa aišku, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo žvilgsnio į parodą, paveikslą ir jame pavaizduotą moterį ar vyrą. Žvilgsnis visada atspindi žiūrinčiojo interesus (socialinę padėtį, religinius įsitikinimus, rasę, klasę, lytį, tautinę tapatybę, seksualines preferencijas, pagaliau – laiko madą). Žvilgsnis atskleidžia ir dominuojančias ideologines konstrukcijas, kintančius žiūros būdus – to meto dailininkai turbūt netektų žado susipažinę su šiuolaikinėmis žvilgsnio teorijomis. Tačiau požiūrių įvairovė yra vienas labiausiai įkvepiančių mūsų laiko bruožų, leidžiančių naujai pamatyti tarsi įprastus dalykus.

Stasys Ušinskas. „Dvi gracijos“. 1937 m.

Vis dėlto toji įvairovė yra tik sąlygiška. Nes, šiaip ar taip, parodoje eksponuojami darbai daugiausia atspindi viduriniosios klasės baltojo vyro žvilgsnį ir vertybes. Keturių moterų menininkių darbai nesuteikia atsvaros nei konceptualiai, nei stilistiškai – jos pačios kuria dominuojančioje sistemoje ir yra jos veikiamos. Kokia tai sistema? Paprastai tariant – patriarchalinė, grįsta lyčių asimetrija, kur vyras valdo, o moteris paklūsta. Ji, kaip ir daugumoje parodos paveikslų, tėra jo aistrų, fantazijų ar didingų idėjų projekcija. „Moterys ištisus šimtmečius buvo nelyginant stebuklingi veidrodžiai, į kuriuos pažvelgęs vyras save matydavo dvigubai didesnį“, – rašė Virginia Woolf.

Taigi parodoje matome būdus, kaip moterys įkūnydavo tuos troškimus: miegančios, pasyvios ir atsiduodančios – nuogi kūnai atšiauraus peizažo fone. Arba sutaurintos alegorinės figūros, įkūnijančios laisvę ir tėvynę, bet tik ne save pačią. Garsi XIX a. britų fotografė Julia Margaret Cameron būtų geras pavyzdys palyginimui. Ji fotografavo vyrus, kurie buvo savimi pačiais (mokslininkais, poetais su vardu ir pavarde), ir moteris, kurios dažniausiai tapdavo mitologinėmis būtybėmis ar simbolinėmis globos, motinystės figūromis (žinoma, be jokių vardų). Taigi vyriškas žvilgsnis nebūtinai yra vyro žvilgsnis. Tai veikiau yra dominuojantis žvilgsnis į aplinką, iškeliantis patriarchalines vertybes ir nustumiantis į pakraštį tai, kas netelpa į pačių suformuluotą kanoną.

Žinoma, parodoje eksponuojami Alfredo Riomerio, Petro Kalpoko, Stasio Ušinsko, Vytauto Kairiūkščio, Marcės Katiliūtės, Kosto Dereškevičiaus, Adomo Galdiko, Gražinos Vitartaitės ir kitų autorių darbai atskleidžia ne tik dominuojančio žvilgsnio raiškos spektrą, bet ir meninius, kultūrinius ir politinius laiko orientyrus, todėl verta nueiti į parodą ir susidaryti savo nuomonę – kaip susiję (ar nesusiję) žvilgsnio galia ir menininko savivoka, vaidmuo visuomenėje. Gaila, kad parodos rengėjai neužteko vietos ir galbūt laiko įtraukti šiuolaikines moters reprezentacijas ir dabartinių menininkių kūrybą – kad atsiskleistų ne tik vyriškų, bet ir moteriškų žvilgsnių galia ir negalės.